Tačiau atleidimas gimdo prievolę, kuri jokių išimčių nepripažįsta. Jis yra perduodamas ir turi būti perduotas. Meilė yra ugnis, kuri užgesta, jei nesti kitiems teikiama. Uždega tave džiaugsmo liepsna; ir tu kiekvieną, kuris prie tavęs prisiartins, uždek: priešingu atveju tapsi pats tik smilkstančiu nuodėguliu, bet šaltu. Kas yra gavęs, turi grąžinti; su kaupu, būtų geriau, bet nors dalelę to, ką yra gavęs.
Kartą Karalius panorėjo atsiskaityti su savo pavaldiniais. Ir sušaukė po vieną visus pas save. Pirmųjų skaičiuje buvo atvestas vienas, kuris buvo jam skolingas dešimtį tūkstančių talentų. Kadangi jis neturėjo iš ko grąžinti skolas, Karalius įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais, ir visą jo turtą, kad nors dalis skolos būtų padengta. Tarnas, nusiminęs, puolė po kojų karaliui. Panašus jis buvo tą valandą į krūvą medžiagos, iš kurios protarpiais išsiveržia duslus verksmas ir pažadai: Pakęsk dar truputėlį, palauk dar kurį laiką, atiduosiu tau kas priklauso, bet neleisk išvesti į prekyvietę pardavimui mano žmonos ir vaikų, kaip avių, atskirtų nuo manęs ir nežinia kur pasiųstų.
Pagailo Karaliui — ir jis turėjo mažų vaikų — atleido jį laisvą ir dovanojo jam tą didžiausią skolą.
Išėjęs tarnas atrodė lyg būtų persimainęs, bet širdyje, nežiūrint tos didelės malonės, kurią tik ką gavo, toks pat liko, kaip ir anksčiau. Ir, susitikęs vieną savo draugą, kuris jam buvo skolingas šimtą dinarų — mažmožis prieš dešimtį tūkstančių talentų — užpuolė jį ir sugriebė už gerklės: Atiduok man tuojau, ką esi skolingas arba liepsiu tave suimti. Nelaimingasis, taip ūmai užkluptas, pasielgė taip pat, kaip persekiotojas prieš valandėlę Karaliaus akyse. Puolė jam po kojų, prašėsi, verkė, prisiekė per kelias dienas sumokėti skolą, bučiavo jo apsiausto skverną, priminė jam jų bičiuliavimąsi nuo seno, maldavo lukterėti savo vaikų vardu, kurie jo laukė namie.
Bet anas nelabasis, nors buvo tik tarnas, o ne Karalius, nepasigailėjo: paėmė skolininką už rankos, apskundė teismui ir įmetė į kalėjimą. Žinia apie tai veikiai paplito tarnų tarpe karaliaus rūmuose ir visus labai sujaudino. Pagaliau ji pasiekė Karaliaus ausis, kuris liepė pašaukti nedorėlį ir atidavė jį nuplakti. Aš dovanojau tau aną didelę skolą, ar ir tau nederėjo dovanoti tavo brolio skolos, nors ji buvo tokia maža? Aš tavęs pasigailėjau, tad argi tau nepriderėjo ir jo pasigailėti?
Nusidėjėliai, kai tik pasijunta kalti esą ir iš gilumos širdies atsižada pikto, kuris juose buvo įsivyravęs, yra arčiau Karalystės už tariamai dievotosius, kurie didžiuojasi savo pamaldumu.
Du žmonės įėjo į Bažnyčią pasimelsti; vienas iš jų buvo Farisejus, antras Muitininkas. Farisejus, su kabančiais ant kaktos ir ant kairės rankos diržiukais, su ilga marškone, švyturiuojančia prie apsiausto, išdidžiai išsitiesęs, kaip žmogus, kuris jaučiasi esąs namie, taip meldėsi: Dėkoju tau, Dieve, kad nesu kaip kiti žmonės, plėšrūs, neteisingi, svetimoteriaują, arba kaip anas, štai, muitininkas. Pasninkauju dukart per savaitę, moku visas duokles ir laikau visus Įstatymo liepimus.
