Kai Kristus atėjo į šį pasaulį, valdovai buvo visiems gerai žinomi nusikaltėliai piktadariai. Jis gimė kaip dviejų vadovų pavaldinys vieno galingesnio ir tolimo, Romoje; antro artimesnio ir niekšiškesnio, Judėjoje. Vienas avantūristas nedorėlis per laimingą nužudymą pasiekė Imperatorių sostą; antrasis piktadaris lygiai tokiomis pat žmogžudystėmis prasiveržė į Dovydo ir Salamono sostą.
Abu pasiekė aukštas vietas niekšingais ir neteisėtais keliais; sukeldami broliažudiškus karus, išdavimais, žiaurumais ir žmogžudystėmis, puikiai viens antrą supratę. Buvo, deja, draugai ir suokalbininkai, kiek tai leido Nedorėlio vasalo veidmainiškas nusilenkimas prieš Nedorėlį valdovą.
Oktavianas buvo skudurininko iš Velenti sūnus; per karą jis pasidarė kaip bailys, kerštingas, nugalėjęs priešą, išdavikas draugavime ir žiaurus keršytojas. Nuteistajam mirti, kuris kreipėsi į jį prašydamas vien būti palaidotas, jis atsakė: „laidotuves paruoš varnai“. Perugijos žudomiems gyventojams, kurie maldavo pasigailėti, sušuko: „moriendum esse“! Pretoriui L. Galijui kurį jis ėmė įtarti, prieš tai kaip jis buvo nužudytas, savo rankomis išlupo akis. Pasiekęs valdžios, išžudęs ir išvaikęs savo priešus paėmęs į savo rankas visas valdžios įstaigas ir savavališkai naudodamasis jų teisėmis, užsidėjo žmoniškumo kaukę ir iš visų jaunystės nedorų darbelių pasirinko paleistuvavimą. Žmonės pasakodavo, jog jaunas būdamas dukart buvo pardavęs savo nekaltybę: pirmą kartą Cezariui, o antrą kartą Ispanijoje Ircijui už tris šimtus tūkstančių sestercijų. Dabar žaidė išsiskyrimais su žmonomis, naujomis jungtuvėmis su paimtomis iš savo draugų žmonomis, beveik viešu svetimoteriavimu, vaidindamas komedijanto rolę kaip kuklumo atstatytojas.
Šitas ištvirkėlis ir paliegėlis žmogus buvo Vakarų viešpats, kada gimė Jėzus, ir jis niekad nesužinojo, jog tas, kuris gimė, sugriaus jo sukurtas valstybes. Jam pilnai užteko pigios nykštuko išpurtusio eiliakalio Horacijaus filosofijos: gyvenkim dabar ragaudami vyną ir meilės nuodus, mirtis be jokios vilties iš jos pasprukti laukia visų, tad nepraleiskim progos. Veltui Keltas Vergilijus, kilęs iš kaimo ir taip pamilęs girių paūksmes ir aukso spalvomis žėrinčias pievų lygumas, tas pats, kuris su Enėju buvo nužengęs į pragaro gelmes pamatyti pasmerktųjų likimo ir kuris norėjo melancholijos siaubo apimtas atrasti žodžių muzikoje ramumą, veltui tikintis Vergilijus skelbė naujosios eros artimumą, naują tvarką, naują kartą Dangaus karalijos, nors ir ne tokios pastovios ir žemiškos, kaip ta, kurią Kristus paskelbs, bet vis dėlto kilnesnės ir padoresnės už tą Pragaro Karaliją, kuri tais laikais artėjo. Veltui, nes Augustas tuose žodžiuose matė prasčiokėlio svajonę ir, gal būt, šis patvirkęs patvirkėlių valdovas įsivaizdindavo, jog jis būsiąs išpranašautas Vadas, Saturno viešpatijos atstatytojas.
