Gamtoje, kur saulė šviečia geriems ir blogiems žmonėms, kur auga ir bręsta javas, kad duotų ant stalo duonos Žydui ir Pagoniui, kur žvaigždės blizga ties piemens lūšnele ir broliažudžių kalėjimo urvu, kur vynuogių kekės sirpsta, kad duotų vyno jungtuvių pokyliui ir žmogžudžio apsigėrimui, kur paukščiai laisvai čiulbėdami be vargo atranda sau peną ir plėšriosios lapės turi urvus, ir laukinės lelijos gražiau yra pasipuošusios už karalius, Jėzus rado žemišką patvirtinimą amžinai savo minčiai, jog Dievas nėra tas Valdovas, kuris tūkstantį metų primena savo padarytą geradarybę, nėra tas Teisėjas, kuris liepia išnaikinti priešus, nepanašus į Didįjį Sultoną, apsuptą didžponių satrapų, ir prižiūri, kad jo tarnai ligi mažiausios smulkmenos išlaikytų griežtą apeigų etiketą tų karališkųjų rūmų, koki yra Šventykla.
Kristus, kaip Sūnus, žinojo, jog Dievas yra Tėvas — visų žmonių tėvas, ne vien iš Abraomo giminės. Vyro meilė yra gili, bet pavydulinga; Brolio meilė dažniausiai esti užnuodyta pavydu; Sūnaus meilė linkusi pasipriešinti; Draugo meilė dažnai esti apgaule suteršta; Valdovo meilė yra išdidi ir nuolaidi. Tik Tėvo meilė vaikams yra tobula Meilė, švari ir be jokių sumetimų Meilė. Tėvas padaro Sūnui tą, ko nepadarytų niekam kitam. Sūnus yra jo padaras, kūnas iš jo kūno, kaulas iš jo kaulų; tai yra jo dalis, išaugusi diena iš dienos šalia jo; tai yra jo tęsinys, patobulinimas ir papildymas jo esybės; senas jauname atgimsta; praeitis žvalgosi ateityje; tas, kuris jau gyveno, pasišvenčia tam, kuris dar turi gyventi; tėvas gyvena dėl sūnaus, sūnuje džiaugiasi .savimi, sūnuje pats save įstebi ir išauga aukščiau už save. Kai sako „kūrinys“, mąsto apie save kaip apie kūrėją; tas sūnus gimė jam didžiausio susijaudinimo momentu moters, parinktos iš visų moterų, glėbyje, gimė iš dieviško šitos moters skausmo; vėliau jis daug kaštavo jam ašarų ir vargo; matė jį augant prie savo kojų, kaip stiebėsi prie jo šono; šildė jo mažytes šaltas rankutes tarp savo rankų, išgirdo jo pirmą ištartą žodį — amžiną ir visada naują stebuklą; matė pirmuosius nedrąsius žingsnius per savo namų aslą; matė kaip pamažėli šitame kūne, jo sukurtame, kuris jo akivaizdoje pražydo, palaipsniui reiškėsi jo siela — nauja žmogaus siela: vienintelis turtas, kurio niekas neatstos — ilgainiui pradėjo pastebėti jo veide savo veido bruožus kartu su savo moters bruožais, tos moters, su kuria šitame vieninteliame bendrame vaisiuje be kūnų padalinimo pasireiškia tapatybė — pora, kuri meilėje norėtų būti vienu kūnu, ir tik sūnuje tesutampa, ir šitos tat naujos esybės akivaizdoje, šito savo kūrinio akivaizdoje jaučiasi esąs kūrėjas, geradaris, galiūnas ir laimingasis. Kadangi sūnus tikisi visa iš Tėvo ir, kol dar mažas, visiškai Tėvu pasitiki ir drąsus jaučiasi tik šalia Tėvo. Tėvas žino, jog turi dėl jo gyventi, kentėti už jį ir už jį dirbti. Tėvas yra žemiškasis Dievas Sūnui, o Sūnus yra beveik Dievas Tėvui.
Tėvo meilėje nėra Brolio pareigos nei papročio pėdsakų, lenktyniavimo ir kitų Draugo sumetimų, aistringo Meilužio lūkesčio, dirbtinio Tarno stropumo. Tėvo meilė yra gryna Meilė, vienintelė Meilė, tikra žodžio prasme Meilė, kurią galima Meile pavadinti; gryna ir laisva nuo bet kurių priemaišų; tai yra laimė atsiduoti ir pasiaukoti kitos esybės laimei.