O muitininkas, priešingai, nedrįso pakelti savo akių aukštyn ir atrodė, lyg jis gėdinasi pasirodyti Viešpaties akivaizdoje. Dūsavo, ir mušdamasis į krūtinę nieko kito nesakė, tik šiuos žodžius: O Dieve, būk man nusidėjėliui gailestingas.
„Sakau jums, tas grįžo į savo namus pateisintas, o anas— ne, nes kas išsiaukština, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus paaukštintas“.
Kartą Įstatymo Žinotojas paklausė Jėzų, kas yra artimas. Jėzus atsakė prilyginimu: Kartą vienas žmogus, Žydas, ėjo iš Jeruzalės į Jerichą, keliaudamas tarpukalnėmis. Pakeliui užpuolė jį plėšikai, ir, sumušę ir apiplėšę, paliko jį pusgyvį ant kelio. Praeina Kunigas, vienas iš tų, kurie per didžiąsias šventes arba kokiuose susirinkimuose, laiko pamaldas ir žino atmintinai visus Dievo įsakymus, ženklus, ligi plaukelio; mato gulintį nelaimingąjį, bet nesustoja ir, vengdamas susitepti, pereina į kitą kelio pusę. Po kiek laiko praeina Levitas. Ir šis priklausė prie pamaldžiųjų grupės, prie žmonių, kurie naudojasi didele pagarba, žinojo visas bažnytinių apeigų smulkmenas, ir jautėsi esąs daugiau ne bažnyčios tarnas, bet vienas iš Bažnyčios perdėtinių. Dėpteri akimis į kraujais aptekusį kūną, ir aplenkia jį kogreičiausiai, eidamas savo keliu. Pagalios eina Samarietis. Žydams Samariečiai buvo netikėliai, išdavikai beveik lygiai neapkenčiami, kaip pagonys, vien dėl to, kad nenorėjo atnašauti Jeruzalėje ir priimti Neėmijos reformų. Tačiau Samarietis nežiūri, ar nelaimingasis, gulįs tarp akmenų ant kelio, yra apipjaustytas ar neapipiaustytas, iš Judėjos ar iš Samarijos. Prisiartina prie jo, ir, matydamas jį tokioje nelaimingoje padėtyje susigriaudino iš pasigailėjimo. Ištraukęs iš po balno indus, užpila alyvos ir vyno ant žaizdų, apriša, kaip įmanydamas geriau, skepetaite, užkelia nežinomąjį ant savo asilaitės, priveža ligi artimiausios sustojimo vietos, liepia paguldyti jį į lovą; norėdamas grąžinti nelaimingajam sąmonę, deda į jo burną šiltą maistą ir neatsitraukia nuo jo nei per žingsnį tol, kol ligonis, kiek sustiprėjęs, pradeda kalbėti ir valgyti. Rytojaus dieną pasišaukia užeigos namų šeimininką nuošaliau ir duoda jam du dinaru: Pasirūpink juo, prižiūrėk jį gerai, jei ir daugiau kiek išleisi jo priežiūrai, grįždamas atgal tau atlyginsiu.
Artimas yra tas, kuris kenčia, kam reikalinga pagalba. Vis tiek, kas jis būtų. Net tavo priešas, jei pagalbos reikalauja, nors neprašytų jos, yra pirmas tavo artimasis.
