Erodas buvo išsigimėlis: tai buvo vienas iš šlykščiausių išsigimėlių, kokių pasitaiko klaikiose Rytų dykumose; reikia pasakyti, jog tokių išsigimėlių buvo ten daugybė.
Jis nebuvo nei Žydas, nei Graikas, nei Romėnas. Tai buvo Idumietis: barbaras, besiraitąs kaip žaltys prieš Romą, apsimetėlis prieš Graikus, kad tuo būdu geriau galėtų įsitvirtinti valdyti Žydus. Būdamas išdaviko sūnus, išplėšė iš savo valdovų, paskutiniųjų nelaimingų Asmonėjų valdžią, kad pridengtų savo išdavimą, jis vedė jų anūkę, vardu Mariamną, kurią, kiek palaukęs, dėl neteisingo įtarimo, nužudė. Tai nebuvo jo pirmoji piktadarystė. Prieš tai išdavikišku būdu įsakė prigirdyti savo svainį Aristobutą; antrą žmonos brolį, Juozapą, ir Irkaną Antrąjį, paskutinį nugalėtosios dinastijos valdovą nuteisė mirti. Nepasitenkino jis Mariamnos nužudymu, įsakė nužudyti ir jos motiną, Aleksandrą, nepaliko neišžudęs nė Babbos vaikų, vien dėl to, kad jie buvo tolimi Asmonėjų giminaičiai. Protarpiais, dėl malonumo, liepdavo deginti Judą Sarifejų ir Matą iš Margalothos sykiu su kitais farizėjų vyresniaisiais. Kiek vėliau, bijodamas, kad vaikai, kurių buvo prigyvenęs su Mariamna, neatkeršytų jam už motiną, įsakė juos pasmaugti. Jau mirties patale gulėdamas davė įsakymą užmušti ir trečią sūnų, Arkelajų. Patvirkęs, įtaringas, beširdis, garbės ir aukso ištroškęs, niekad nerado ramybės nei savo namuose, nei Judėjoje, nei pats savyje. Kad Roma neatkreiptų akies į jo piktadarybes, paaukojo tris šimtus talantų išdalinti žmonėms švenčių metu, pramogai; lenkėsi prieš Augustą, kad tas nekreiptų dėmesio į jo niekšiškus darbus, ir mirdamas paliko jam dešimtį milijonų drachmų, aukso laivą ir sidabro laivą Lybijai.
Tai šitas akiplėša kareivis, nedaauklėtas arabas dėjo pastangų patraukti į savo pusę Elenus ir juos sutaikyti su žydais: sugebėjo papirkimais išsigimusių Sokrato ainių įsigyti Atėnuose paminklą, kurį graikai išdrįso jam pastatyti, tačiau Žydai neapkentė jo ligi pat mirties. Be reikalo atstatė jis Samariją ir atnaujino Jeruzalės Šventyklą: jis visumet buvo žydų laikomas pagoniu ir uzurpatoriu.
Bailys, kaip visi nauji ir nedori valdovai senatvėje, drebėdavo nuo kiekvieno lapo sušlamėjimo, šokinėdavo pamatęs judantį šešėlį. Prietaringas, kaip visi rytiečiai, įvairių burtų ir paslaptingų prajovų vergas, greitai patikėjo Trims, kurie atvyko iš Chaldėjos gilumos, žvaigždės vedami, į kraštą, kurį jis niekšiškai buvo užgrobęs. Kiekvienas, nors tai būtų ir fantastiškas pretendentas, sukeldavo jam išgąstį. Ir kai išgirdo iš Išminčių lūpų, jog gimė Judėjos Karalius, jo niekšišką barbaro širdį pervėrė baimė. Nesulaukęs grįžtant Astrologų, kurie turėjo nurodyti jam vietą naujai gimusio Dovydo anūko, įsakė nužudyti visus Betlejuje buvusius vaikučius. Juozapas Flavius nemini šito paskutinio karaliaus žygio, bet tas, kuris nužudė savo vaikus, negi galėjo susilaikyti nuo svetimų vaikų kraujo praliejimo. Niekas nesužinojo, kiek vaikučių buvo išžudyta dėl Erodo baimės. Nebe pirmą kartą po geležies ašmenimis žūdavo Judėjoje kūdikėlių galvos, atplėštos nuo žindančių motinų krūtinės; patys žydai anais laikais bausdavo užimtus miestus išžudydami ligi vieno senelius, moteris ir vaikus: į nelaisvę imdavo tik mergaites, iš kurių pasirinkdavo guloves, paversdami jas vergėmis. Dabar Idumietis vykdė Mozės kerštingą įstatymą, pritaikydamas jį tautai, kuri jį priėmė.
Nežinome, kiek buvo Nekaltųjų vaikų, bet, jei patikėti Makrobijui, žinome, jog jų tarpe buvo Erodo sūnus, kuris buvo auklėjamas Betlejuje. Senas monarchas, žmonos ir sūnų užmušėjas, kažin ar pajuto širdgėlą, kai jam buvo pranešta apie įvykusią klaidą. Neužilgo ir pats jis turėjo apleisti pasaulį biaurių ligų pakirstas. Jo kūnas pradėjo pūti dar gyvam esant; kirmėlės suėdė jo sąnarius; kojas atėmė paraližos; kvėpavo sunkiai ir iš burnos dvokė nepakeliamas oras. Nebeapkęsdamas pats savęs mėgino prie stalo nusižudyti peiliu, pagaliau mirė, prieš tai dar įsakęs Salome nužudyti daugelį jaunuolių, uždarytų kalėjime.
