Likimas, nežinodamas, kuriuo būdu dideli žmonės turi už savo didybę atsiteisti, baudžia būti mokiniais.
Kiekvienas mokinys, tik dėl to, kad yra mokinys, ne viską supranta; gerai, jei sekasi suprasti bent pusėtinai, kiek tai jam leidžia jo paties sumanumas; todėl tad, kartais ir be blogo noro, pasipriešina savo mokytojo mokslui; iškraipo jį, kasdieniu dalyku paverčia, sumažina jo reikšmingumą, paneigia.
Beveik visumet mokinys turi draugų, ir kadangi jis esti ne vienas, pavyduliauja kitiems; norėtų bent antraeilių tarpe pirmuoju būti; todėl kitus šmeižia jr nesantaiką sėja prieš draugus; kiekvienas mano arba bent nori, kad kiti jį laikytų vieninteliu savo mokytojo minties reiškėju.
Mokinys žino, jog jis yra mokinys, ir kai kada gėdinasi to, kad yra kaž kas, kas valgo prie svetimo stalo. Tada nagrinėja ir iškraipo mokytojo mintį, kad parodytų, esą savo galva protauja ir nieko bendro su mokytoju neturi. Arba pradeda įrodinėti visai priešingą dalyką prieš tą, kurį pats buvo išmokęs: iš čia susidaro vergiškiausia ir nedarni mokinio permaina.
Kiekviename mokinyje, net ir tuose, kurie atrodo ištikimiausi ir daugiausia prisirišę prie dalyko, yra Judos sėkla.
Mokinys yra parazitas, nenaudėlis. Tai tarpininkas, kuris ir pardavėją apvagia, ir pirkėją apgauna. Tai įnamis, kuris, pakviestas pietauti siekia užkandžių, mėgina valgių papuošalus, nulupa luobą nuo vaisių, bet kaulo nesiima, nes dantų neturi — arba, jei ir turi, tai tik pieninius dantis — perkąsti luobui ir iščiulpti sultingam minkštimui.
Mokinys perstato posakius, užtemdo paslaptis, painioja aiškius dalykus, daugina sunkenybes, svarsto skiemenis, klaidina dėsnius, sudrumsčia aiškius davinius, ypač išpučia antraeilius pažymius, mažina pagrindinių dėsnių reikšmę, praskiedžia tirštą vyną, ir, nežiūrint to, siūlo pardavimui savąjį išdirbinį, kaip eleksirą, kaip daiktą tobulą, kaip kokią kvintesenciją. Vietoj žibintuvo, kuris liepsnodamas žėri šviesa, imama rūkstanti lemputė, kuri negali net pati savęs apšviesti.
Tačiau be šitų mokinių ir pasekėjų niekas neapsiėjo. Jei net ir būtų norėjęs be jų apsieiti. Kadangi didelis žmogus perdaug yra svetimas daugumai, toks tolimas jai, toks vienas, jog jaučia reikalo kai ką matyti prie savęs: negalėtų be iliuzijos ištverti, kad kas nors jo žodžius supranta, kad dalinasi jo sumanymais, kad tas mintis kitiems perduos toliau prieš mirtį arba po jo mirties. Šitam klajokliui, kuris neturi savo pastogės, reikalingas draugų židinys. Šitam be šaknų liemeniui, kuris negali sudaryti šeimos, paremtos kūno ryšiais, brangūs yra vaikai dvasiniais ryšiais surišti. Tas vadas, kurio kareiviai daug vėliau tegims, po to, kai jo kraujas pasotins žemę, trokšta turėti aplink save mažytę kariuomenę.
Viena iš tragedijos formų, kurios glūdi kiekvienoje didybėje, yra ta, kad mokiniai yra abuoji ir pavojingi, bet be mokinių, nors ir netikrų, apsieiti neįmanu. Pranašai kenčia, kai jų neranda, ir gal būt šimteriopai kenčia, kai juos susiranda.
Nes mintis yra surišta su siela tūkstančiais siūlelių, daug labiau, negu tėvas surištas su sūnum. Taip vertinga, švelni, trapi, taip nepalyginamai sunkiai kitiems perduodama, juo naujesnė yra. Patikėti ją kam nors kitam, įskiepyti ją svetimai minčiai, kuri savaime yra žemesnė, duoti ją į žmogaus rankas, kuris nemokės ir nesugebės jos gerbti — tą tokį retą indėlį: didelę, naują mintį — yra neapsakomai didelė atsakomybė, nuolatinė kančia, skausmas.
