I. JĖZAUS ASMUO.
Apaštalų Sudėjimas sako: Tikiu... ir į Jėzų Kristų, Jo vienatinį sūnų. Tai reiškia, kad V. Jėzus yra Dievo Sūnus ir kad Dievas neturi daugiau sūnų, tik tą vieną. Dievas yra triasmenis: Tėvas yra pirmasis Asmuo, Sūnus yra antrasis. Nors Šv. Dvasia yra trečiasis Dievo asmuo, bet ji nėra Sūnus ir Pirmasis Asmuo nėra Trečiajam Tėvas, o tik vienam Antrajam. Tačiau Šv. Dvasia dėl to nesidaro menkesnė nei mažesnė už pirmuosius du Asmenis. 1)
1) Žiūrėk I 1. 112 p.
1. Tikras Dievas.
Trečiame šimte metų. po Kristaus buvo atsiradusi klaidinga nuomonė, būk Jėzus Kristus nesąs tikras Dievas, o šiek tiek žemesnis už Jį. Ta klaida labai įsigalėjo ketvirtame šimtmetyje ir labai supurtė visą Bažnyčią. Tos klaidos žymiausias skelbėjas buvo Aleksandrijos miesto dijakonas Arius. Katalikų Vyskupai, susirinkę į Nikėjos miestą 325 metais jo klaidą pasmerkė, bet to neužteko: jie dar gavo susirinkti Kastantinopolyje 381 metais ir vėl smerkti Aliaus klaidas. Ilgainiu jos šiek-tiek atsiskiedė, ėmė silpnėti ir išnyko.
Nikėjos ir Kastantinopolio susirinkimai, vadinami Visotinomis Santarybomis, aiškindami Apaštalų Sudėjimo žodžius, praplatino juos ir šitaip išreiškė:
„Tikiu... ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, iš Tėvo gimusį pirma visų amžių, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, o ne padaryta, tos pačios substancijos su Tėvu, per kurį visa kas yra padaryta. 1) Šitą dviejų visotinų Santarybų paskelbtą tikybos išreiškimą dabar sekmadieniais Mišiose tuoj po Evangelijos kunigas užgiedojęs, kalbėte sukalba, o giesmininkai gieda iki galui.
Kaip Dievas Tėvas taip ir Dievas Sūnus abudu yra lygiai amžini, todėl Pirmasis Asmuo visuomet buvo Tėvas, o Antrasis buvo Sūnus ir taip buvo per visą begalinę amžinatvę pirma negu pasaulis atsirado. Amžiai ir amžių amžiai ėmė būti skaitomi nuo tada, kada atsirado sutvėrimų, o Antrojo Asmens gimimas Dievuje įvyko daug pirmiau, todėl Nikėjos ir Kastantinopolio Santarybos teisingai paskelbė, kad Dievo Sūnus gimė iš Tėvo pirma visų amžių.
Tos dvi Santarybos prideda, kad per Dievo Sūnų viskas yra padaryta. Tat reiškia, kad Dievo Sūnus drauge ir išvien su Amžinuoju Tėvu ir su Šventąja Dvasia sutvėrė visą pasaulį ir visa kas tik yra. Lotyniškai yra pasakyta per quem, o ne a quo, del to ir lietuviškai reikia sakyti per kurį, o ne kurio.
1) Denzinger Bannw. 86
2) Žiūrėk I tom. 113 p.
Nebe reikalo pridėti yra žodžiai; „Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo.” Jais pakartojama Pirmojo ir Antrojo Asmenų lygybė. Ariaus sekėjai, pripažindami, kad pirmasis Asmuo yra tikras Dievas, aukštindavo ir V. Jėzų, net Dievo vardu jį vadindavo, bet netikėjo, kad jis būtų tikras Dievas. Tai-gi Bažnyčios Tėvai, susirinkusieji į anas dvi San tarybas, primygtinai pareiškė, kad Antrasis Asmuo yra tokis jau Dievas, kokis yra ir Pirmasis Asmuo.
Kas yra padarytas, tas negali būti Dievas. Todėl Nikėjos ir Kastantinopolio Santarybos ir sako, kad Antrasis Asmuo nėra daryte padarytas, kaip pasaulio sutvėrimai, bet gimte gimęs.
Dievas Tėvas yra gyva, amžinoji, visagalė šviesa. Lygia dalimi ir Dievas Sūnus yra gyva amžinoji visagalė šviesa. Tokia jau šviesa yra ir Šv. Dvasia.
Substancija yra sunkiai suprantamas lotyniškas žodis. Iš pavyzdžių lengviau suprantame substancijos ir nesubstancijos skirtumą. Akmuo yra substancija, o balsas nėra substancija. Vanduo yra substancija, o vandens tekėjimas nėra substancija. Žmogus yra substancija, o veiksmas ar eisena nėra substancijos. Substancijų yra kūninių ir nekūninių. Kūninės substancijos turi šiek tiek ilgio, pločio, aukščio, svorio. Ilgis, plotis, aukštis, svoris vadinasi ypatybės. Nei ypatybės, nei veiksmai nėra substancijos, bet priklauso substancijoms.
Sakydami, kad Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo yra ta pati substancija, mes pareiškiame, kad jųdviejų yra viena prigimtis. Santarybos, aiškindamos Dievo apreikštąjį mokslą, kalba taip, kad ir nemokyti suprastų ir mokyti neišklystų. Todėl ir tikėjos bei Kastantinopolio Santarybos nemokytiems skelbė, jog Jėzus yra Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, ir mokytus paakino, kad Jis yra vienos substancijos su Tėvu.