Nekaltųjų vaikų žudynės buvo paskutinis kraujagerio ištižėlio senio žygis. Šitos Nekaltųjų aukos buvo atneštos prie Nekaltojo lopšelio; šitas kraujo upelis naujagimiui, kuris savo kraują atiduos nusidėjėlių atpirkimui, šita žmonių auka tam, kuris pats bus auka, turi pranašingos reikšmės. Tūkstančių tūkstančiai turės mirti ir po jo mirties tik už tą vienintelį nusikaltimą, kad įtikėjo Jo Prisikėlimu: gimsta pakelti mirčiai už kitus, ir štai tūkstančiai naujagimių miršta už Jį, rodos tam, kad išpirktų Jo gimimą.
Šitoje kruvinoje nekaltųjų aukoje, šitoj bendramečių skerdynėje glūdi baisi paslaptis. Jie priklausė prie tos kartos, kuri turėjo išduoti Jį ir prikalti prie kryžiaus. Bet tie, kurie tą dieną Erodo kareivių buvo išžudyti, Jo nematė ir neturėjo išvysti tos dienos, kurią jų Viešpats buvo nužudytas. Išgelbėjo Jį savo mirtimi ir patys išsigelbėjo amžinai. Buvo Nekalti ir liko amžinai Nekalti. Jų tėvai ir broliai, išlikę gyvi, atkeršys už juos, bet jiems bus atleista, „nes nežino, ką daro“.
Vakarop, kai Betlejaus namai pradėjo skęsti nakties glūdumoje ir kur-ne-kur pasirodė šviesos žiburėliai, Motina, slėpdamasi, kaip pabėgėlė, kaip vagilka, kurią seka, išėjo. Išvagia iš karaliaus rankų vieną gyvybę; gelbsti žmonijos viltį; glaudžia savo vaikelį prie krūtinės, savo turtą, savo skausmą.
Eina į Vakarus; pereina seniausiąją Chanaano žemę ir artinasi trumpais perėjimais — nes dienos trumpos — prie upės Nilo krantų, kol pasiekia Mizraimo žemę, kur tiek ašarų prieš keturiolika šimtmečių buvo išlieta jos protėvių.
Aigiptas, pirmųjų epochų įvairių nedorybių ir prabangos tėvynė, Afrikos Indija, į kurią istorijos bangos atsiremdavo ir be atgarsio sustingdavo — Pompėjus ir Antonijus ant smiltėtų jos krantų prarado savo sapnus apie viešpatavimą ir gyvybę—šalis, kurią upė gaivino nuo saulės kaitrų, tiek tautų krauju apšlakstyta, tiekos dievų gyvulių ir žvėrių pavidale gyvenama, ta niekam tikusi ir stebuklinga šalis, buvo priešingumo teise ir likimo lėmimu bėglių prieglauda.
Aigipto turtas buvo bala, riebus mulas, kurį kasmet Nilo srovė išplaudavo ir išnešiodavo po visą tyrlaukį kartu su daugybe šliužų; Aigiptui nuolat grėsė mirties pavojai; nutukę Aigipto gyventojai nenorėjo mirties, neigė mirtį; norėjo nugalėti mirtį, balsamuodami, kaldami ant akmens paveikslus panašius į žmonių pavidalą, kurių apsčiai pridarydavo jų skulptoriai. Turtingas, nutukęs aigiptietis, iš mulo išaugęs, jaučio ar šuns galvos garbintojas, nenorėjo mirti. Busimajam gyvenimui jis statė milžiniškus mirusiųjų miestus, perpildytus suvyniotų į drobę ir sulaistytų kvepalais mumijų, iš medžio ir marmuro drožtinių paveikslų, ir statė savo mirusiems piramidas, kad jų akmeninės sienos saugotų juos nuo išnykimo.
Kai Jėzus pradės kalbėti, pasmerks Aigiptą; ne vien tą Aigiptą, kuris ilsisi ant Nilo krantų, bet Aigiptą, kurs dar nepranyko nuo žemės paviršiaus kartu su jo karaliais, su jo žalčiais, su jo plėšriaisiais paukščiais. Kristus duos griežtą amžiną atsakymą aigiptiečių žiaurumui. Pasmerks turtus, surinktus iš dumblo ir vėl pavirstančius į dumblą ir visus prietarų fetišius iš Nilo pakraščių; pergalės mirtį be pagalbos iškalinėtų iš akmens statulų, be paminklinių rūmų mirusiems, be granitinių ir bazaltinių paminklų pagalbos. Nugalės mirtį mokydamas, jog nusikaltimas yra žiauresnis kirminas naikintojas, ir jog dvasios skaistybė yra vienintelė priemonė, apsaugojanti nuo išnykimo.
Gyvulių ir Mulo garbintojai, Turtų ir Žvėrių vergai negalės, išsigelbėti. Nors jų kapai būtų aukšti kaip kalvos, papuošti kaip karalaičių patalai, ne ką kitą reikš kaip pelenus, kaip mulą, kurs lygiai taip pat pavirsta į dulkes, kaip gyvulių mėšlas. Mirties negalime nugalėti iš akmens ar medžio padarytais gyvybės atvaizdais: akmuo sutrupa ir pavirsta į dulkes, medis supūsta, pavirsta į dulkes, ir vienas ir antras tik dulkės ir amžinai dulkėmis lieka.