Pasigailėjimas yra svarbiausias nuopelnas būti priimtam į Karalystę. Tai žinojo ir anas turtuolis, purpuriniais drabužiais ir brangiais akmenimis pasipuošęs, kuris labai iškilmingai puotaudavo kasdien su savo draugais. Prie rūmų vartų gulėjo vargšas, išbadėjęs, žaizdų pilnas Lozorius, kuriam būtų užtekę trupinių, nukritusių nuo turtuolio stalo ir kaulų alkiui numalšinti. Šunys gailėjosi Lozoriaus ir jo skurdo, ir, nieko kito negalėdami jam padaryti, laižė jo žaizdas, o jis glostė sudžiūvusią ranka tuos gerus gyvulėlius. Tačiau turtuolis nepasigailėjo Lozoriaus, ir niekad neatėjo jam į galvą pašaukti vargšą bent vieną kartą prie stalo arba pasiųsti jam kąsnelį duonos ir likučius iš virtuvės, kuriuos išmesdavo į šiukšlyną ir kurių nevalgydavo net išmatų vežėjai. Atsitiko, jog abu mirė, vargšas ir turtuolis. Vargšas buvo priimtas Abraomo prieglobstyje, o turtuolis buvo įmestas į ugnį. Baisiausias troškulys turtuolį kankino, bet nebuvo nė vieno, kuris jo troškulį būtų numalšinęs. Ir pamatė iš tolo Lozorių, kuris linksminosi su Patriarchais, ir sušuko iš pragaro gelmių: Tėve Abraomai, pasigailėk manęs, pasiųsk
Lozorių, kad pamirkytų savo piršto viršūnę vandenyje ir suvilgytų mano liežuvį, nes šitose liepsnose nebegaliu pakelti kančių.
Gyvas būdamas nesušelpė vargšo nė trupinėliu duonos, neprašė dabar išgelbėti jo iš pragaro ugnies, nei vandens stiklo, nei gurkšnio, net lašelio, bet norėjo pasitenkinti tik tuo drėgmės kiekiu, kuris galėjo likti ant vargšo mažojo piršto viršūnės. Bet Abraomas jam atsakė: Sūnau, atmink, jog visas gėrybes buvai gavęs dar gyvas būdamas, o Lozorius — visas nelaimes. Dabar jis yra nuramintas, o tu kančias kenti. Jei būtum jam davęs nors mažiausią vakarienės dalelę, nes žinojai, jog jis badą kenčia, prie tavo rūmų vartų raitosi blogiau už šunį, ir šunys daugiau parodė jam pasigailėjimo už tave, jei jam būtum davęs nors vieną kartą plutelę duonos, nebūtų dabar tau reikalo prašyti jo piršto viršūnės, vandenyje pamirkytos.
Turtingas žmogus yra prisirišęs prie savo turtų ir nenorėtų nė dalelės jų netekti, nes jis mano, jog gyvenimas niekad nepasibaigs, ir jog ateitis bus tokia pat, kaip praeitis. Bet ir jo mirtis ateina kaip tik tuo laiku, kai jos mažiausia telaukia. Kartą buvo žemės savininkas, kuris vienais metais turėjo didesnį derlių, negu paprastai turėdavo. Ir pradėjo šituo savo praturtėjimu girtis. Jis taip kalbėjo: Nugriausiu klėtis ir pastatysiu didesnias, kad galėtų jose tilpti visi mano javai, rugiai, avižos, miežiai; pastatysiu naujas daržines šienui ir šiaudams sukrauti, naujus tvartus gyvuliams, kurių nusipirksiu, ir didelį gardą avims, kad sutilptų visos avys ir ožkos. Ir tarsiu savo sielai: turi daug gėrybių daugeliui metų sukrautų; ilsėkis, valgyk, gerk ir džiaukis, ir daugiau nieko negalvok.
Ir į galvą jam neatėjo mintis, jog iš tų žemės gėrybių būtų galėjęs paskirti bent dalelę savo krašto vargšams sušelpti. Bet tą pačią naktį, kai jis svajojo apie visus tuos ūkio pagražinimus, turtuolis mirė ir kitą dieną buvo palaidotas vienas, nuogas įkastas į žemę, ir neatsirado nė vieno, kuris būtų už jį danguje užsistojęs.