Mokslininkai buvo reikalingi paakinimo, nes jie kartais smulkiais žodžiais padarydavo stambių klaidų. Grekiškai tariant substanciją išeina „ūsia.” Vienos substancijos daiktas — sakosi homoūsios. Anaus sekėjai kalbėdami apie V. Jėzų Į žodį „liomoūsios” įspaudė vieną mažą raidę i ir išėjo homoiūsios, bet šitas jau reiškė, kad ne viena yra substancija Tėvo ir Sūnaus, tiktai panaši. Tačiau Dievas yra apreiškęs, jog Tėvo ir Sūnaus substancija yra ne vien panaši, bet ta pati. Klaidos sekėjai, įterpdami vieną mažą raidelę į Bažnyčios ištarmę, visai pakeisdavo tos ištarmės minti. Už tatai Bažnyčia juos pasmerkė.
Būdamas vienos prigimties su Tėvu, Antrasis Asmuo buvo visagalis, amžinasis, gyvas Dievas pertekęs visokios laimės ir garbės. Kaip purve belindąs sliekas nesupranta didžiųjų iškilmių grožės, taip mes, žmonės, bevargdami šios žemės vargus, nesuprantame dangaus linksmybių ir amžinosios laimės džiaugsmų. Bet mes žinome, kad dangaus šviesybė yra nelyginamai didesnė už žemės didžiausius džiaugsmus, kad Dievas Sūnus, būdamas amžinai pas Tėvą, turėjo laimės be galo, be krašto. Ji buvo taip didelė, kaip Dievas, nes tai buvo Dievo laimė. Kaip didis yra Dievas, taip didi yra Jo laimė.
Švenčiausios Trejybės asmenų sutartis, vienybė ir grožis buvo ir yra jų laimė platesnė ir gilesnė už visas jūras, kurias žmogaus protas gali pažinti ir mintyti. Pirma kūnų pasaulio sutvertieji angelai stebėjosi ir džiaugėsi Šv. Trejybės visagalinga grože. Tų didžių ir skaisčių sutvėrimų, tų grynųjų dvasių meilė buvo ir yra maloni visiems Trims Dievo Asmenims ir Dievui Sūnui nemažiau kaip Dievui Tėvui ir Šv. Dvasiai.
Dievo Sūnus buvo gyvas amžinasis Žodis. Ir Žodis buvo pas Dievą ir Dievas buvo Žodis. Be jo niekas netapo sutverta, kas tiktai padaryta yra. Jame buvo gyvybė. O gyvybė žmonėms buvo šviesa. Ir šviesų tamsybėse šviečia ir tamsybės neapėmė jos. Taip rašo mylimiausiasis V. Jėzaus mokinys šv. Jonas apie savo Mokytoją, pridėdamas dar daugiau: „Buvo tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, kurs ateina į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis jo yra padarytas, ir pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo ir savieji Jo nepriėmė. O kurie Jį priėmė, tiems davė patapti Dievo vaikais, kurie ne iš kraujų, nei iš kūno valios, nei iš vyro norų, bet iš Dievo padaryti yra. Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno mūsų tarpe ir matėme Jo garbę, kaipo vienatinio, kurs gimė iš Tėvo, garbę pilną malonės ir tiesos.” (Jon. 1, 1-15).
Iš tų šv. Jono Evangelijos žodžių gauname patirti, kad amžinasis vienatinis Visagalio Tėvo Sūnus iš dangaus garbės ir linksmybių atėjo pas mus mūsų vargų vargti. Kaip toli dangus nuo žemės, taip didis buvo tas žingsnis žemyn. Lygiai didelė turėjo būti to nusižeminimo priežastis. Nes Dievas nieko nedaro be reikalo.
Pirmoje šio rašto knygoje 138—188 puslapiuose trumpai, išdėta Katalikų Tikybos mokslas apie tai, kad Dievas sutvėrė žmogų, bet nieko nepasakyta, kaip elgėsi Dievo sutvertasis žmogus. Tas elgesys, deja, ne visada buvo geras. Pirmųjų mūsų tėvų kaltės įvėlė mus į tokią nelaimę, kad savo jėgomis nei juodu, nei jųdviejų vaikai, nei vėlesnėsės kartos nebegalėjo išsigelbėti. Dievo Sūnus žmogumi užgimė, kad mus iš tos nelaimės išvaduotų.
Pirmutiniame po šio. straipsnyje matysime, kokius Dievas sutvėrė pirmuosius žmones, kokių dovanų pridėjo. Paskui prisiminsime kaip ir į kokią nelaimę įpuolė žmonių giminė. Bet pirma mes dar turime atsiminti, kad Dievo Sūnus, rengdamasis mus gelbėti iš nelaimės, pats tapo žmogumi.
2. Tikras žmogus.
Viena yra Dievo prigimtis, kita yra žmogaus prigimtis. V. Jėzaus asmenyje susiėjo dvi prigimtys Dievo ir žmogaus. Tai-gi V. Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Šv. Atanazo tikybos simbolis sako: „ M ū s ų V i e š p a t s J ė z u s K r i s t u s, D i e v o S ū n u s y r a D i e v a s i r ž m o g u s. D i e v a s i š T ė v o s u b s t a n c i j o s p i r m a a m ž i ų p a g i m d y t a s i r ž m o g u s i š m o t i n o s s u b s t a n c i j o s l a i k a m s e i n a n t u ž g i m ę s. T o b u l a s D i e v a s, t o b u l a s ž m o g u s i š p r o t i n g o s s i e l o s i r ž m o g i š k o k ū n o s u s i d e d ą s. L y g u s T ė v u i s u l i g d i e v y b e, m a ž e s n i s u ž T ė v ą s u l i g ž m o g y b e. I r n o r s J i s a i y r a D i e v a s i r ž m o g u s, t a č i a u s n e d u, o t i k v i e n a s y r a K r i s t u s. B e t v i e n a s n e d i e v y b ė s v i r t i m u į k ū n ą, n e i ž m o g y b ė s p a k ė l i m u į D i e v ą. V i e n a i p v i e n a s, n e s u b s t a n c i j o s s u m i e š i m u, b e t a s m e n s v i e n u m u.” 1)
1) Denzinger-Bannvarth XI laida, 40 n.
