Po kelių dienų atvyko iš Chaldėjos trys Išminčiai ir suklaupė prieš Jėzų.
Atvyko, gal būt, iš Ekbatanos, gal nuo Kaspijos jūros krantų. Jų kupranugariai su prikabintais prie balnų pilnais maišais vandens perėjo Tigrą ir Eufratą upių seklumomis ir brido didžiulėmis Nomadų smėlio dykumomis, apeidami Mirties Jūras. Nauja žvaigždė, panaši į kometą, pasirodančią dangaus erdvėse pranešti Pranašo užgimimui ar Cezario mirčiai, vedė juos ligi Judėjos.. Jie atvyko pagarbinti Karalių ir atrado menkuose vystykluose Kūdikėlį, paguldytą Tvarte.
Beveik tūkstantį metų anksčiau už juos iš Rytų Karalienė atvyko į Judėją ir taip pat atsivežė su savim dovanas: auksą, kvepalus ir brangius akmenis. Bet ji atrado didelį Karalių ant sosto, vieną iš didžiausių Karalių, kurie kitados viešpatavo Jeruzalėje ir iš jo išmoko to, ko niekas jos išmokyti negalėjo.
Išminčiai, priešingai, manydamiesi esą protingesni už visus karalius, atrado prieš kelias dienas gimusį Kūdikėlį, Kūdikėlį, kuris dar negalėjo nei paklausti, nei atsakyti, Kūdikėlį, kuris paūgėjęs turėjo paneigti medžiaginius turtus ir medžiaginius mokslus.
Išminčiai nebuvo karaliai, bet buvo Medijos ir Persijos karalių mokytojai. Karaliai valdė tautas, o Išminčiai mokė ir vadovavo karaliais. Aukų atnašautojai, sapnų aiškintojai, pranašai ir vadovai, jie vieni temokėjo kalbėtis su Ahura-Mazda, Dievu Geruoju, tik jie vieni žinojo Ateitį ir Likimą. Savomis rankomis užmušdavo kenksmingus žmonėms gyvulius ir prinokusiems laukams paukščius. Apkuopdavo žmonių sielas ir laukus: jokia auka nebūdavo Dievui maloni, jei ne jų rankomis paaukota, nė vienas karalius nebūtų galėjęs pradėti karą su jais nepasitaręs. Jie laikė dangaus ir žemės paslaptis, vadovaudavo savo tautai mokslo ir religijos vardu. Būdami žmonių tarpe, kurie gyveno medžiaginiu pasauliu, jie atstovaudavo dvasinei jų daliai.
Teisingai tat buvo atvykę nusilenkti prieš Jėzų. Po Gyvulių, kurie vaizduoja materiją, po Piemenų, kurie primena Žmoniją, ši pastaroji pajėga — Išmintis — priklaupia prieš Betlejaus ėdžias. Senoji Rytų kunigų kasta nusilenkia naujam Viešpačiui, kuris pasiųs savo skelbėjus į Vakarus; Išminčiai klaupiasi prieš tą, kuris jų žodžių ir skaičių Išmint] pakeis nauja Meilės Išmintimi.
Išminčiai Betlejuje reiškia senuosius mokslus, kurie pripažįsta apreiškimo tiesą, Išmintį, kuri nusilenkia prieš Nekaltybę, Turtą, paskleidžiamą po Neturto kojomis.
Jie aukoja Jėzui tą auksą, kurį Jėzus pamins po kojomis; jie ne tam aukoja, kad vargingoji Marija galėtų juo kelionėje pasinaudoti, bet jau iš kalno nusilenkdami Evangelijos žodžiams: parduok, ką turi, ir atiduok vargšams. Ne tam aukoja smilkalą, kad juo permuštų Tvarto dvokimą, bet kad jų liturgija jau pasibaigė ir nebebus reikalingi smilkylai ir kvepalai jų altoriams. Aukoja mirą, skiriamą mirusiems balzamuoti, nes žino, jog šitas kūdikėlis mirs dar jaunas būdamas ir jog dabar šypsančiai motinai bus reikalingi kvepalai balzamuoti jo kūnui.
Suklaupę su majestotiškais karalių ir kunigų apdarais ant tvarto drėgnų pakratų jie, galiūnai, mokslinčiai ir pranokėjai aukoja patys save kaip pasaulio paklusnybės užstatą.
Jėzus jau gavo visas tas teises, į kurias turėjo teisių. Išminčiams išvykus Jį pradeda persekioti tie, kurie Jo neapkęs ligi mirties.
