DANGAUS PRIVILEGIJA TAUTAI
Mūsų tautos dvasinio piūvio istorija dar nėra parašyta. Kas ją rašys, turės atsakyti į keletą klausimų. Kodėl, sakysim, mūsų tautoje išaugo tokia kryžių meilė, kokios nematome jokioje kitoje krikščioniškoje tautoje? Kodėl religija mūsų liaudyje pasidarė tartum kasdienos apraiška, supinta su nepertraukiama malda ir giesme? Kodėl būta tiek daug pašaukimų į vienuolynus ir vienuolijų veikla išsiplėtė, kaip retai kur, tokiu spartumu ir apimtimi? Pagaliau kodėl Marijos kultas nuo pat krikščionybės pradžios pasidarė toks gyvas ir sukūrė tokias gausias Marijos šventoves?
Neofitai ir reformistai
Žvelgiant bendrai, mūsų tautos įsijungimas į krikščionybės gelmes atrodo buvęs labai lėtas, kaip lėtas ir mūsų tautos charakteris. O tačiau jis nebuvo taip lėtas ir ramus. Būta susitvenkusio nerimo, ieškojimų, blaškymosi ir vėl didelio pakilimo, netgi ekstatiško religijos išgyvenimo.
Mažai mes žinome apie pirmuosius neofitus, kad ir tokius artimuosius Vytauto bendradarbius — Montvidus, Gedgaudus,
Kęsgailas. Ar krikščionybė jiems buvo tik politinės kovos reikalas, kaip kartais pas mus galvojama ir rašoma? Neofitinis pirmųjų kartų tikėjimas rodo pakilimo ženklų. Tai buvo lyg naujas dvasinis paveldėjimas, kuriuo džiaugtasi, kurį stengtasi atžymėti konkrečiais įsipareigojimais. Pirmųjų kartų neofitai statė daug bažnyčių ir jas skyrė ypatingai Marijos garbei.
Bet atėjo kitos kartos, kurioms krikščionybė nebebuvo nauja. Ji tapo lyg tradicinis paveldėjimas — brangus, bet nebe taip branginamas, kaip pirmųjų. Pirmųjų kartų užsidegimą lydėjo kitų apsipratimas, gal ir at vėsimas ypač tarp didikų ir bajorų. Liaudis, kartą įsikabinusi į krikščionybę, pamažu ir patvariai ėjo pirmyn. (Kas pamažu priimama, tas visada stipriau gilėja). 16-sis šimtmetis atskleidžia mūsų šviesuomenės religinį netvarumą. Tuo metu pakirdo religinis nerimas, persilaužimas, nauji ieškojimai ir naujos reformos visoje Europoje. Kiek tos reformos buvo naujos kituose kraštuose, tiek jos mažai buvo suprastos mūsų tautos šviesuomenės. Bet toji šviesuomenė norėjo sekti kitus kraštus ir sekė — pradžioje Vokietiją, paskui per lenkus Šveicariją. Trumpame laiko bėgyje Lietuvos šviesuomenė padarė net tris posūkius: iš katalikybės į liuteranizmą ir iš šio — į kalvinizmą. Bet tai buvo neviskas. Kalvinizmas greit pabiro į sektas, kurių istorikai priskaito ligi 57. Tokio sektų skaičiaus nebuvo net jokiame kitame reformos krašte anais laikais. Stipriausia iš sektų pasidarė vadinamų antitrinitarų arba unitarų, kurie neigė Kristaus dievybę. Tai buvo kažkas paimta iš judaizmo, nepripažįstančio Trejybės. Kitos sektos neigė moterystę, trečios atmetė viešojo gyvenimo pareigas: karinę prievolę, mokesčius ir t.t.