Kaip Arius ir kiti skelbė klaidų apie V. Jėzaus dievybę nepripažindami jos, taip nemaža buvo klaidų ir apie Kristaus žmogiškąją prigimti. Kai kurie senieji eretikai sakydavo, kad V. Jėzaus kūnas nebuvęs tikras, o tiktai kūno šmėkla arba šešėlis, nes Dievui, girdi, nepritinką turėti tikrą kūną. Bet Dievas geriau už mus žino kas Jam pritinka, kas ne. Jam nepritinka tik nuodėmė, o pritinka visa kas gera. Žmogaus kūnas yra Dievo sutvertas, o ką Dievas sutveria, tas gera yra. Ir Jėzaus kūnas buvo geras.
Kastantinopolio patriarkas Nestorius manė, būk prigimtis ir asmuo esą tas pats, todėl V. Jėzus, turėdamas žmogaus ir Dievo prigimtis, turįs taip-gi du asmeniu: vieną žmogaus, kitą Dievo. Dar toliau Nestorius klysdavo, manydamas, kad V. Jėzaus motina nėra Dievo motina. Bet Efezo Santaryba 431 m. jo nuomonę pasmerkė. V. Jėzaus tėra tik vienas asmuo. Tas Asmuo yra Antrasis Šv. Trejybės Asmuo ir visame lygus Pirmajam bei Treciajam Šv. Trejybės Asmenims. Marija yra motina žmogaus, kurs turi tik vieną ir tai Dievo Asmenį, todėl Mariją galime teisingai vadinti Dievo Motina.
Kada jau nebeliko abejonės, jog Jėzaus Asmuo yra tik vienas, tada atsirado žmonių sakiusių, kad Jo ir prigimtis buvo tik viena, susidėjusi iš dviejų prigimčių: Dievo ir žmogaus. Šitos nuomonės skelbėjai vadinosi monofizitai, nes grekiškai monos reiškia vieną ir fysis reiškia prigimtį. Toji nuomonė buvo klaidinga ir Chalkedono Santaryba 451 m. monofysitus pasmerkė.
Kaikurie monofyzitai paklausė Bažnyčios balso, pasireiškusio Cbalkedono Santaryboje, bet ne visai. Jie sakė, kad V. Jėzaus prigimtys buvo atskiros, bet tie daiktai, kurie yra žmogaus ir Dievo prigimtyse, nepasikartoja Jame. Taip žmogus turi valią ir Dievas turi valią, todėl V. Jėzus teturėjęs tik vieną Dievo valią, o ne dvi valias, kaip turėjo vieną Asmenį, o ne du asmenis. Šitos pažiūros skelbėjai vadinosi monotelitai, nes grekiškai monos reiškia vieną, o teleia reiškia valią. Bet ir monotelitų nuomonė buvo klaidinga. Nes žmogaus prigimtis be žmogiškos valios nebūtų pilna, o V. Jėzus turėjo pilną žmogaus prigimtį su žmogaus valia. Jis neturėjo žmo
gaus asmens, nes asmuo nėra prigimties dalis ir todėl žmogaus prigimtis gali būti pilna be žmogaus asmens.
Kai kam rodėsi, kad V. Jėzus neturėjęs sielos, nes jos vietą atpildžius Dievybė, bet tai taip-gi buvo klaida, nes žmogaus prigimtis be sielos būtų nebe žmogus, o gyvulys. Antrasis-gi Dievo Asmuo vienijosi su žmogaus, o ne su gyvulio prigimtim.
Bet pripažįstant dvi valias V. Jėzuje, reikia atsiminti, kad jiedvi niekuomet nebūdavo priešingos viena kitai. Ir Alyvų Darželyje, kad žmogiškoji prigimtis bei valia meldėsi: „Tėve, tepraeina šita (kančios) taurė pro mane,” ji tuojau pridėjo: „Tačiaus ne mano valia tebūnie, o Tavo.” 1) Taip žmogaus valia susiderino su Dievo valia. Taip pat būdavo ir visais kitais atvejais.
Bažnyčia seniai pasmerkė lygiai monotelitus tepripažįstančius tik vieną valią dviem V. Jėzaus prigimtim, kaip ir tuos, kurie nepripažino Jam sielos. Tos klaidos jau seniai išnyko iš Europos krikščionių, tik Azijoje jų dar kur-ne-kur užsiliko.
1) Luk. 22, 42.
3. Jėzaus Vardas.
Kas kita yra žmogus, kas kita — jo vardas. Žmogus yra substancija, o vardas yra tik garsas tai substancijai priminti. Nors ir negyvus daiktus ir gyvuosius neprotingus mes vadiname tam tikrais žodžiais, bet tai neturėtų vadintis vardais. Vardas yra žodis primenąs asmenį, arba Dievo sutvėrimą, turintį proto.
