Miestų ponios nekepa savo namuose duonos. Bet senos kaimo moterys, namų šeimininkės, prižiūrėtojos žino, kas yra raugalas. Gabalas tešlos ankstybesnio užmaišymo, kaip vaiko kumštis didumo, išmaišytas karštame virintame vandenyje ir į naują tešlą įdėtas gali iškelti ligi trijų saikų miltų.
Iš visų javų sėklų Garstyčios grūdas yra mažiausias; vargu galima jį įžiūrėti. Bet iš šito grūdelio, pasėto geroje žemėje, išauga vienas iš didžiausių karklų, kad net ant jo šakų gali paukščiai nutūpti.
Ir javo grūdas nedidelis. Ūkininkas pasėja jį į žemę ir eina prie kitų darbų. Miega, atsikelia, išeina iš namų, grįžta. Slenka dienos, naktys praeina; ūkininkas negalvoja apie grūdą. Bet ten, gelmėje, po drėgna velėna, grūdas subrendo, išauga iš jo žiupsnelis žolės, o jos viršūnėje raitosi varpa, išsyk švelnutė, žalia, kuri pamažėli pradeda brendinti grūdus ir pagelsta; prinokusių javų laukas prašyte prašosi piautuvo ir ūkininkas gali pradėti piūtį.
Tas pat dedasi ir su Dangaus Karalyste ir jos apreiškimu. Žodis atrodo lyg nieko nereiškia, — nes ir ką reiškia žodis? tai tie skiemens, garsai, kurie dažnai išeina iš lūpų, bet su dideliu vargu tepasiekia ausis ir tik tada, kai iš širdies yra kilę, gali pataikyti į širdis. Žodis yra kaž kas išnykstamo, smulkmena, trumpas atsikvėpimas, pūstelėjimas, atgarsis, kuris praskamba erdvėje ir kurį vėjas išsklaido. Tačiau žodis, Karalystę skelbiąs, panašus yra į raugą: kai jis patenka į gerus miltus, švarius, be priemaišų ir sėlenų, pradeda rūgti ir išsikelia — panašus yra į laukų sėklą, kuri pradeda brinkti žemėje, kantriai kaip žemė, kuri ją pridengia, bet, kai pavasaris išaušta, grūdas žalia strėle iškyla aukštyn, pasipuošia auksine varpa ir, vasarai atėjus štai ir derlius.
Evangeliją sudaro nedaugelis žodžių: arti jau Karalystė, permainykit savo sielas — bet jei tie žodžiai nukrenta į gerai nusiteikusių žmonių širdis, į prasčiokėlių žmonių širdis, kurie trokšta tapti dideli; į teisingųjų širdis, kurie trokšta būti šventi; į nusidėjėlių širdis, kurie gerame ieško tos laimės, kurios anksčiau ieškojo veltui piktame; tada tie žodžiai įleidžia šaknis, išsišakoja gelmėje, krauna pumpurėlius, pražysta kuokelėmis ir varpomis, žvilga nepaprastu vasaros grožiu, po kurios niekad rudens vytimas jų nepasieks.
Nedaug tėra aplink Jėzų tokių, kurie tikrai tiki Karalystę ir ruošiasi pasitikti tą Didžiąją Dieną. Nedaug tėra tokių, ir tai prasčiokėliai žmonės, išsklaidyti kaip dalelės raugo susiskaldžiusių tautų tarpe neribotose imperijose. Bet tie keliasdešimt prasčiokėlių žmonių, neturinčių jokios reikšmės, stovinčių išrinktosios tautos tarpe, taps, užkrečiamo pavyzdžio galia, tūkstančių tūkstančiais ir po trijų šimtų metų Tiberijaus soste viešpataus žmogus, kuris atsiklaups prieš Apaštalų vietininkus.
Tačiau, norint pasinaudoti Pažadėtąja Karalyste, reikia atsižadėti visų kitų dalykų. Argi ne tą pat daro žmonės su savo laikinais reikalais, patys būdami laikini? Kai žmogus, darbuodamasis svetimame lauke, atranda Gėrybes, ar nepaslepia jų tuojau ir nebėga parduoti viso, ką turi, kad galėtų įsigyti tą lauką? Jei pirklys, ieškodamas malonumų ir dalykų, kuriuos galėtų pasiūlyti valdovams, atras daiktą puikesnį ir už visus švaresnį, kokį tik buvo kada radęs savo gyvenime, kokį Perlą, kokio nė pats didysai Karalius savo rūmuose neturi, argi neparduos viso, ką turi, net ir mažesnės vertės perlų, kad galėtų nupirkti tą vienintelį nepaprastąjį Perlą?
