Du broliai žvejai, Jokūbas ir Jonas, kurie Kapharnaumo pakrašty paliko savo valtis ir tinklus, kad galėtų eiti paskui Jėzų, ir kurie sykiu su Petru sudarė lyg privilegijuotą triumviratą — tik jie vieni buvo su Jėzum įėję į Jairo namus ir ant Persimainymo kalno, ir tik juos pasiliko prie savęs Alyvų Darže — ilgu bendravimu su Mokytoju nebuvo įgiję pakankamo nuolaidumo. Jėzus buvo davęs jiems pavardę B o a n e r g e s, Griaustinio Vaikai. Tai buvo ironiška pavardė, kuri buvo lyg priekaištas dėl jų ūmaus ir karšto būdo.
Kada visi kartu buvo pasiruošę eiti į Jeruzalę, Jėzus pasiuntė kelis mokinius anksčiau paruošti vietas užeigoje. Einant per Samariją, vienoje vietoje juos blogai priėmė. „Tačiau jie nepriėmė jo, nes ėjo į Jeruzalę. Tai matydami jo mokytiniai, Jokūbas ir Jonas, tarė: Viešpatie, ar nori, kad pasakytume ugniai nužengti iš dangaus ir juos sudeginti. Bet jis, atsigręžęs, subarė juos.“ Jiems, Jeruzalei ištikimiems Galilėjiečiams, Samariečiai visada buvo priešai. Veltui jie klausėsi Pamokslo ant Kalno — „gerą darykit tiems, kurie neapkenčia jūsų, melskitės už tuos, kurie jus persekioja“ — veltui buvo gavę nurodymus dėl savo pasiuntinystės į visas tautas — ir, jei kas jūsų nepriimtų... apleisdami tuos namus arba tą miestą nukratykit nuo savo kojų dulkes.“ Jėzaus asmenyje įsižeidę tarėsi galį duoti įsakymus dangaus ugniai. Jiems atrodė visai pateisinama paversti pelenais nesvetingą miestelį.
Ir nors jie dar buvo labai tolimi nuo to atsinaujinimo meilėje, nuo kurio kaip tik pareina tikroji Karalystės prasmė, jie tarėsi turį teisės užimti pirmąsias vietas triumfo dienai stojus.
„Ir Jokūbas su Jonu, Zabediejaus sūnūs, prisiartino prie Jėzaus ir tarė jam: Mokytojau, mes norim, kad padarytum tą, ko tavęs prašysim. O jis jiems tarė: Ką tad norit, kad jums padaryčiau? Jie tarė: L e i s k m u m s a t s i s ė s t i v i e n a m i š d e š i n ė s, a n t r a m i š k a i r ė s t a v o g a r b ė j e. Bet Jėzus jiems tarė: Nežinot, ko prašot... Kiti dešimtis, tai išgirdę, pasipiktino Jokūbu ir Jonu. Pasišaukęs juos, Jėzus tarė jiems: Kas norėtų iš jūsų būti didelis, tesie jūsų tarnas; ir kas norėtų iš jūsų būti pirmasis, tesie visų tarnas; nes ir Sūnus Žmogaus neatėjo, kad jam būtų tarnaujama, bet t a r n a u t i.
Perversmininkas pasinaudojo naiviu Griaustinio Vaikų išsišokimu dar kartą pratarti žodį, kuris yra visų didelės dvasios žmonių pažymys. Tik niekingi, bailūs, nenaudėliai, vėjavaikiai reikalauja, kad jiems tarnautų žemesnės esybės, jei bendrai atsirastų tokių esybių, žemesnių už juos pačius. Tuo tarpu kiekvienas aukštesnis asmuo, jau vien dėlto, kad yra aukštesnis, visumet tarnauja mažyčiams.
Tas nuostabus priešginumas, — neprieinamas egoistų savimeilei, antžmogių beždžioniavimui ir šykštuolių skurdui, nes tos mažmenos, kurią jie turi, jiems patiems nepakanka, — yra ugnyje išmėgintas Genijaus įrodymas. Kas negali arba nenori tarnauti, tas tuo parodo neturįs ką duoti: yra silpnas, netvirtas, netobulas, tuščias. Bet genijus nebūtų tikrąja žodžio prasme toks, jei jis nepasireikštų geradarybe žemesniųjų naudai.
Tarnauti ne visumet yra tas pat, kaip ir nusilenkti. Daug daugiau patarnaus savo tautai tas, kuris atsistos jos pryšaky ir ves, nors ir prieš jos valią, prie išsivadavimo. Tarnavime nieko vergiško nėra.