Mes skiriame vardą, kuriuomi Bažnyčia krikštija kiekvieną asmenį skyrium ir pavardę, kuri yra bendra daugeliui vienos giminės žmonių.
Kartais dar būva ir trečias žodis pridedamas prie pirmų dviejų, kada žmogus pasižymi kuomi nors. Kai kuriose Lietuvos vietose šitą priedą vadina pravarde.
Antrasis Dievo Asmuo, tapęs žmogum, vadindavosi Jėzus Kristus. Žodis Jėzus buvo Jo Asmens vardas. Žodis Kristus buvo pridėtas prie vardo pasižymėjimo priminimas. Popiežius, karalius ir kai kuriuos kitus asmenis nepritinka vadinti pavardėmis. Taip pat ir Viešpaties Jėzaus nieks neminėja pavardės. Jis buvo iš Dovydo giminės, todėl tos karalių giminės pavardė Jam priklausytų teisėtai. Bet Jis aukštesnis už karalius ir popiežius, todėl Jo pavardė nepritinka tarti.
Išganytojo vardą Jėzus mes tariame taip, kaip jį taria lotynų kalba. Bet tas žodis yra imtas iš senosios žydų kalbos, kuri jį tardavo Jehošua. Lietuviškai tas žodis reikštų Išgelbėtoją. Šv. Rašte Senajame Įstatyme yra minėtas to vaido asmuo, kurs Mozei mirus Dievo išrinktąją tautą valdė ir ją įvedė į Žadėtąją Žemę. Jis buvo tarsi šešėlis pasirodęs šiame pasaulyje prieš V. Jėzui ateinant. Kaip Jozue iš vargingos ilgos kelionės vieną tautą įvedė į jos nuolatinę tėvynę, taip V. Jėzus visus žmones iš šio gyvenimo vargų ir pavojų įveda į amžinąją dangaus tėvynę, kur nebėra daugiau nei rūpesčių, nei sunkenybių. Toki žmonės, kurie gyveno pirma V. Jėzus, bet iš tolo buvo panašūs į Jį ir yra minėti Šv. Rašte, vadinasi Mesijo Tipais. Pranašai V. Jėzų vadindavo Mesiju, kalbėdami apie Jį žodžiais, o Tipai gyvenimu ir elgesiu pranašavo Jo būsimus darbus. Tai-gi Mozės įpėdinis, Nuno sūnus, kurį mes dažnai vadiname Jozuja, Žydų kalboje turėjo tokį jau vardą Jehošua, kaip ir V. Jėzus, ir buvo pranašiškasis Jo tipas. Trumpai prieš V. Jėzui užgemant ir Jam jau užgimus keletas žymių asmenų vadinosi Jėzaus vardu. Tauta nujautė, kad tikrasis Jėzus turi ateiti ir didikai norėjo, kad jų vaikai būtų tais pačiais vardais, kaip tikrasis Išgelbėtojas.
Žinant, kad V. Jėzus yra Dievas, kartais tarp krikščionių kildavo abejonių, ar Jo vardas yra Dievas, ar ne. Bet mes jau aukščiau matėme, kad vardai nebūva substancijomis. Jie yra tiktai garsai, primenantieji asmenis. Taip ir V. Jėzaus vardas nėra substancija, nėra nei Dievas, o primena Dievo Asmenį. Garbindami tat vardą, garbiname asmenį. Kas tenka vardui, tas tenka asmeniui. Kadangi Jėzaus Asmuo yra dieviškas, tai dievišku garbinimu galime ir turime aukštinti V. Jėzaus vardą.
Penkioliktame šimte metų Italijoje gyveno Šventasis Bernardinas, vadinamas Sijeniečiu, nes buvo Sijenos miesto gyventojas. Jis pats labai mylėjo V. Jėzaus vardą, garbindavo jį ir kitus išmokino garbinti tą švenčiausiąjį vardą. Mišiose ir kitose Bažnyčios apeigose dvasiškiai, tardami Jėzaus vardą, palenkia galvą arba kitokiu būdu viešai pareiškia jam pagarbą. Lietuvoje buvo įsigalėjęs visų gerų žmonių įprotis susitinkant sveikintis tariant „Garbė Jėzui Kristui.” Nors vargo matė, bet išliko nežuvus Lietuva, kol to įpročio laikėsi. Dabar mūsų žemėje ima įsigalėti įpročiai labiau patinkantieji žydams.
Bažnyčia dabar nebekrikštija nei vieno žmogaus Jėzaus vardu. Ji tą daro, nenorėdama nei vieną nusidėjėlį žmogų sugretinti su Dievo Sūnum, pasaulio Išganytojumi. Tas taip-gi yra V. Jėzaus garbinimas.
Kaip Jėzaus vardas yra imtas iš senosios žydų arba ebrajų kalbos, taip žodis Kristus yra imtas iš grekų kalbos, kurioje jį taria Christos. Mūsiškai tariant reikėtų tą žodį sakyti Pateptasis. Šitas grekų kalbos žodis reiškia visai tą patį, ką žydų žodis Mašiah. Mat žydai
Pateptuoju arba Mašiah vadindavo tuos, kuriuos Dievas ypatingu būdu paskirdavo aukštesniems darbams. Labiausiai ir dažniausiai vardu Mašiah pranašai vadindavo tą, kuris turėjo ateiti pas žmones Dievo siųstas Senajam Įstatymui pakeisti Naujuoju.