Lietuvos šviesuomenė pasimetė. Ponijos šeimose buvo net keleto sektų atstovų ir jie pjovėsi tarp savęs. Pasimetė net pats reformos vadas Radvila Juodasis, buvęs katalikas, simpatizavęs ir rėmęs liuteronus, apsisprendęs už kalvinizmą ir pagaliau, Szymon Budny, didžiausio Lietuvos eretiko — kilme mozūro įtakoje, palinkęs į unitarizmą. Prieš mirtį Radvila Juodasis desperatiškai ieškojo būdų išsiaiškinti, kur gi yra tikroji tiesa, bet ir mirė nebeišsiaiškinęs.
Lietuvoje, kalbant apie visą valstybę, susitvenkė didelis būrys iš Lenkijos atkilusių ekskunigų, perėjusių į kalvinizmą. Jų parūpino vienas lenkų eksvyskupas, Radvilos draugas. Susitvenkė per Krymą atslinkusios žydų kabalistų galvos. Simonas Budny, Radvilos finansuojamas, vadovavo spaudos centrui, iš kurio buvo skleidžiami raštai prieš Kristaus dievybę ne tik Lietuvoje, bet ir plačiau Europoje. Prieš tuos raštus reagavo net anglikonų ir pačių kalvinų teologai Europoje; jie laikė šią iš Lietuvos einančią kryptį pavojingą patiems reformacijos pagrindams ir visai krikščionybei.
Apgalėta dvasinė krizė
Tokioje padėtyje, trumpai kalbant, buvo atsidūrusi Lietuva tarp 1550 ir 1600 metų. Bet jei klaustume, kas iš tos padėties Lietuvą išvedė, vargiai rastume patenkinamas natūralias priežastis. Vargiai būtų užtekę jėzuitų įsikūrimo, Merkelio Giedraičio pastangų, juo labiau naujų konvertitų didikų, kaip Radvilos Našlaitėlio, refomatoriaus vyriausio sūnaus, ar Leono Sapiegos, vėliau kanclerio, ar Livonijos valdytojo Katkevičiaus. Išsklaidyti susitvenkusį tokį gumulą ir nušviesti dvasinį pasimetimą vargiai būtų buvusios pakankamos betkurios žmogiškos jėgos. Tai viena.
Antra, kas bandys istoriškai paaiškinti, kodėl nuo 17-to amžiaus pradžios prasidėjo toks nepaprastas didikų grįžimas iš reformacijos į katalikybę — ištisų šeimų arba atskirų žymiųjų šeimų narių? Kodėl pasirodė toks pasinešimas į atgailą, toks gausus naujų bažnyčių kūrimas, naujų vienuolijų steigimasis ir rėmimas, toks nuolankus, kaip dviejų Pacų — kanclerio ir hetmono — suklupimas ties bažnyčios prieangiu.
Imkime trečią reiškinį, kurį sunku natūraliai išaiškinti. Kaip toks jaunas kunigėlis Jonas Kazakevičius, kilme šiluvis, Merkelio Giedraičio globotinis, galėjo vesti teisminę kovą su magnatais reformatais dėl bažnyčių atgavimo? Visi teismai tada buvo reformatų rankose, ir jų žinioje — visa vykdomoji valdžia. Bet kur tik šis kunigas ėjo į teismus, ten laimėjo. Bylos trukdavo po 10, 15, 20 metų; teismo sprendimai buvo sunkiai vykdomi. Bet šis kunigas nepralaimėjo nei vienu atveju. Ir kai jis, tapęs Žemaičių pavyskupiu, mirė 1646 metais, buvo atgautos visos bažnyčios, išskyrus keletą filijų ir koplyčių.
Štai kodėl mums atrodo tėra vienas atsakymas: buvo dangaus šviesa ir buvo globos ranka, ir tai susieta su Šiluvos įvykiais, su apsireiškimu, pirmuoju žinomu Europoje.
Marija ištiesė savo globos rankas
Dvasia kai blaškėsi nerami, Marija ištiesė savo globos rankas ir atskleidė dangaus šviesą. Kur buvo garbinamas jos sūnus ir vėliau prasidėjo nusigrįžimas nuo Kristaus, ten Motina įsiterpė ir atsistojo ginti Sūnaus paveldėjimą.