Šita mintis, jog Dievas yra Tėvas —viena iš daugelio Kristaus Naujienų — šita gili mintis, jog Dievas yra Tėvas ir myli mus, kaip Tėvas myli savo vaikus, bet ne kaip Karalius myli savo Vergus, duoda visiems savo vaikams kiekvieną dieną duonos, ir džiaugsmingai sutinka net tuos, kurie yra nusidėję, kai jie grįžta priglausti savo galvas prie jo krūtinės; tą mintį, kuria užskleidžiama Senojo Įstatymo epocha ir pradedama Naujosios Sandoros era, Jėzus yra pastebėjęs Gamtoje. Kaip Dievo Sūnus, sudarydamas tapatybę su Dievu, žinojo gerai visumet apie tėvystę, tik šviesiausių pranašų nujaustą, bet dabar, prisiimdamas ant savęs visą žmonišką patyrimą, mato jos atspindį ir apreiškimą visumoje ir panaudos gražiausius gamtos vaizdus paskelbti žmonijai šitą pirmą linksmą naujieną. Jėzus, kaip visi kilniasieliai, mylėjo Kaimą. Nusidėjėlis, norėdamas apsivalyti, Šventasis, maldos išsiilgęs, Dainius, norėdamas kurti, slepiasi kalnuose, medžių pavėsyje, kur vanduo čiurlena, kur pievos kvepia ir savo maloniu kvapu pripildo orą, arba bėga į saulės prakeiktas klaikias bedugnes. Jėzus pasisavino laukų kalbą. Beveik niekad nevartoja moksliškų žodžių, atitrauktų sąvokų, bendrų ir“ beprasmiškų žodžių. Jo kalbose aiškiai pasireikš žydinčios spalvos, laukų ir Sodnų kvapas, jausis naminių gyvulių pavaizdavimas. Jis matė savo Galilėjoje figos medį, kurio vaisius auga ir bręsta po didelių juodų lapų vainiku; matė kaip sausos vynuogių šakos velkasi lapų žalumu, kaip vėliau nuo vynmedžio šakų žemyn nusvyra balti ir melsvi pumpurėliai vyno rinkėjų džiaugsmui; matė augant garstyčią, lengvučių šakelių pilną iš beveik neįžiūrimo grūdelio; girdėjo nakties metu nendrių verksmus, vėjo bangos paliestų vandenyse; matė kaip javo grūdas, palaidotas žemėje, prisikelia pribrendusios varpos pavidalu; matė, kaip orui atšilus ant tik ką pradėjusios žaliuoti javų dirvos pražysta lelijos, raudonos, geltonos ir mėlynos lelijos; matė žaliuojančias pievų tankmes, kurios šiandie žvilga saulės spinduliuos, o rytoj, sudžiūvus, sudegs krosnyje. Matė ramius ir piktus žvėris: balandėlį, burkuojantį ant namų stogo, šiek tiek pasipūtusį dėl savo kaklelio, gražiomis plunksnomis papuošto; arą, kuris plačiais išplėstais sparnais puola ant gyvulėlio; žvirblius, lakstančius ore, kurie lygiai kaip karaliai be Dievo valios negali nukristi; varnus, kurie snapą ir nagas suleidžia į kritusį gyvulį; perekšlę vištą, šaukiančią po savo sparnais viščiukus kai tik dangus pradeda temti; klastingą lapę, kuri, papjovusi kažką bėga į savo tamsų urvą; šunis, kurie po šeimininko stalu ryja seilę, laukdami numestų trupinių ir kaulų. Ir matė, kaip žolėje slėpdamasis šliaužia žaltys ir tarp byrančių kapo akmenų guli pasislėpusi juodoji gyvatė.
Gimęs tarp Piemenų, kad pasidarytų žmonijos Ganytoju, prižiūrėjo ir mylėjo avis; avis motinas, kurios ieško nuklydusio avinėlio, ėriukus, kurie beveik pasislepia po pilnu gyvybės tešmeniu žysdami motinas ir bliauna; avis, kurios ieškojo sau peno ant sausų pūdymo kalvų. Vienodai mylėjo ir grūdelį, kurį sunku įžiūrėti padėjus ant delno ir seną figos medį, kuris savo šešėliu apgaubia visą kaimiečio trobelę; dangaus paukščius, kurie nei sėja, nei piauna, ir žuvis, nuo kurių sidabru žvilga pilni tinklai, ir kurios bus jo ištikimųjų beveik kasdienis maistas. Ir, karštais priešaudrio vakarais, pakeldamas akis aukštyn, matė žaibą, skriejantį iš Rytų ir perveriantį tamsias erdves ligi Vakarų.
Bet Jėzus skaitė ne vien pravertą įvairiaspalvę pasaulio knygą. Žino jis, jog Dievas kalbėjo žmonėms, Angelams tarpininkaujant, Patriarchams ir Pranašams. Jo žodžiai, jo įstatymai, jo laimėjimai surašyti yra Raštuose. Jėzus žino ženklus, kuriais mirusieji pasireiškia tiems, kurie dar nėra gimę, mintis ir senųjų laikus atsiminimus. Jėzus skaitė tik tas knygas, kuriose jo pirmtakūnai surašė savo tautos istoriją ir žino tų knygų turinį ir prasmę, jų raidę ir dvasią geriau už Rašytojus ir Įstatymo Mokytojus; jos duos jam teisės iš mokinio tapti Mokytoju.