Žydišką žodį Mašiah lotyniškai kalbantieji truputį pakeisdavo tardami „Messias.” Mes lietuviai sulig jais tariame „Mesijas.” Tai-gi Mesijas ir Kristus yra visai tas pats žodis nevienaip tariamas grekų ir žydų kalbose. Kristus, Mesijas ir Jėzus reiškia tą patį Asmenį Dievą ir Žmogų, pasaulio išgelbėtoją, vienatinės tikrosios tikybos skelbėją, kurs už mus nesigailėjo paaukoti Savo gyvybės.
Dievas Tėvas Jį išaukštino „ir davė Jam vardą aukštesnį aš visokį vardą, kad Jėzaus vardan klauptų visokis kelias dangaus gyventojų, žemės ir pragaro ir visokis liežuvis skelbtų, kad Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo garbėje,” rašo šv. Paulius. 1). Gerieji žmonės šiame pasaulyje ir šventieji danguje garbina V. Jėzaus vardą iš meilės, o nelabieji ir pragaro piktosios dvasios Jį garbina net nenorėdami. Matydami Jo galybę, jie dreba ir garbina Jį be meilės iš baimės. Mes liuosa valia prisidedame prie tų, kuriems brangi tiesa ir jos skelbėjas, mūsų Mokytojas ir Viešpats Jėzus Kristus. Mes garbiname Jo šventą vardą norėdami ir mylėdami.
1) Pilyp. 2, 9-11.
Galingas yra V. Jėzaus vardas. Į kiek dienų po V. Jėzaus užžengimo į dangų apaštalai: šv. Petras ir šv. Jonas pas bažnyčios duris Jeruzalėje rado raišą žmogų, kurs tikėjosi gauti iš jųdviejų pinigų, bet apaštalai pinigų neturėjo. Šv. Petras tarė: „Sidabro ir aukso aš neturiu, ko gi turiu, tai tau duodu: Jėzaus Kristaus Nasarėno vardu kelkis ir vaikščiok” 1). Ir Jėzaus vardas padarė stebuklą: raišasis stojo sveikas, šokinėjo ir vaikščiojo. Tas šventasis Vardas iki šių dienų teikia begales stebuklingos ir nestebuklingos palaimos žmonėms, tinkamai gerbiantiems jį.
Geras pagerbimas yra tarti tą vardą visuomet su pagarba, niekuomet nepainioti jo į juokus ir, Dieve saugok, į keiksmą, ar blevyzgas. Gėrių geriausiai yra V. Jėzaus vardą gerbti švariu elgesiu. Švarumą pirmiausiai reikia laikyti savo sieloje, kad joje nebūtų nuodėmės, nei šlykščių norų. Antras švarumas yra namuose, kad mūsų gyvenamoje trioboje būtų švari ne vien asla, stalai, suolai ir sienos, bet užvis labiausiai, kad nebūtų ištvirkusių paveikslų ant sienų, nekatalikiškų laikraščių, nepadorių kalbų, nei blogo elgesio. Trečias švarumas, kuriuomi garbiname V. Jėzaus vardą yra viešas, būtent, kad sąžiningai atliktume savo pareigas: netingėtume dirbti, neapgaudinėtume pirkdami, ar parduodami, neklaidydarni lengvai įtikinčių žmonių.
1) Ap. darb. 3, 6.
4. Jėzus Karalius.
Apaštalų Sudėjimas sako, kad Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats. Ponais mes vadiname turtingus žmones, o kunigaikščius ir karalius, kurie valdydavo dideles žemes su daugeliu žmonių, senovės lietuviai vadindavo viešpačiais. Savo kunigaikščių netekę mūsų tėvai Viešpačiu tebevadindavo tik Dievą. Vistiek, ar mes tarsime tą žodį senoviškai ar naujoviškai, Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats ne vien dėl to, kad Jis yra Dievas, bet ir dėl to, kad Jis yra Karalius.
Šv. Tėvas Pijus Vienuoliktasis 1925 m. įvedė Kristaus Karaliaus iškilmę, švenčiamą paskutiniame spalių mėnesio sekmadienyje. Ta šventė yra labai reikšminga ir primena žmonėms seną, bet dažnai užmirštamą tiesą, kad Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats.
Valdžią Jis turi ant mūsų dėl to, kad Jo dieviškoji prigimtis su dievišku asmenim drauge su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia mus sutvėrė. Ta valdžia apima ne vien žmones, bet dangaus dvasias ir žemesniuosius neprotingus sutvėrimus. Šv. Paulius rašo Kolosiėčiams: „Nes per jį sutverta visa danguje ir žemėje, matomi ir nematomi dalykai, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios: vis sutverta per jį ir jam; jis yra pirm visų, ir vis jame laikosi.” 1) Sostais ir kitais trimis žodžiais Šv. Apaštalas vadina angelus ir juos drauge su žmonėmis įskaito į V. Jėzaus karalystę, kurią jis paminėjo tame pačiame rašte truputį pirmiau. 2)
1) Kolos. 1, 16-17.
2) ib. 1, 13.