Kas nemoka surasti vargšų tarpe sau prietelių, kas savo turtų nepanaudoja sušvelninti skurdui, tas tegu nė nemano įeiti į Karalystę. Kartais pasaulio sūnūs sumaningesni esti už šviesos sūnus savo žemiškuose reikaluose, kaip anie dangiškuose. Kaip anas užvaizda, kuris apgavo šeimininką ir turėjo apleisti savo vietą. Pasišaukė jis po vieną dvaro skolininkus ir kiekvienam jų dalį skolos nubraukė, o kai buvo nuosavo pareigų atleistas, galėjo tai iš vieno, tai iš kito, kuriuos buvo padaręs savo sumaninga apgaule prieteliais, rasti paramos ir nemirti badu. Sau ir kitiems padarė gerą apgaudamas ir apvogdamas šeimininką: jis buvo vagis, tačiau sumaningas vagis. Jei žmonės savo sielos išganymui pasinaudotų apsukrumu, kuriuo užvaizda pasinaudojo savo kūnui išgelbėti, kaip daug būtų atverstų tikėjime į Karalystę!
Kas laiku neatsivers, bus nukirstas kaip nevaisingos figos medis. Tačiau atsivertimas turi būti tobulas, nes naujas nupuolimas atitolina nuo išganymo kelio labiau, negu atgaila priartina prie jo. Vienas žmogus buvo piktos dvasios apsėstas, bet jam pavyko nuo jos atsikratyti. Šėtonas, išėjęs iš žmogaus, klaidžiojo po dykumas, ieškodamas poilsio, bet, neradęs jo, sumanė grįžti ten, kur buvo pirmiau. Tačiau pastebėjo, jog namas, ano žmogaus siela, yra jaukus, iššluotas, papuoštas, net sunku jį bepažinti. Tada eina pasikviečia dar piktesnias už save septynias piktąsias dvasias ir, vadovaudamas tai miniai, įsiveržia į namus taip, jog paskutinieji ano žmogaus darbai daros blogesni už pirmuosius.
Kai ateis džiaugsmo diena, gailestis ir pasiteisinimai mažiau teturės reikšmės už vėjo ūžimą tarp nendrių. Tada ateis paskutinis ir nebepakeičiamas Pasirinkimas. Kaip anas žvejas, ištraukęs iš vandens pilną tinklą žuvies, atsisėdęs pakrantėje, išrenka valgomąją žuvį ir deda ją į pintinę, o prastą išmeta į šiukšlyną. Nusidėjėliams duodama daug laiko, kad galėtų pasitaisyti. Bet, kai ateis paskirtoji diena, kas nebus prie durų prisiartinęs arba nevertas bus peržengti slenksčio, liks amžinai lauke. Geras ūkininkas pasėjo gerus javus savo lauke. Bet štai jo priešas ateina naktį į lauką ir ant kviečių užsėja piktžoles. Po kiek laiko laukas sužaliavo, darbininkai pastebėjo išdygusias usnis, ir, nuėję pas šeimininką, pasakė:
— Ar nori, kad, nuėję į lauką, išrautume piktžoles?
Tačiau geras ūkininkas atsakė:
— Ne, bijau kad raudami usnis neišrautumėt ir kviečių. Leiskit abiem augti ligi piūties. Kai ateis piūtis, liepsiu piovėjams pirmiau nupiauti usnis, surišti į pėdas ir sudeginti, o javus, geruosius javus, suvežti į mano klėtis.
Ir Jėzus, kaip anas sumanusis ūkininkas, laukia piūties meto. Kartą nesuskaitoma minia aplink jį susirinko norėdama jį išgirsti, ir matydamas tiek vyrų ir moterų, teisybės alkstančių ir trokštančių meilės, pasigailėjo jų ir tarė savo Mokiniams:
— Iš tikrųjų, didelė yra piūtis, o piovėjų taip maža; prašykit tad piūties šeimininką, kad atsiųstų daugiau darbininkų piūčiai.
Ne visi girdėjo jo balsą; net Dvylikai jo neužteko; reikėjo daugiau skelbėjų, kad Gera Naujiena būtų išgirsta visų tų, kurie dėl jos kenčia ir laukia jos.