Jei artojas ir pirklys, žmonės materialistai, kurie pasitenkina nepastoviu uždarbiu, esti pasiryžę parduoti visus savo turtus, kad galėtų įsigyti Gėrybes, kurios jiems atrodo brangesnės už visa, ką jie turi, — nors tai yra medžiaginiai ir nepastovūs turtai, — argi ne su didesniu pasiryžimu turi išsižadėti viso, ką turi brangiausio, visi tie, kurie trokšta įeiti į Dievo Karalystę? Jei artojas ir pirklys dėl piniginio pelno, kuris yra išvagiamas ir nepastovus, yra pasiruošę laikinai pasiaukoti, kuris pasiaukojimas, galimas daiktas, gali jiems patikrinti šimtą už šimtą uždarbio, tai argi dėl nepalyginti aukštesnio pelno, dėl pelno tokio skirtingai aukšto pobūdžio, dėl amžinosios gėrybės, neturime viską paneigti, ką turime geriausio, nors ir ligi šios dienos mums tai atrodytų neįkainuojamos vertės daiktu?
Tačiau prieš išsižadant reikia gerai pasvarstyti, ar užteks viso to, kas liko, pasiekti naujo sumanymo riboms. Reikia mūsų sielą patirti, jėgas išmėginti. Kad ir su mumis neatsitiktų to, kas atsitiko su anuo Žmogum, kuris norėjo pastatyti Bokštą, siekiantį dangų, kaip Jeruzalės bokštai. Bet pradžioje neapskaičiavo išlaidų, pakvietė mūrininkus, liepė iškasti pamatams griovius ir pavedė išmūryti keturias pagrindines sienas. Ir kai Bokštas tik pradėjo nuo žemės kilti, bet dar nepasiekė aplinkinių namų stogų, priverstas buvo atsisakyti nuo tolimesnio darbo, nes jam pritrūko lėšų apmokėti už kalkes, plytas, akmenį ir darbininkus. Ir Bokštas liko tokioje padėtyje, žemas, nukirstas, kaip įgeidžio palikimas, ir kaimynų pašiepimų objektas.
Karalius, norėdamas kariauti su kitu Karalium, visų pirma gerai apskaičiuoja savo jėgas, ir jei įsitikina, jog tik dešimčia tūkstančių kareivių gali remtis, kai tuo pačiu metu jo priešas turi savo žinioje dvidešimt tūkstančių, atsisako nuo sumanymo kariauti ir siunčia taikos pasiuntinius, prieš tai kaip priešas išeis į karo žygį. Kas savim negali pilnai pasitikėti, kas nėra tikras ištesėti ligi galo, tegu nepradeda eiti Kristaus keliu. Nes Karalystės įkūrimas yra visiškai nepanašus darbas į Bokšto statymą, o kova dėl naujo Žmogaus yra tokia aštri, kaip jokia kita kova, nors ta kova ir vidujinė, netriukšminga.
Į Karalystę patenka tik tas, kuris yra vertas ir apsivalęs. Karalystė yra amžinasis pokylis, ir apsitaisyti jai reikia iškilmių drabužiais. Anas Karalius, kuris kėlė savo sūnui vestuvių pokylį, kai pakviestieji svečiai neatėjo, pakvietė į pokylį prasčiokėlius žmones, praeivius, elgetas, kiekvieną atsitikusį žmogų, bet kai pastebėjo pokylio buste nešvarų, purvais apdrabstytą žmogų, liepė išmesti jį pro duris, kad naktį praleistų šaltyje, kalendamas dantimis.
Į Karalystės pokylį, jei pirmieji pakviesti neateina, visi yra priimami: net vargšai ir nusidėjėliai. Karalius savo laiku pakvietė rinktinius svečius, bet vienas tuo laiku pirko dvarą, antras penkias poras jaučių, trečias tą dieną vedė žmoną. Visi buvo apsikrovę savais reikalais ir neatėjo pakviesti. Kai kurie nė nepasiaiškino ir neatsiprašė. Tada pasiuntė Karalius savo tarnus į kryžkeles, kad surinktų vargšus, raišus, driskius, paskutinius valkatas. Tačiau tuščių vietų dar buvo: tada įsakė jėga atvesti tuos, kurie ėjo pro rūmus, visus, kuriuos rado, ir prasidėjo pokyliavimas.
Tai buvo karališka vakarienė, turtinga šventė, tai buvo iškilmė. Faktinai tai buvo valgymas lig soties avinienos ir žuvų ir apsigėrimas vynu ir sicera. Kitą dieną, pokyliui pasibaigus, stalus nuvalius ir išnešus, kiekvienas turėjo grįžti į namus prie savo skurdo. Jei kas, iš pirmoje eilėje pakviestųjų, tą medžiaginį malonumą kitu medžiaginiu malonumu buvo pakeitęs, tai galima buvo ir atleisti.
Bet pakvietimas į Karalystės pokylį žada dvasinę laimę, absoliutinę, kuri amžinai gali žmogų pasotinti. Daugiau, negu laikinus smagumus, kurių duoda žemės gyvenimas, nusigėrimas, po kurio žmonės išsivemia, apsivalgymas, nuo kurio išpučia vidurius, gašlavimai, nuo kurių pradeda sukti kaulus ir sieloje lieka kartus nusivylimas! Tačiau pakviestieji, kuriuos Jėzus parinko iš visų žmonių, ir anksčiau už visus pakvietė į naujai atgimusiųjų dieviškąjį pokylį, neatsiliepė pakviesti. Rauko kaktas, skundžiasi, išsisukinėja ir eina prie savo įprastų nešvarių darbų. Aukščiau stato paprastas sąšlavas, kuriomis aptarnaujamas kūnas, už nepaprastai aukštos vilties grožį, vienintelę protingą gyvenimo prasmę.
