Gerai įsidėmėkit žmonės, kurie dar turit gimti: Jėzus niekad nenorėjo savo rankomis palytėti pinigo. Tos jo rankos, kurios žemės dulkes sutrindavo aklajam apšviesti; tos rankos, kurios palytėdavo užkrėstųjų raupsuotųjų kūnus ir mirusius; tos rankos, kurios buvo apkabinusios Judos kūną — daug labiau užkrėstą, kaip dulkės, spuogai ir lavono kūnas — tos baltos, nesuteptos rankos, laiminančios ir pagydančios, kurių niekas negalėjo užkrėsti, niekad negalėjo pakęsti vieno iš tų apskritų metalinių diskų, kuriuose yra iškaltas pasaulio valdovų profilis. Galėjo Jėzus savo pasakojimuose, kurie yra gryniausia tiesa, išvardyti pinigus; gali net į juos žiūrėti, kai jie buvo svetimose rankose: bet niekad jų nepalytėjo. Jam, kuris niekuo nesišlykštėjo, pinigas sužadindavo šiurpulingą pasibiaurėjimą. Visa jo prigimtis pasipriešindavo net minčiai susidurti su šitais niekšingais turtingumo simbolais.
Kada iš jo pareikalavo dešimtinės Šventyklai jis nenori net į draugų piniginę kreiptis ir liepia Petrui užmesti meškerę: pirmos ištrauktos iš vandens žuvies nasruose atras dvigubą pareikalautą dešimtinę. Šitame stebukle glūdi kilni ironija, kurios niekas nepastebėjo. Neturiu pinigų, bet pinigai yra toks menkas ir nevertingas dalykas, kad dėl vieno mano žodžio žemė ir vanduo galėtų juos išvemti. Jų daug yra ežere. Žinau, kur jie yra, ir toks skaičius, kad vien smulkių užtektų nupirkti visiems šventyklos kunigams ir visų tautų karaliams, tačiau ir pirštu nepajudinsiu jų gauti. Vienas mano pavaldinys išims jį iš žuvies nasrų ir įteiks mokesčių rinkėjui, nes kunigai kaip galima spręsti, be jų negali apsieiti gyvenime. Nebylės būtybės gali nešioti monetas; o aš esu toks turtingas, jog nė nenoriu jų matyti. Nesu nebylė būtybė, bet kalbanti siela, o sielos neturi nei sidabro, nei piniginių. Ne aš, vadinas, duodu tau šitas drachmas, bet ežeras. Man nieko niekad nereikia pirkti, ir viską, ką tik turiu, išdalinu. Mano begalinis turtas yra Žodis.
Bet vieną gražią dieną ir Kristus buvo priverstas pažiūrėti į pinigą. Paklausė jį ar pritinka, kad tikras izraelitas mokėtų duoklę. Jis tuojau atsakė: Parodykit man duoklės pinigą. Jie parodė jam, bet jis nepaėmė jo į rankas. Tai buvo imperatoriaus pinigas, romėnų moneta, kurioje buvo išspaustas veidmainiškas Augusto veidas. Tačiau Jėzus n o r ė j o nepažinti, kieno tai buvo atvaizdas. Paklauė: kieno šitas atvaizdas ir užrašas? Atsakė jam: Ciesoriaus. Tada jis pasakė išpaikusiems paklausėjams į akis žodį, kuris juos nepaprastai nustebino: „Atiduokit, tad Ciesoriui, kas yra Ciesoriaus, ir Dievui, kas Dievo yra“.
Šitų kelių žodžių prasmė yra keleriopa: užteks tuo tarpu sustoti prie pirmojo žodžio: a t i d u o k i t. Atiduokit tai, kas ne jūsų yra. Pinigai jums nepriklauso. Jie yra valdovų padaryti savo valdžios reikalams. Tai karalių ir karalystės savybė—kitos karalystės, ne tos kuri mūsų yra. Karalius atstovauja jėgą ir yra turtų gynėjas; o mes nieko bendro su prievarta neturime ir nuo turtų atsisakome. Mūsų Karalystė neturi nei galiūnų; nei turtuolių; Karalius, kuris Danguje viešpatauja, nekala pinigų. Moneta yra priemonė žemiškais turtais apsimainyti, bet mes žemiškųjų turtų neieškome. Tą mažmeną, kuri yra mums būtinai reikalinga — šiek tiek saulės, šiek tiek oro, bent kiek vandens, kąsnelį duonos, apsiaustą — mums Dievas arba Dievo draugai, davė dovanai. Jūs, turtų rinkėjai, visą gyvenimą rūpinatės surinkti didžiausią krūvą šitų su atvaizdais apskritų plokštelių. Mes nežinome ką su jomis veikti. Mums tai yra, pagaliau nereikalinga. Todėl jas atiduodam: atiduodam tam, kas liepė jas nukalti pinigų dirbtuvėje, tam, kuris jose padėjo savo atvaizdą, kad visi žinotų, jog tai jam priklauso.