Jėzus Kristus yra mūsų karalius ir dėl savo žmogiškosios prigimties. Pirma negu sutverti tapo angelai, žmonės ir neprotingi gyvieji bei negyvieji daiktai, Dievas jau žinojo, kad Antrasis Trejybės Asmuo įsikūnys žmogum. Amžinoji Išmintis matė kokis bus tas Žmogus, su kurio prigimtimi Dievas suvienys savo Asmenį, ir prie to pritaikė tiek žemuosius kūninius daiktus, tiek aukštąsias nekūnines dvasias, sutverdamas tą visa. Taigi, visa kas tik yra, Dievas sutvėrė su žvilgsniu į būsimą žmogiškąją V. Jėzaus prigimtį. Todėl šv. Paulius rašo, kad žmogiškoji V. Jėzaus prigimtis yra „viso sutvėrimo pirmagimis.” 3) Sutvertojo pasaulio visata, suderinta su Dievo Žmogaus Asmeniu, yra taip aukšta ir didi, jog šventas Apaštalas ją toje pačioje savo laiško vietoje vadina Nematomojo Dievo paveikslu. V. Jėzuje tas paveikslas yra skaistus ir pilnas, kiti-gi sutvėrimai nuo to paveikslo tobulybės nutolsta. Jeigu tat galima būtų pastatyti vienoje pusėje žmogiškąją V. Jėzaus prigimtį, kitoje pusėje visus kitus sutvėrimus, tai viena žmogiškoji V. Jėzaus prigimtis atsvertų visą kitą sutvėrimą. Kadangi sutvėrimų buitis ir vertybė priklauso nuo žmogiškosios V. Jėzaus prigimties, tai ir tąja prigimtimi Kristus yra mūsų Karalius.
3) ten pat 1, 15
Padarę skaudžią nelaimingą nuodėmę rojuje, žmonės pakliuvo į pragaro nelaisvę. V. Jėzus Savo Brangiausiu Krauju juos atpirko. Dabar visi žmonės priklauso V. Jėzui, kaip priklausė pragarui po nuodėmės. Piktoji dvasia karaliavo ant žmonių iki Kristui užgemant, slėgdama juos labiau negu tie karaliai, nuo kurių pranašas Samuelis persergėjo savo tautiečius, sakydamas: ,,Šita bus karaliaus teisė, kurs viešpataus ant jūs: jūsų vaikus paims ir įkels į savo vežimus ir padarys sau raitelių ir lieps bėgti pirma savo ratu ir pastatys viršaičiais ir šimtininkais ir savo laukų artojais ir savo pjūčių pjovikais ir savo ginklų bei ratų amatninkais. Ir jūsų dukteris padarys savo tepėjomis, kūrėjomis ir kepėjomis. Taip-gi geriausius jūsų laukus ir vynynus atims ir duos savo tarnams. Ir uždės dešimtines ant jūsų javų ir vynyno uogų, kad turėtų ką duoti savo jenukams ir tarnams. Net jūsų tarnus ir tarnaites su geriausiais jaunuoliais ir asilus atims ir pristatys prie savo darbų. Taip-gi užleis dešimtines ant jūsų kaiminių; ir jūs patys būsite vergai. Ir šauksite tą dieną del skriaudų savo karaliaus, kurį patys išsirinkote ir Dievas neišklausys jūs tąją diena, nes prašėte sau karaliaus.” 1)
1) I Kar. 8, 11-18.
Pranašas Samuelis tuos žodžius sakė mintydamas apie sunkenybes, kurias šios žemės valdovai daro savo valdomiesiems, bet Šv. Dvasia padarė, kad tie žodžiai būtų šv. Rašte, kurių dvasinė prasmė primena mums nedorą nusikaltusių žmonių dvasios valdovą, arba velnią. Jis nusidėjėlių sieloms daro daug daugiau vargo, negu čionai minėta. Jis atima iš tų sielų kas joms brangiausia ir naudingiausia, jis jas padaro savo vergėmis. Ir jis viešpatavo ant žmonių iki V. Jėzus atėjo. V. Jėzus paliuosavo žmones iš tos sunkiosios pragaro vergijos, panaikino velnio viešpatavimą ant žmonių ir Pats stojo jų Viešpačiu. Savo brangiausiu krauju mus atpirkęs iš pragaro galybių, V. Jėzus turi teisės viešpatauti ant mūsų, ir dėl to yra mūsų Karalius, kad numirė už mus.
Žmogumi tapęs, Dievo Sūnus mokino tiesos ir doros visus žmones. Tūkstančiais rinkdavosi sodiečiai ir miestiečiai Jo paklausyti. Jis mokino juos laikytis vienybės ir sakė, kad iš jų sudarysiąs vieną avidę. 1) Iš Kristaus klausytojų darėsi draugija, kuriai Jis paskyrė valdybą iš dvylikos žmonių. Tuos Jis pavadino apaštalais. 2) Savo avidei ganytoją ir apaštalams viršininką V. Jėzus paskyrė Šv. Petrą. 3).
1) Jon. 10, 16.
2) Luk. 6, 13.
3) Mat. 16, 18; Jon. 21, 15-17.
4) Mat. 3, 2; 4. 17; b, 3. 10; 10, 7; U, 12; 12, 28, 13, 24. 47; 18, 23, 19, 14; 20, 1; 21, 43; 22, 2; 25; 1; Ml;. 10, 15; Luk. 10, 9. Jon. 3, 3 ir kitur.
Tą Savo įkūrtąją draugiją V. Jėzus vadindavo Dangaus Karalija. 4) Ir turėjo .ji tapti didesnė už daugelį karalijų, nes tos jau didelės vadinasi, kurios valdo 50 milijonų žmonių, o Jėzaus įkurtoje Dangaus Karalijoje yra ne vienas šimtas milijonų žmonių. Dabar ta Karalija jau vadinasi Bažnyčia. V. Jėzus Pats tuo vardu yra ją vadinęs. 1)
Taigi, V. Jėzus yra tikras karalius dar ir dėl to, kad jis valdydamas Bažnyčią, valdo šimtus milijonų žmonių.
