Dar nebuvo atėjusi Jėzaus valanda galutinai apleisti namus. Dar nebuvo praskambėjęs Jono balsas, todėl su tėvu ir motina grįžo į Nazaretą prie Juozapo varstoto padėti jo amate.
Jėzus nevaikščiojo į Įstatymo Rašytojų mokyklas, nei į graikų mokyklas. Tačiau jis nepasigedo mokytojų; jų buvo trys didesni už mokslinčius: Darbas, Gamta ir Knyga.
Niekad nereikia pamiršti, jog Jėzus buvo Darbininkas ir Darbininko įsūnis; nepridera slėpti tai, jog gimė Vargdienis, tarp žmonių, kurie buvo juodadarbiai, kurie užsidirbdavo duoną Rankomis, ir jog Jis, prieš pradėdamas skelbti savo Naujieną, užsidirbdavo kasdienę duoną savo Rankų darbu. Tos Jo Rankos, kurios laimino prasčiokėlius, kurios gydė raupsuotus, akliems grąžino šviesą, kurios kėlė iš mirusiųjų, tos Rankos, kurios turėjo būti prikaltos prie medžio, buvo Rankos, kurios prakaitavo nuo darbo, Rankos, kurios jautė darbo nuovargį, Rankos, kurios nuo darbo buvo pūslėtos, Rankos, kurios naudojosi darbo įrankiais, kurios kaldavo į medį vinis: buvo Amatninko Rankos.
Jėzus buvo medžiagos Darbininkas, prieš tai kaip tapo Dvasios Darbininkas; buvo Vargdienis, kol pakvietė prie stalo Vargdienius į savo Karalystės pokylį. Neatėjo į šį pasaulį piniguočių tarpe, turtų pertekusiuose namuose, atlasu ir purpuru išpuoštame patale. Karalių ainis gyveno Dailidės dirbtuvėlėje, Dievo sūnus gimė Tvarte. Nepriklauso Didžiūnų luomui, nei Karių aristokratijai, nei Turtuolių draugijai, nei kunigų sinedrionui. Gimsta paskutiniame liaudies luome, tame būtent luome, už kurį žemiau stovi valkatos, elgetos, bėgliai, vergai, prasikaltėliai, patvirkėlės. Kai nebebus juodadarbis, o taps dvasios Darbininkas, savigarbos pilnų žmonių akyse nužengs dar žemiau ir ieškos sau prietelių toje nelaimingoje minioje, kuri stovi žemiau už Liaudį. Laukiant tos dienos, kurią Jėzus, prieš nužengdamas į Mirusiųjų Pragarą, nužengs į Gyvųjų Pragarą, nuo amžių esame luomų pasiskirstyme, jis atvaizduoja ne ką kitą, kaip vargšą darbininką ir daugiau nieko.
Jėzaus amatas yra vienas iš seniausių ir švenčiausių senovės amatų. Būtent Žemdirbio, Murninko, Kalvio ir Dailidės amatai tarp amatų daugiausia susiję su žmogaus gyvenimu, tai švariausi ir švenčiausi amatai. Karys išsigimsta į Plėšiką, Jūrininkas į Piratą, Pirklys į Nenaudėlį. Tačiau Žemdirbys, Murninkas, Kalvis ir Dailidė neišsigimsta, negali išsigimti, nepatvirksta. Perdirbinėja visiems žinomą medžiagą žmonių akivaizdoje, turi ją perdirbti visų naudai į apčiuopiamus dalykus, tikslius, kilnius ir tikrus. Žemdirbis aria gilią vagą ir pelno duoną, kurią valgo ir šventasis savo lindynėlėje, kaip ir Žmogžudys kalėjimo rūsyje; Murninkas sulipdo akmenis ir stato namą, vargšo namą, karaliaus rūmus, Dievo namus; Kalvis ištirpdo geležį ugnyje ir ją užgrūdo, kad galėtų duoti Kariui kardą, žagrę artojui, plaktuką dailidei; Dailidė piausto ir kalinėja medį, kad galėtų padalyti duris ar vartus namams apsaugoti nuo vagių, lovas, ant kurių piktadariai ir nekaltieji mirs.
Šitie paprasti dalykai, bendri, naudingi, visuotini, tiek naudingi ir paprasti, jog jų beveik nė nepastebime, kaip jie praslenka pro mūsų akis, pripratusias stebėti nepaprastus dalykus, yra kukliausi žmogaus padarai, bet taip pat stebėtini, būtinesni už kitus dalykus, vėliau išgalvotus.
Dailidė Jėzus savo jaunatvės metu gyveno tarp šitų dalykų ir juos dirbo savo rankomis, ir per juos pirmą kartą pažino arčiau žmonių gyvenimą, švenčiausią ir patikimiausią šeimos židinį. Padarė stalą, prie kurio taip malonu atsisėsti su draugais, nors jų tarpe ir būtų išdavikas; lovą, ant kurios pirmą ir paskutinį kartą žmogus atsikvepia; indaują, į kurią nuotaka sudeda savo kuklius drabužėlius, priejuostes, išeigines skareles ir baltus kočiotus išeiginius marškinius; rėtį, kuriame užmiešiama su rūgštimi tešla, kad išsikeltų, kol jau bus galima dėti į krosnį; suolelį, ant kurio seneliai vakarais atsisėda aplink židinį prisiminti jaunystės laikus, kurie nebegrįš.
Dažnai, kai plonos druožlės raitėsi iš po oblio, kai sykiu su nuobodžiu piūklo ritmu byrėjo piuvenos, Jėzus turėdavo susimąstyti apie Tėvo pažadus, apie Pranašų liudymus ir apie darbą, kuris nieko bendro neturėjo nei su jo lentomis, nei su kirviu, bet su siela ir teisybe.
Amatas jį išmokė, jog gyventi reiškia iš nevartojamų, negyvų dalykų daryti gyvus ir naudingus daiktus; jog ir menkiausia medžiaga perdirbta ir apdirbta gali tapti vertinga žmogaus padėjėja; jog, norint išgelbėti, bendrai reikia pakeisti, ir jog tokiu pat būdu, kaip iš kreivo ir šakoto medžio galima padaryti vaikučiui lopšelį ir lovą nuotakai, taip lygiai galima iš nudrįžusio gobšo ir nelaimingos patvirkėlės padaryti du Dangaus Rūmų gyventoju.