Niekad Jėzui nereikėjo atiduoti, nes niekad nebuvo paėmęs nė vienos monetos. Mokiniams įsakė, kad nesinešiotų su savim kelionėse maišelių aukoms rinkti. Tik vieną padarė išimtį—tokią išimtį, kad šaltis net kaulus perveria. Iš vieno Evangelijos posakio žinom, kad vienas apaštalas turėjo šitos brolijos patikėtą jam atsargą. Šitas mokinys buvo Juda. Tačiau ir jis pasijus verčiamas grąžinti išdavimo sidabrinius, prieš dingdamas mirtyje. Juda yra paslaptinga auka, sudėta pinigo prakeikimui.
Pinigas neša su savim, kartu su rankų nešvarumu, kurios jį čiupinėjo ir glamžė, nepaneigtą nusikaltimo užkrėtimą. Iš visų šlykščiausių daiktų, kuriuos žmogus yra padaręs užteršti žemei ir pačiam sau užkrėsti, pinigas, gal būt, yra šlykščiausias.
Šitie kalto metalo barškalai, iš rankų į rankas, ne kartą dar iš sunkių nuo prakaito arba kraujo rankų, kasdien vaikščioją ir grįžtą; nutrinti plėšriųjų piktadarių, pirklių, bankininkų, tarpininkų ir gobšų nagais; tie apskriti ir lipšnūs pinigų kalyklos spiovalai, visų ieškomi, pageidaujami, išvogti, pavydėtini, pamilti labiau už meilę ir dažnai labiau už gyvenimą; tie biaurūs gabalėliai pažymėtos medžiagos, kuriuos žmogžudys duoda pasamdytam užmušėjui, lupikautojas alkanam, priešas išdavikui, apgavikas kyšininkui, klaidatikis šventvagiui, paleistuvis parsiduodančiai ir už pinigus įgyjamai moteriškei; šitie dvokią biaurūs pikto pavadoriai, kurie sūnų paskatina užmušti tėvą, žmoną apgauti vyrą, brolį apgauti brolį, nedorą vargšą slapstytis su peiliu prieš nedorą turtuolį, tarną apgaudinėti šeimininką, plėšiką užpulti keleivį, tautą paskatinti į karą prieš kitą tautą, pinigai, šitos medžiaginės medžiagos emblemos, yra šiurpulingiausias daiktas, kokį tik žmogus yra išgalvojęs. Moneta, kuri tiek yra pražudžiusi žmonių gyvybių, kasdien žudo tūkstančius sielų. Pavojingesnė užsikrėsti už skarmalus sergančiojo maro liga, už gangrenos nuodus, už visų nešvarumų tvenkinius, ji sukinėjasi visuose namuose, blizga ant mainininkų (keitėjų) stalų, slepiasi dėžėse, drumsčia poilsio priegalvius, suteršia nekaltas vaikų rankas, gundo mergaites, moka už budelio amatą, perbėga žemės veidu, patenkindama neapykantą, skatindama godumą, pagreitindama ištvirkimą ir mirtį.
Duona, pati per save jau šventa, namuose ant stalo padėta, ant bažnyčios stalo persikeičia į nemirštamą Kristaus kūną. Ir moneta yra matomas persikeitimo ženklas. Tai niekšinga Šėtono auka. Pinigai yra Šėtono supuvusios išmatos. Kas pinigus myli ir priima juos su džiaugsmu, tas matomai bendrauja su Šėtonu. Kas palyti pinigus gašliai, tas nesąmoningai palyti Šėtono išmatas.
Švarus žmogus negali jų paliesti, šventas negali pakelti jų palytėjimo. Žino jie neabejotinai įsitikinę, kaip niekšinga yra jų esmė. Ir į pinigą žiūri su tokiu pat šiurpulingu pasibaisėjimu, kaip turtuolis žiūri į skurdą.