Tačiau kiekvienas didelis žmogus trokšta pasidalinti su visais tuo, ką pats yra įgijęs, ir jaučia, jog niekas nepakels viso darbo sunkumo; yra ir prie aukščiausios minties kampelis, kur susuka savo lizdą tuštybė, o tuštybė mėgsta malonius žodžius, net užgauliojančius pagyrimus, net paviršutinius pritarimus, net vidutinių žmonių pripažinimus: net tariamus laimėjimus.
Kristus buvo laisvas nuo didelių žmonių mažmožių, tačiau, priimdamas ant savo pečių visą žmonijos reikalų sunkumą, nenorėjo vengti ir tų sunkenybių, kurias užkrauna mokytojui mokiniai. Prieš tai kaip jį priešai nukankino, jis leido savo pieteliams varginti save.
Kunigai jį tik vieną kartą nužudė, mokiniai kasdien jį kankino. Jo kančia nebūtų buvusi tokia žiauri, jei be Sadukėjų, Romėnų, Liaudies nebūtų prisidėjęs Apaštalų pasislėpimas.
Žinome, kas jie buvo. Galilėjietis pasirinko juos iš Galilėjiečių tarpo; pats vargšas būdamas, iš vargšų tarpo juos pasiėmė; prasčiokėlis žmogus, tuo dieviškuoju kuklumu, kuris viršija visokias filosofijas, pašaukė prasčiokėlius, kurių kuklumas dar tebebuvo žeme apgaubtas. Nenorėjo rinktis jų iš turtuolių tarpo, nes ėjo skelbti turtuoliams karą; nei iš Raštų žinotojų bei Mokytojų tarpo, nes ėjo nugriauti jų Įstatymo; nei iš filosofų tarpo, nes Palestinoje nė nebuvo filosofų, o jei ir būtų buvę, būtų stengęsi užtemdyti jo antprigimtąją mistiką dialektikos skraiste.
Žinojo, jog tas nepaliestas, nors ir nenunokusias sielas, nemokytas, bet pilnas entuziazmo, pavyko jam pagaliau pakeisti pagal savo noro, įstengs pakelti jas ligi savęs, perdirbti jas, kaip upės dumblą, kuris yra tik purvas, bet kai jis įdedamas į formas ir išdegamas krosnyje, gali tapti amžinu grožiu. Bet kad šita atmaina įvyktų, turi ant jų galvų nusileisti Trečios Asmenybės pasiųstoji liepsna. Ligi Dvasios Atsiuntimo dienos jų nepastovi prigimtis, visų nupuolimų bendrininkė, labai dažnai imdavo viršų.
Dvylikai daug yra dovanota, nes, išskyrus kai kuriuos momentus, jie tikėjo į jį; kadangi stengėsi jį taip mylėti, kaip jis norėjo būti mylimas; bet visų labiausiai už tai, kad jie, apleidę jį Getsemano darže, niekad jo nepamiršo ir perdavė amžiams jo žodžių ir gyvenimo atminimą.
Bet jei mes įsižiūrėsim iš arti Evangelijose, tiems mokiniams, apie kuriuos turim šiokių tokių žinių, tada negalėsim sulaikyti jausmų, kurie suspaudžia širdį. Tie laimingi žmonės, kurie įgijo malonės dėl to, kad gyveno su Kristum, buvo greta Kristaus, vaikščiojo, su juo valgė, miegojo toj pačioj pastogėj, žiūrėjo į jo veidą, savo rankomis lytėdavo jo rankas, bučiavo jį, klausydavo iš jo lūpų žodžių, tie dvylika laimingųjų, kuriems milijonai sielų amžius slapta pavydėjo, ne visumet pasirodydavo verti tos aukščiausios laimės, kuri tik jiems vieniems atiteko.
Matom, kokios kietos jų galvos ir širdys, kaip negreit jos įsitikina aiškiausiais Mokytojo Palyginimais; kaip nevisumet jie sugeba suprasti, net ir po jo mirties, kas buvo Jėzus, ir kurios rūšies turi būti ta Karalystė, kurią jis skelbė; kaip dažnai jiems neužtenka tikėjimo, meilės, broliškumo; kaip stengiasi pelnytis; kaip pavydi vieni kitiems; kaip nekantriai lūkuriuoja atpildo, kuris turi jiems už laukimą atmokėti; kaip stinga jiems nuolaidumo prieš tuos, kurie neina su jais; kaip kerštingi prieš tuos, kurie jų priimti nenori; kaip apsnūdę, abejingi, pasinėrę žemiškuose rūpesčiuose, godūs, bailūs.