Kristus nepanaikino pasaulinės vyriausybės. Jis tik liepė, kad turintieji valdžios nebūtų prispaudėjai, o geradariai savo žmonėms. Jis sakė: „Žinote, kad tautų
kunigaikščiai viešpatauja ant jų: ir kas didesnis yra savo galybę vykdo. Netaip bus tarp jūs, bet kuris jūsų norės tapti didesnis, tas tetarnauja jums. Ir kas norėtų būti tarp jūsų pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Kaip ir Žmogaus Sūnus ne atėjo, kad jam tarnautų, o kad jis tarnautų ir duotų savo sielą už daugelį jiems atpirkti.” 2) Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo didžiausias patarnavimas žmonėms, smarkiausias Jo karališkas veiksmas. Nieks nepadarė tiek daug gera žmonėms ir nieks kitas nėra tiek aukštesnis už juos, kaip V. Jėzus.
Velnias viešpatauja ant žmonių, spausdamas juos. Jėzus viešpatauja ant žmonių, pasiaukodamas už juos. Jėzui atėjus į šį pasaulį viešpatauti, pasikeitė sielų viešpats: engėjas neteko jėgos, o meilės ir taikos karalius atsisėdo į sostą. Ketas žmogus tesupranta šitą pasikeitimą. Ir mūsų laikais, nors jie giriasi šviesūs esą, dar mažiau yra suprantančių, negu šiaip kada. Taigi Jėzaus Kristaus viešpatavimą mūsų dienomis labai reikia priminti žmonėms. Nors mes, katalikai, subruskime ir patys tą žinokime ir kitiems pasakykime.
V. Jėzus neėmė mokesčių, nešaukė vyrų į kariuomenę, o bet-gi Piloto klausiamas: „Taigi tu esi karalius?”, prisipažino esąs.3) Ir prikaldinęs Išganytoją
1) Mat. 1 G, 18; 18, 17.
2) Mat. 20, 25-2S.
3) Jon. 18, 37.
prie kryžiaus, Pilotas liepė padėti antraštę: „Jėzus Nazarėnas Žydų. Karalius.” 1) Mums vistiėk, ką manė Pilotas, sustatydamas tą antraštę, kurios jis neapsiėmė pakeisti, bet tiesa yra ir bus, kad mes turime karalių prikaltą prie kryžiaus ir mirusį už mus. Mes niekada Jo neužsiginsim, mes visada Jį garbinsim. Jis yra amžinas visų ir tikras mūsų Karalius.
Žmogus turi kūną ir sielą. Kūnas patenka kelias dešimtis metų, paskui miršta ir supūva. Siela nemiršta niekuomet. Ji yra svarbesnė, pastovesnė ir geresnė žmogaus dalis. V. Jėzus yra sielų karalius. Siela valdo visą žmogų ir sielų karalius yra visiškas žmonių karalius. Todėl pranašai, skelbdami Jo būsimą veikimą, dažnai jį vadindavo Karalium.
Dovydas, pats būdamas karalius, dažnai pranašavo kitą didesnį už save Karalių Mesiją, t. y. V. Jėzų. Vienoje psalmėje Dovydas gieda: „Kunigaikščiai, atidarykite savo duris, atsikeikite amžinybės vartai ir įeis Garbės Karalius! O kas tas Garbės Karalius? — Stiprusis ir galingasis Viešpats: Viešpats įveikiąs kovoje. Kunigaikščiai atidarykite savo duris, atsikelkite amžinybės vartai: ir įeis Garbės Karalius! O kas tas Garbės Karalius? Patsai Galybių Viešpats yra Garbės Karalius.” 2) Žydai V. Dievą vadindavo Galybių Viešpačiu. Taigi Dovydas sako, kad pats Dievas ateis karaliauti žmonėse ir kviečia kunigaikščius, kad gražiai Jį pasitiktų.
1) Jon. 19, 19.
2) Ps. 2 3, 7-10.
Bet Dievas apreiškė Dovydui, kad kunigaikščių mintys kitokios. „Sustojo žemės karaliai ir kunigaikščiai susiėjo vienon prieš Dievą ir prieš Jo Kristų.” Jie sako: „Sutraukykim jų ryšius, meskim šalin nuo savęs jų jungą.” Tą matydamas Dovydas klausia: „Kodel subruzdo žmonės ir tautos sugalvojo tuštybes?” Paskui Dovydas persergi sukilėlius: „Gyvenantis danguje pasijuoks iš jų ir Viešpats tyčiosis iš jų. Įširdęs Jis tars jiems ir užsirūstinęs jis supurtys juos.” Dovydo dvasia išvydo būsimą Išganytoją ir išgirdo Jį kalbant: „Aš esmi Jo (Dievo) pastatytas karalius ant Jo Šventojo Kalno Sijon Jo įsakymams skelbti. Viešpats man tarė: Mano Sūnus Tu esi ir šiandien aš pagimdžiau Tave. Prašyk iš manęs ir aš Tau duosiu tautas paveldėti ir Tavo valdžia buvos iki žemės kraštų. Tu karaliausi ant jų geležine rykšte ir kaip molio puodą galėsi juos sukulti.” Dovydui pagailo neprotingų šio pasaulio valdovų, sukilusių prieš Dievą ir Kristų. Pranašas pataria jiems: „Taigi dabar, karaliai, supraskite, būkite išmintingi žemes teisėjai. Tarnaukite Viešpačiui baimingai ir džiaukitės Juomi prisidingėdami. Laikykitės drausmės, kad kartais Viešpats neužsirūstintų ir nepražūtumėte nuo teisybės kelio. Kada užsidegs ūmai Jo rūstybė, laimingi visi, kurie Juomi pasitiki.” 1)
Šita pranašystė išsipildė, kada V. Jėzus atėjo. Ji taipgi pamokino, kad ir valstybes tvarkant reikia laikytis Kristaus apreikštojo mokslo. Deja, Romos imperatoriai ir Žydų karaliai Kristaus laikais nepaisė V. Jėzaus mokslo. Žydų karaliai išnyko visai ir greitai. Romos galingoji valstybė sugriuvo nepoilgam. Aštuonioliktame ir devynioliktame šimtmečiuose dauguma karalių nutolo nuo Dievo ir dvidešimtame šimtmetyje jau retai kur beliko karalius, nes visur įsikūrė respublikos su renkamais prezidentais. Karalių klaidos sugriovė jų sostus, nes valdovai buvo sukilę prieš Kristų ir neklausė pranašo patarmės.