Tada jų vietoje kviečiama visi kiti: elgetos, vietoj turtuolių, nusidėjėliai vietoj fariziejų, paleistuvės vietoj ponių, bemoksliai vietoj mokytų žmonių, ligoniai ir kenčiamieji vietoj laimingųjų ir sveikųjų.
Net tie, kurie ateina paskutiniai, jei tik laiku ateina, bus priimti į pokylį. Vynuogyno savininkas pastebėjo rinkoje keletą darbininkų, laukiančių darbo, pasiuntė juos į savo vynuogių daržą pjaustyti vynuogių kekių, sulygęs mokėti jiems po dinarą. Kiek vėliau, apie pusdienį, pamatė kitus, stoviniuojančius be darbo, ir šituos pasiuntė į savo daržą. Ir dar vėliau rado kitus, ir su jais sulygo. Pasamdytieji dirbo, kas piaustė, kas kasė. Vakarui atėjus šeimininkas visiems užmokėjo uždarbį, visiems po dinarą. Tačiau tie, kurie dirbo nuo pat ryto, pradėjo triukšmauti: kodėl tie, kurie mažiau tedirbo už mus, gauna tą patį užmokestį? Savininkas tai nugirdo ir tarė: Argi nebuvau sulygęs mokėti jums po dinarą? Kodėl dabar nusiskundžiat? Jei aš noriu mokėti paskutinę valandą pasamdytiems darbininkams tiek pat, argi tuo darau jums nuostolio?
Išviršinė šeimininko neteisybė tėra aukščiausias teisingumo pavaizdavimas. Visiems jis duoda tiek, kiek buvo pažadėjęs duoti, ir tas, kuris paskutinis stojo į darbą, bet dirbo su ta pačia viltim, turi tokias pat teises, kaip kiti, džiaugtis ana Karalyste, dėl kurios vargo ligi nakties.
Tačiau vargas tam, kuris pervėlai ateina. Niekas nežino paskirtos dienos, ir kas paskirtą valandą neįeis, tas belsis į duris, tačiau jos nebus jam atidarytos, ir klaidžios išorinėse tamsybėse.
Namų šeimininkas išėjo į vestuvių pokylį, tarnai nežino, kada jis grįš. Laimingi tie, kurie jo laukia, ir kuriuos jis rado budint. Pats šeimininkas pasodins juos už stalo ir jiems pats tarnaus. Bet, jei ras juos miegančius, ir niekas jo nepasitiks ir privers ilgai belstis į duris, prieš tai kaip kuris nors jas atidarys, kai išeis pasitikti jo užmiegotomis akimis, pasišiaušę, pusnuogiai, neras namuose užžiebtos šviesos, nei pašildyto vandens, pagriebs tarnus už pečių ir be pasigailėjimo išmes juos laukan.
Tegu kiekvienas budi pasiruošęs, nes Sūnus Žmogaus yra kaip nakties Vagis: nežinia, kurią valandą ateis. Arba, kaip Jaunikis, kuris turi ateiti, bet kurį kaž kas sulaikė kelyje, ir jis pavėlavo. Jaunosios namuose jo laukia Dešimt Mergaičių, kurios turi pasitikti jį su žibintuvais. Penkios iš jų, Rūpestingosios, pasirūpino alyvos žibintuvams ir pasiėmė indus su lempomis, klausydamos su atidžia balso ir žingsnių atgarsio to, kuris turi ateiti. Kitos penkios, Nerūpestingosios, nepagalvojo apie alyvą, ir pavargusios belaukdamos užsnūdo. Ir, štai, ūmai suskambo vestuvių dalyvių klegesys, kurie tuo laiku artinosi prie namų. Penkios Rūpestingosios uždega žibintuvus ir išbėga linksmos į gatvę Jaunikio pasitikti. Kitos Penkios pašoksta iš miego ir bėga prie draugių gauti nors kiek alyvos, tačiau pirmosios atsako: Kodėl apie tai pirmiau nepagalvojote? Eikit dabar pas pardavėjus ir nusipirkit! Nerūpestingosios bėgioja nuo vienų namų prie kitų, kad galėtų gauti nors lašelį alyvos, bet visi miega, niekas joms neatsiliepia, krautuvės uždarytos, palaidi šunes lodami vejasi paskui jų lengvus aptaisus. Grįžta į vestuvių namus, bet randa duris uždarytas. Penkios Išmintingosios Mergaitės jau, buvo įėjusios į vidų ir pasveikino Jaunąjį. O penkios Neprotingosios ėmė belstis į duris, prašyti, rėkti, bet niekas neatėjo joms atidaryti. Pro uždangų plyšius mato rausvą vakarienės šviesą; girdi indų terškėjimą, sudaužtų taurių skambėjimą, jaunimo dainas, muzikos garsus, bet įeiti negali. Turės ligi ryto stovėti patamsy, drebėdamos iš baimės ir nuo vėjo, netekusios nakties pokyliavimo malonumų.
