NUO PASAULIO SUTVĖRIMO IKI KRISTAUS
Krikščioniškojo atsakymo pagrindiniai bruožai
Žmogiškosios dramos penki aktai.
Pirma, negu smulkiai išdėstysime kriščioniškąjį gyvenimo problemos sprendimą, pateiksime jo pagrindinius bruožus. Tai padės vėliau aiškiau nustatyti ryšį tarp atskirų dalių, iš kurių bus sudarytas tasai atsakymas.
Trumpai mes viską galime suformuluoti taip:
Dievas kūrė pagal nustatytą planą.
Žmogus su tuo planu nesiskaitė: iš čia drama.
Jeigu aš noriu naudotis namu, aš turiu prisitaikyti prie architekto plano, kitaip susilauksiu nemalonumų. Pavyzdžiui, jeigu aš antrame aukšte esantį langą užsispyręs laikysiu durimis, pro kurias reikia išeiti, tai suprantama, kokios liūdnos bus to užsispyrimo pasekmės.
Taip yra ir pasaulyje, kuriame mes gyvename. Visos komplikacijos kyla iš to, kad nesilaikoma ar buvo nesilaikyta dieviškojo plano.
Todėl visų svarbiausia — žinoti, kas tai per planas, kurio vykdymui Dievas pašaukė mus į gyvenimą. Visa, ką Dievas daro mums, vyksta pagal planą; į jį turi orientuotis ir visa žmogiškoji veikla.
Koks tasai dieviškasis planas?
Krikščionybė atsako:
1. Dievas yra meilė ir todėl Jis be jokio asmeniško išskaičiavimo ir be jokio dėl savęs būtinumo nuo amžių nori pašaukti į egzistavimą kitas būtybes ir duoti joms amžinąją laimę, kaip amžinai laimingas yra ir Jis pats.
Todėl Jis sukuria būtybes, panašias į save patį, apdovanodamas protu bei laisva valia ir duoda joms galimybę užsitarnauti amžinąją laimę, išmėgindamas jas jų trumpo žemiškojo gyvenimo metu praeinančiu bandymu.
Su juo susipažinsime detaliau pirmame dramos akte.
2. Be to, Dievas nuo amžių nori, kad tuo metu, kai Jo kūriniai patiria tą bandymą, pakviesti juos į labai glaudų ryšį su savim ir jau tada suteikia jiems galimybę dalyvauti Jo dieviškame gyvenime.
(Pagal bažnytinį teologijos mokslą, tas artimumas žmogui iš esmės prieinamas nuo sutvėrimo momento; bet dėl didesnio aiškumo mes savo dėstyme išskiriame Dievo dovanų žmogui dvi puses: sutvėrimą ir dalyvavimą dieviškame gyvenime.)
Tai antrasis dramos aktas.
3. Dievas nuo amžių pramatė, jog jo sutvėrimai, kuriuos jis apdovanoja savo malonėmis, atsisakys paklusti jo kvietimui.
Tai tretysis dramos aktas.
4. Tokia jau Jo meilės savybė, kad Dievas nuo amžių nutaria nežiūrėti abejingai į dalinį dalyko nepasisekimą, kurį iššaukia žmogaus piktnaudojimas laisve, o atitaisyti žmonių nukrypimą tapęs tuo, kurį mes vadiname Jėzumi Kristumi. Jis, būdamas kartu Dievas ir žmogus, savo gyvybės kaina sudarė naują sąjungą tarp Kūrėjo ir Jo kūrinių.
Tai ketvirtasis dramos aktas
5. Dievas nuo amžių nori, kad jo planą priimantieji žmonės susivienytų tarp savęs: neregimu būdu — per Kristų, su Kristumi ir Kristuje;
regimu būdu — tam tikroje regimoje organizacijoje, “Bažnyčioje”, kuri įsteigta Kristaus;
kad jie visi kartu bendradarbiautų su Dievu, siekdami didžiajai žmonijos šeimai žemiškosios ir amžinosios laimės.
Toks penktasis žmogiškosios dramos aktas.
Tai, ką Dievas nusprendė ir pramatė nuo amžių, įvyko ir dar įvyks laike; todėl mes esame to penktojo akto dalyviai.
Toksai — penkiuose punktuose — pagrindinis Bažnyčios mokslo turinys; aišku, jis čia išdėstytas dar per daug kondensuotai ir suprastintai, kad būtų galima iš pirmo žvilgsnio įvertinti; toliau mes pilniau nušviesime jo neišsemiamus turtus.