Jokūbas ir Jonas suprato stiprius Jėzaus žodžius. Vienas iš jų, kiek vėliau, atsirado artimiausiųjų ir mylimiausiųjų tarpe. Per paskutinę vakarienę priglaudžia savo galvą prie Jėzaus krūtinės, nuo kryžiaus aukštumos Nukryžiuotasis paves jo globai Mergelę Motiną, kad saugotų ją kaip sūnus.
Tomas yra plačiai pagarsėjęs tuo, kas turėtų būti laikoma jo negarbe. Dvynys Tomas yra Naujųjų laikų patronas, kaip Tomas Akvinietis buvo Viduramžių orakulas. Jis yra ištikimiausias Spinozos ir visų kitų, kurie neigia prisikėlimą, protektorius. Žmogus, kuris nesitenkina net akių liudymu — aiškesniu, nors ir labai apgaulingu — bet reikalauja rankų liudymo. Tačiau meilė, kurią Jėzui jaučia, padaro jį atleidimo vertą. Kada pranešama Mokytojui, jog Lozorius mirė, mokiniai buvo nusistatę neiti į Judėją, į priešų tarpą, tik vienas Tomas pasakė: Eikim ir mes, kad kartu su juo mirtume. Kankinio mirtis, kuri buvo jį tada aplenkusi, ištiko jj po Kristaus mirties Indijoje.
Matas yra brangiausias iš visų Dvylikos. Jis buvo muitininkas, savotiškas mokesčių rinkikas, ir veikiausia, vienas iš labiausiai apsišvietusių tarp visų savo draugų. Jis, kaip ir žvejai, be jokios atodairos pradėjo eiti paskui Jėzų. „Eidamas, pamatė Jėzus žmogų sėdintį prie muitinės, kurs buvo vardu Matas, ir tarė jam: Eik paskui mane. Ir jis, v i s k ą p a l i k ę s, atsistojęs, pradėjo eiti paskui. Ir jis iškėlė jam savo namuose didelį pokylį...“ Matas ne suplyšusius tinklus apleido, bet vietą, uždarbį ir tikrą, laikui bėgant, didėjantį pelną. Lengva buvo atsisakyti turtų tam, kuris beveik nieko neturėjo. Dvylikos tarpe Matas tikriausia buvo turtingiausias prieš savo atsivertimą — apie nė vieną iš jų nepasakyta, kad būtų galėjęs „iškelti didelį pokylį“— ir todėl šitas greitas jo paklusnumas, atsistojimas, po pirmo pašaukimo, nuo suolo, kur buvo renkami pinigai, yra didesnis pasiaukojimas, todėl ir vertingesnis.
Matui — kuris, gal būt, tebuvo vienas, šalia Judos, tarp Apaštalų mokėjęs rašyti — turim būti dėkingi, jei seniausias Pa-pijos tvirtinimas yra tikras, už pirmą Logijų rinkinį, atseit įsidėmėtinų Jėzaus pasakymų. Evangelijoje, žinomoje jo vardu, randame pilniausią tekstą Pamokslo ant Kalno. Žmonių dėkingumas vargšui muitininkui tuo pačiu jau turėtų būti didesnis. Be jo daug Jėzaus žodžių — ir tai gražiausių — gal būtų visai žuvę. Šis drachmų, siklių ir minų atidėliotojas, kurio amatas, laikomas negarbingu, galėjo sužadinti jam gobšumą, mums atidėjo į šalį turtą, kuris vertingesnis už visus pinigus, nukaltus žemėje prieš ir po jo.
Ir Pilypas iš Betsaidos mokėjo skaičiuoti. Į jį kreipiasi Jėzus, kai alkana minia žmonių ima prie jo spaustis, klausdamas, kiek reikia pinigų duonai nupirkti visai šitai miniai. „Dviejų šimtų dinarų neužteks“, atsakė Pilypas, o toji suma — kuri šiandie lygi būtų šimtui šešioms dešimtims lyrų — jam atrodė beprotiška išlaida. Bet jis buvo visumet savo mokytojo garbės skelbėjas. Tai jis pranešė Natanaeliui apie Jėzaus atėjimą; į jį taip pat kreipėsi Jeruzalės Graikai, kurie norėjo pasikalbėti su nauju Pranašu.
Natanaelis — Tolmėjaus sunus, geriau žinomas Baltramiejaus vardu — su pašaipa atsiliepė į Pilypo pranešimą! „Argi gali kas gero būti iš Nazareto? Bet Pilypas pasiekė savo ir nuvedė jį prie Jėzaus, kuris, pamatęs, sušuko: „Štai tikras Izraelitas, kuriame nėra vyliaus. Natanaelis jį paklausė: iš kur pažįsti mane? Jėzus jam atsakė: Prieš tai kaip tave Pilypas pašaukė, kai buvai po figos medžiu, mačiau tave. Natanaelis tada sušuko: Mokytojau, tu esi Dievo Sūnus, tu esi Izraelio Karalius! Atsiliepdamas Jėzus tarė jam: Ar tik dėl to tiki, kad pasakiau, jog mačiau tave po figos medžiu? Didesnius už šį pamatysi dalykus“..