1) Ps. 2, 1-13.
Dievui vistiek, ar karaliai, ar valdininkai, ar šiaip žmonės. Nelaimė ištiko karalius už ką nepripažino Kristaus viešpatavimo ant savęs. Jeigu prezidentų valdomos tautos elgsis, kaip karaliai, ir joms gali tekti tas pats likimas. Dovydas perspėjo karalius, kad laikytųsi Kristaus, kad dabotų Jo drausmės, kad nenuklystų nuo teisybės kelio. Pijaus XI įvestoji šventė tas pačias tiesas primena tautoms, kad ir joms netektų nelaimių. Baugus, bet teisingi yra Dievo žodžiai: „Tauta ir karalystė, kuri netarnaus Tau (t. y. Jėzui) žus, o žmonių žemės virs tyrais.” 1)
V. Jėzus pasisakė, kad Jo karalystė nėra iš šio pasaulio. 2) Tame žodyje yra keleriopa tiesa. Pirmiausiai, Jėzus karaliavo ne tiek ant kūnų, kiek ant sielų, todėl jo valdžia ir galybė visai nepanešėjo į šio pasaulio karalių galybę. Jis negyveno didžiuose brangiuose rūmuose, nedevėjo žvilgančių rūbų, neturėjo daugybės įvairaus laipsnio tarnų. Antra tiesa yra ta, kurią aukščiau minėjome, kad Jėzus ne savo patogumams naudojo valdžią, o tarnavo tiems, kuriuos valdė. Trečia tiesa yra ta, kad Jo valdžia įvyksta be prievartos, o liuosu proto ir valios pasidavimu Jo mokslui, ir širdžių pasiaukojimu jo tikslams.3) Ketvirta tiesa, kad Jėzus nė iš vieno karaliaus neatima valdžios, o savo galybę pareiškia be karų ir be skerdynių, vien tiktai meilę platindamas. Jis neketino kelti revoliucijos, nei prieš Erodą, Galilėjos valdovą, nei prieš Romos imperatorių, kuriam Pilotas tarnavo. Penktoji tiesa, yra ta, kad Jis yra Bažnyčios valdovas, o ne žemiškos valstybės viršininkas.
1) Iz. 60, 12.
2) Jon. 18, 36.
3) Skaityk Pijaus XI encikliką, „Quas Primas” 1925 gruodžio 11 d.
Nežemiškoji Jėzaus karalystė turėjo teisių ne mažiau už žemės karalius. Žydų žemėje V. Jėzus turėjo teisės karaliauti dėl to, kad buvo tikrojo teisėtojo karaliaus Dovydo ainis. Taigi būtų turėjęs teisę nuversti nuo sosto atėjūno Erodo sūnų, taip-gi Erodą. Būtų turėjęs teisę viešpatauti ir visame pasaulyje, nes Dievas per pranašą Zachariją buvo pasakęs: „Ir Viešpats bus karalius ant visos žemės: tą dieną Viešpats bus vienas ir Jo vardas bus vienas.” 1) Tačiaus V. Jėzus netik nemažino Romos imperatorių valdžią, bet renkamas karalium pasislėpė2) ir kas Cezario liepė atiduoti cezariui. 3) Vis tai buvo delto, kad buvo ne revoliucijos, ne karo, o taikos kunigaikštis. 4)
Trumpai suimant visą, kas iki šiol pasakyta apie Jėzaus viešpatavimą, matome, jog Jis yra netiktai žmonių, bet ir angelų ir kitų sutvėrimų karalius, ne vien Savo dieviškąja prigimtimi, bet ir žmogiškąja, kad žmonėms Jo viešpatavimas tik palaimą atneša, nes ir karalius priverčia naudingai karaliauti, kad nelaimingi karaliai ir tautos, jei bando Jo viešpatavimo nepripažinti, kad Jisai Savo viešpatavimą vykdo ne prievartos priemonėmis, o tik liuosu žmonių valios, širdies ir proto pasidavimu, kad Jo viešpatavimas labai rūpėjo Dievui, nes per pranašus dažnai tą primindavo žmonėms. Bet neužmirškime paties svarbiausiojo dalyko, kad Jėzui Karaliui iš mūsų priklauso grynos sąžinės, gero elgesio ir meilės jausmų duoklė. Kaipo Dievas Jis mus sutvėrė, kaipo mokytojas Jis mus išmokino pačių svarbiausių tiesų, kaipo Išganytojas Jis savo krauju mus išvadavo iš amžinosios pragaro vergijos. Kaipo Žmogus Jis buvo gražiausias, išmintingiausias, skaisčiausias, meilingiausias.
1) Zach. 14, 9.
2) Jon. 6, 15.
3) Mat. 22. 21.
4) Iz. 9, 6.
Ir jis Pats mus labiausiai mylėjo. Rodos turėtų būti lengva mums Jį mylėti.