Visgi tas trumpas atpasakojimas jau duoda žmonijos istorijos bendrą vaizdą, parodo, kaip ji atrodo Dievui.
Aišku, Dievas nesikeičiąs ir amžinas, mato ne besikeičiančius įvykius, kaip kad mes matome. Jam žmonijos istorija vientisa ir paprasta. Joje yra centras, į kurį visa suvedama, arba tiksliau, yra centrinis židinys, kuris savo spinduliais apšviečia ir išryškina visa kita:
tai, ką Dievas nuo amžių mato savo darbo pirmame plane, tai, kas sudaro jo darbo centrą ir Jo valios objektą;
tai — ne pirminis pasaulis, sudarąs tiktai vaizdo škicus, ne pasaulis, pakeltas pirmuose žmonėse į antgamtinį lygį, bei tapęs trumpalaikio idealo realizavimu, ir apie kurį Dievas žinojo, Jog žmogiškoji laisvė jį greitai sugriaus;
tai — ne nusikaltęs pasaulis, kuris, jei jį atskirai stebėtume, reikštų nenusisekusį;
tai — atpirktas ir Kristuje suvienytas pasaulis, ir tai dėl to, kad jis tiktai ir yra toks pasaulis, kuriame Dievas pagaliau parodo savo meilės pergalę ir realizuoja savo planą.
Tokiu būdu, prieš Dievą pasaulio centre, jame viešpataudamas, viską nušviesdamas yra tiktai Kristus, atperkąs ir suvienijąs pasaulį savo kryžiumi; pakilęs virš žemės kaip Valdovas;
ištiesęs rankas, kad apimtų visą pasaulį ir grąžintų jį atgal Dievui.
visa kita — tebūnie tai tvariniai, tebūnie tai nuodėmė, tebūnie tai kiekvienas iš mūsų — visa tai Dievas mato tiktai per Kristų ir Kristuje.
Toksai nuostabus apreiškimas, kurį skelbia krikščionybė.
Dievas sukūrė pasaulį tam, kad protu apdovanotos būtybės laisvai ir visiems laikams taptų jo įsikūnytais vaikais su Kristumi, Kristuje ir per Kristų, atėjusį į šią žemę išpirkti jų kaltes.
Kaip tik tai apaštalas Povilas sunkia, bet turtinga kalba ir primena laiške Efeziečiams:
“Palaimintas teesie Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kris taus Tėvas, kuris mus palaimino Kristuje...
Jis mus išrinko jame pirm pasaulio įkūrimo, kad būtume Jo akivaizdoje šventi ir nesutepti meilėje.
Jis iš anksto paskyrė mus, kad būtume Jam įsūniai per Jėzų Kristų, taip kaip buvo Jo valios sumanyta...
Jame mes turime Jo atpirkimą Krauju, nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kuri apsčiai apsireiškė mumyse visokia išmintimi ir išmone. Dievas davė mums pažinti savo valios paslaptis... Jis buvo savyje nutaręs... atnaujinti Kristuje visa, kas danguje ir kas žemėje” (Efez 1,3-10)
Taip, vadinasi, tie dalykai yra pas Dievą: Kristus išperka žmonių kaltes ir tampa pasaulio centru, vienydamas ir nušviesdamas jį tokiame laipsnyje, kokiame žmonės jį priima.
Taip tie dalykai yra pas Dievą, taip ir mes turime visa tai suprasti, jeigu norime protingai išspręsti problemas, netgi medžiagines, kurias mums iškelia gyvenimas.
Tai ir reiškia būti krikščioniu; būti Kristaus sekėju, nenutraukiamai surištu su jo gyvenimu ir su jo darbais.
Krikščionis — tai tasai, kuris paskutinę (naujausią) tiesą apie pasaulį ir gyvenimą randa Kristuje ir niekur kitur. (P. Russelo)
Jis — tasai, kurį aš kartu su milijonais gyvųjų ir milijardais mirusiųjų turiu didelę garbę pavadinti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. (R. Bezėkas)
Kokia stiprybė — žinoti nors truputį apie Jėzų Kristų. (L. Vello)
Būti krikščioniu — tai reiškia susivienyti su Kristumi kaip asmeniu, pilnu artimumo, karštos meilės ir heroiškų įkvėpimų tarnavimui. (R. Klodas)
Visa, kas čia pasakyta, reikalauja tolimesnio išvystymo. Mes giliau išnagrinėsime temą, nuosekliai peržiūrėdami žmogiškosios dramos atskirus epizodus.