Mažiau entuziazmo ir ugnies turėjo Nikodemas, kuris tikrumoje niekad nenorėjo pasirodyti esąs Jėzaus mokinys. Nikodemas buvo senas, išauklėtas Rabinų mokykloje, buvo draugas. Jeruzalės sinedrioniečių. Tačiau pasakojimai apie stebuklus jį smarkiai pažadino ir jis nuėjo n a k t i e s m e t u pas Jėzų pasakyti jam, jog jis tiki jo dieviška pasiuntinyste. „Atsakydamas jam Jėzus tarė: Iš tiesų, iš tiesų sakau tau, jog jei kas iš naujo neatgims, negali pamatyti Dievo Karalystės“. Nikodemas nesuprato šitų žodžių arba, gal būt, tie žodžiai jį nugąsdino: atvyko taumaturgo pamatyti, o rado sililą. Ir kietu sveiko proto žmogaus užsispyrimu, kuris nenori pusėje klausimo sustoti, klausia: „Kaip galėtų atgimti žmogus, jau būdamas senas? Argi gali jis įeiti į savo motinos yščių ir vėl atgimti?“ Jėzus atsako jam giliais žodžiais: „Jei antrą kartą neatgims dvasia, negalės įeiti į Karalystę“. Bet Nikodemas ir toliau dar nesupranta: „Kaip tai gali būti? Jėzus jam atsakė: Kaip tai! tu esi Izraelio mokytojas ir nesupranti šitų dalykų?"
Jis visada gerbė jauną Galilėjietį, bet jo prielankumas visumet buvo atsargus, kaip ir pats atsilankymas. Kartą, kada vyresnieji kunigai ir Farizejai buvo nutarę suimti Jėzų, Nikodemas išdrįso Jį ginti: „Mūsų įstatymas nepasmerkia žmogaus prieš jį išklausdamas ir nustatydamas, ką jis yra padaręs“. Tai yra teisininkas. Kalba m ū s ų į s t a t y m o vardu, o ne naujojo žmogaus vardu. Nikodemas nuolat tebėra senas žmogus, senojo įstatymo vyras ir budrus raidės gynėjas. Užtenka kelių priekaišto žodžių, kad jis nutiltų: „Gal ir tu esi kilęs iš Galilėjos? Gerai apsidairyk ir įsitikinsi, jog iš Galilėjos negali kilti pranašas“. Einant įstatymu jis priklausė prie Sinedriono, tačiau nėra paminėta, kad būtų pakėlęs balsą apskųstąjį ginti, kai jį buvo atvedę prie Kaipo. Ir tada tai buvo atsitikę nakties metu, bet labai galimas daiktas, jog norėdamas išvengti draugų pasityčiojimo, o sykiu nesiimti atsakomybės ir neturėti sąžinės priekaištų dėl legalinio užmušimo, liko lovoj. Nubudo tik tada, kai Jėzus jau buvo miręs, ir tada — godumas jo plyšo — nupirko šimtą librų miros ir aliejų kūnui užbalzamuoti. Prikėlėjas buvo miręs, bet abejingasis nebegalėjo antrą kartą atgimti, į kurį nenorėjo tikėti.
Nikodemas yra prototipas tų drungnųjų, kuriuos Dievo burna rūstybės dieną išspiaus. Tai labai apribota dvasia, kuri norėtų sieloje pasakyti taip, bet kūnas iš baimės jam liepia sakyti ne. Tai knygos žmogus, mokinys tik nakties metu, kuris norėtų būti, bet nepasirodyti, kuriam patiktų atgimti, bet kuris nenorėtų nuplėšti sukietėjusios skraistės pasenusio kūno; žmogus pagarbos pilnas ir atsargumo. Kai tas, kurį gerbė, buvo nukankintas ir nužudytas, ir jo priešai jau pasisotino, ir jokio pavojaus nebėra susikompromituoti, tada jis atvyksta su balzamais, kad galėtų jais aplaistyti tas žaizdas, kurios buvo atvertos.
Tačiau Bažnyčia, atsiteisdama už šį jo šermeninį pamaldumą, įskaitė jį į savo Šventųjų skaičių; seniausieji padavimai sako, jog jis buvo Petro pakrikštytas ir mirė už tikėjimą, nors ir vėlai, buvo įtikėjęs tą, kurio nesugebėjo išgelbėti nuo mirties.