Dangus privilegijavo mūsų tautą šia nuostabia Marijos pasiuntinyste. Gal būt dangus pramatė šiai tautai misiją, — kuri ir natūraliai jai teko, dėl geografinės jos pozicijos. Ar ne mūsų tauta ir valstybė saugojo Vakarų krikščionybę nuo barbarų antplūdžio iš rytų, ir rytų Bažnyčią nuo vakarietinio riterizmo, kuris, prisidengęs Kryžiaus ženklu siekė išplėsti politinę savo imperiją. Maža mūsų tauta buvo paties dangaus paženklinta išlikti teisingame Kristaus palikimo kelyje ir paruošta bandymais, kad ištvertų ateityje, sulaukusi naujų skaudžių smūgių.
Taip, mums rodos, turėtume įglaudinti Šiluvos apsireiškimą į platesnius dvasinius mūsų tautos buities rėmus. Gaila, niekas nebandė to plačiau nušviesti. Net Šiluvos kulto istorija mažai težinoma platesniems mūsų visuomenės sluoksniams. Atrodo, tik liaudis tesidomėjusi šia vieta. Ištikro, ji lankė Šiluvą procesijomis, supo šią vietą giliu tikėjimu, laukdama ir patirdama stebuklingos pagalbos. Bet gi prie Šiluvos akmens statė vieną po kitos naujas koplyčias mūsų vyskupai - kunigaikščiai, kaip Aleksandras Sapiega ir Simonas Giedraitis; vysk. Jonas Lapacinskas užsakė kaltą apsireiškimo statulą Londone ir ją pargabenęs pastatydino “koplyčioje ant akmens”. Vyskupai skatino procesijas į šią šventovę, ligi šias procesijas uždraudė ir Marijos kultą ėmė varžyti caristiniai rusai. Nuo 1905 m. jos vėl buvo leistos ir per visą nepriklausomybės metą viešasis kultas vėl plėtėsi. Net dabartinio pavergimo laiku kultas buvo gyvas, nors ir kliudomas. Tik nuo 1961 m. galutinai jis uždraustas ir visiškai paralyžuotas rusiškųjų -bolševikinių pavergėjų.
Šiluvos kultas už Lietuvos ribų
Bet už tai Šiluvos Marijos kultas ypatingu būdu plečiasi kituose pasaulio kraštuose.
Pirmiausia tarp lietuvių išeivių, jų bažnyčiose, vienuolijose ir šeimose. Plečiasi ir tarp kitataučių, kuriems Šiluvos Marija yra “grįžtančiųjų į tikėjimą Globėja”.
Jau yra keletas Šiluvos Marijos altorių lietuvių bažnyčiose Pietų Amerikoje, JA Valstybėse, Kanadoje; yra statulų ir vitražų, nekalbant apie naujus paveikslus ir bareljefus.
Mūsų jaunimas, ypač mažieji, eina šios procesijos prieky. Turiu galvoj šiluvinius būrelius, kurie pradėti organizuoti prieš septynetą metų. Jaunimas meldžiasi į Šiluvos Mariją už Lietuvą ir Lietuvos jaunimą, kad jis liktų ištikimas Kristui. Mūsų jaunimas gyvai tiki, kad Marija, išgelbėjusi Lietuvą anais laikais nuo dvasinio pasimetimo, išgelbės, meldžiama, ir nūnai nuo dvasinio Lietuvos sugniuždinimo. Vienos studentės, šiluvinių būrelių vadovės, žodžiais — Šiluvos Marijos vardu mes nugalėsim!
Lėtas mūsų įsijungimas į tas vertybes, kurios mūsų protėviams daugiau bylojo, bet patvarus, — nes mes einam per Mariją prie jos Sūnaus vis artyn, tartum mus lydėtų šie giesmės žodžiai:
“Būk mūsų Motina meili,
Globos rankas ištiesk!
Dvasia kai blaškos nerami —
Dangaus šviesa nušviesk!”