Vienas išsigina jo tris kart, vienas nori pagerbti jį, bet kai jis jau karste, vienas netiki jo pasiuntinyste, nes kilęs iš Nazareto; vienas nenori patikėti jo Prisikėlimu; vienas, pagaliau, parduoda jj priešams, parodo jį paskutiniu savo pabučiavimu ir išduoda jo kankintojams; kai kurie po labai aukštų pamokslų „nusigręžė ir nebėjo su juo toliau“.
Daug kartų Jėzus turėjo išbarti juos už tą jų protavimo lėtumą. Sako jiems prilyginimą apie Sėjiką, bet jie nesupranta jo reikšmės: „Nesuprantat šito prilyginimo? O kaip suprasit kitus prilyginimus?" Perspėja juos saugotis Farizejų ir Sadukėjų raugo, o jie mano, jog kalba apie medžiaginę duoną“. Nepasvarstot ir dar nesuprantat? Ar jūsų širdys užkietėjo? Turėdami akis — nematot? Jau nieko nebeatsimenat?“
Kaip dauguma, jie mano, jog Jėzus yra kūniškas Mesiją, politinis, karingas, atėjęs atstatyti laikino Dovydo sosto. Net ir tą akimirksnį, kai jis žengia į dangų, klausia jį: Viešpatie, ar tai tas laikas, kada tu nori a t s t a t y t i I z r a e l i o K a r a l y s t ę? O prieš tai dar, tuojau po Prisikėlimo, du mokiniai, pakeliui į Emmausą, kalbasi savitarpy: „Mes tikėjomės, jog jis atpirks Izraelį, o dabar“ ...
Ginčijosi savitarpy apie tai, kam atiteks pirmoji vieta naujoje Karalystėje, ir Jėzus turėjo juos sudrausti. Apie ką jūs, eidami, kalbėjote? Ir jie tylėjo, nes keliaudami kalbėjosi savitarpy, kas iš jų būtų didžiausias. O jis, atsisėdęs pasišaukė Dvylika ir tarė jiems: Jei kas iš jūsų nori pirmasis būti, tesie paskutinysis ir visų tarnas.
Pavydūs dėl savo privalumų apskundžia prieš Jėzų žmogų, kuris jo vardu varė piktąsias dvasias. „Nedrauskit jam to daryti — atsakė Jėzus — nes nėra nė vieno, kuris, padaręs mano vardu stebuklą, galėtų kalbėti tuojau apie mane piktai. Nes, jei kas nėra prieš mus, tas yra su mumis“.
Po vieno pamokslo Kaphaurnaume kai kurie mokiniai pasipiktino jo žodžiais: „Tada daugelis jo mokinių, tai išgirdusių tarė: Šita jo kalba yra peraštri, kas gali jos klausytis?“ Ir apleido jį.
Tačiau tiems, kurie buvo pasiryžę juo sekti, Jėzus nešykštauja nurodymų. Vienas Raštų žinotojas sako jam, jog eis paskui jį visur. „Jėzus jam sako: Lapės turi urvus, ir paukščiai turi lizdus, bet Sūnus Žmogaus neturi kur galvos priglausti“. Kitas, iš mokinių tarpo, pirma norėjo palaidoti savo tėvą. „Bet Jėzus jam atsakė: Eik paskui mane, palik mirusiesiems laidoti numirėlius“. Dar vienas atsiliepė: „Viešpatie, eisiu paskui tave, bet leisk man sutvarkyti reikalus namuose. Jėzus jam atsakė : Nė vienas, kuris, ranką prie žagrės pridėjęs, dairosi atgal, netiks Dievo Karalystei“.
Prisiartino prie jo kartą Turtingas Jaunikaitis, kuris laikė visus įsakymus. „Jėzus, švelniai į jį pažvelgęs, tarė: Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok ką turi ir išdalink vargšams; atrasi gėrybes danguje, ir, sugrįžęs, sek manim. Susirūpino jaunikaitis, tuos žodžius išgirdęs, ir atsitolino nuliūdęs, nes daug gėrybių turėjo“.
Kad galėtų su juo būti, žmogus turi apleisti Namus, Mirusius, Šeimą, Pinigus — visus malonumus, visas gėrybes. Tas, kas jam duodama jų vietoj, yra turtas, kuris atstoja visas gėrybes. Tačiau retas kas tesugeba visko atsižadėti; ne vienas, valandėlę įtikėjęs, atsigręžia.
Dvylikai, kurių beveik visi buvo vargšai, atsižadėjimas buvo daug lengvesnis, tačiau ir jie ne visumet buvo toki, kokius Jėzus norėjo matyti. „Simonai, Simonai — kartą Jėzus tarė Petrui — Šėtonas norėjo jus persijoti kaip vėtomas esti javas“. Bet nors ir tankus buvo Kristaus sietas, tarp gerų jo grūdų liko ir piktžolių sėklos.
