Du yra duonos padauginimai ir visame kame panašūs tarp savęs, išskyrus kiekio dydį, — tai yra visame, kas turi sąryšio su dvasine prasme, kuri iš tų padauginimų išplaukia.
Tūkstančiai vargšų ėjo paskui Jėzų po dykumas, toli nuo apgyventų vietų. Praslinko trys dienos kaip buvo valgę, taip buvo išalkę gyvenimo duonos, kuri yra jo žodžiai. Bet trečią dieną pagailo Jėzui minios—čia buvo moterys ir vaikai ir štai liepia jis mokiniams pavalgydinti minias. Mokiniai, tačiau, teturėjo kelis duonos kapalėlius ir bent kiek žuvies; tuo tarpu alkanų burnų yra tūkstančiai. Tada Jėzas liepia visiems susėsti ant žemės, ant žalios pievos, būreliais po penkiasdešimt ir po šimtą palaimina tą valgio truputėlį, kuris čia pat buvo, pasisotina visi ir pintines prirenka trupinių.
Jei mes sugretinsim du padauginimu, pastebėsim vieną ypatingą dalyką. Pirmuoju atsitikimu tebuvo penki duonos kepalėliai ir penki tūkstančiai žmonių, dvylika pintinių prisirinko trupinių. Antrą kartą buvo septyni duonos kepalėliai — dviem kepalėliais daugiau — žmonių keturi tūkstančiai — tūkstančiu mažiau — ir pabaigoje surinktos tik septynios trupinių pintinės. Mažesniu duonos skaičium didesnis žmonių skaičius nuramina alkį ir daugiau lieka trupinių; kada daugiau yra duonos, mažiau žmonių tepasisotina, ir mažiau duonos tepalieka. Kokia moralinė reikšmė yra šito proporcijų skirtingumo? Juo mažiau turime valgio, juo daugiau galime išdalinti. Mažiau sudaro daugiau. Jei duonos dar būtų mažiau buvę, tai dvigubai didesnė minia būtų ja pasisotinus, ir likučių būtų prisirinkę dar daugiau. Jei penkiais duonos kepalėliais pasotinamas penkių tūkstančių alkis, tai vienu kepalėliu būtų pasisotinę penkis kartus daugiau žmonių. Tikra duona, teisybės duona, juo labiau pasotina, juo mažiau jos yra. Senasis Įstatymas yra gausus, įvairus, padalintas į nesuskaitomas dalis. Jame surašyti šimtai taisyklių, knygose surašytų, tūkstančiai kitokių įsakymų, rašto žinovų ir fariziejų sugalvotų. Užmetus akis atrodo, kad tai būtų lyg milžiniškas apkrautas stalas, prie kurio visa tauta gali pasisotinti... Tačiau visos šitos taisyklės, tie įstatai, tos formulės yra tik nudžiūvę lapai, bereikalingos skujos, tik stuobrio dulkės ir pelenai. Niekas negali gyventi tokiu valgiu: juo daugiau jo yra, juo mažiau pasotina. Paklusnių prasčiokėlių tauta negali nutildyti teisybės troškimo tuo nesuskaitomu, bet nevalgomu, maistu. Priešingai, vieno žodžio užtenka, kuris visus kitus žodžius suprasmina ir pergali suakmenėjusį sočiųjų ir godžiųjų paikumą; vieno žodžio, kuris sielą pripildo, širdį nuramina, teisybės alkį patenkina, ir minios pasisotins, užteks maisto net tiems, kurių tą dieną nebuvo.
Dvasinė duona pati savaime yra stebuklinga. Grūdų duonos kepalėlio nedaugeliui teužteksi, ir, kai pasibaigia jis, niekam iš jo nieko nebelieka. Bet teisybės duona, džiaugsmo duona, mistiška duona nepasibaigia, niekad pasibaigti negali. Išdalink ją tūkstančiams, o vis dėlto jos nepritruks; išdalinkit ją milijonams, bet vis tik ji nesumažės. Kiekvienas pasiėmė savo dalį, kaip tie vyrai ir moterys, kurie dykumoje buvo išalkę o juo daugiau buvo išduota, juo daugiau lieka tiems, kurie ateis.
Kitą kartą, kai mokiniai rados be duonos, Jėzus perspėjo juos saugotis Fariziejų ir Sadukėjų raugo. Mokiniai, kaip visumet negreit perprasdami jo žodžius, kalbėjo savitarpy: perspėja mus, kadangi nepasiėmė duonos. Tačiau,tai pastebėjęs, Jėzus juos sudraudė: „O mažatikių giminė, ką galvojat tarp savęs, kad duonos neturit? D a r n e s u p r a n t a t ir nepamenat penkių duonos kepalėlių išdalintų penkiems tūkstančiams žmonių, ir kiek pintinių pririnkot likučių?... kodėl nesuprantat, jog n e a p i e d u o n ą j u m s k a l b ė j a u? Bet saugokitės Fariziejų ir Sadukėjų raugo“! Tai yra aklų atkritusio įstatymo sargų.
Tai yra tie Dvylika, išrinktieji, o tačiau ir jie nesugeba iš karto suprasti ir netiki tiek, kiek tikėti reikia.
Lygiai ir laive, Audringą naktį, Jėzus turėjo juos sudrausti. Mokytojas užmigo ant sėdynės, padėjęs galvą ant irklininko priegalvio. Ūmai pakilo vėjas; audra ėmė siausti ežere; vilnys daužė laivą, ir, rodos, kiekvieną akimirką jį apvers. Persigandę mokiniai pradėjo Jėzų žadinti: Gelbėk mus, nes žūstame. Kodėl mumis nesirūpini?
Ir atsikėlęs, Jėzus įsakė vėjams: Nutilk, ir jūrai: Nusiramink. Ir vėjas nurimo, vėl rados ramu.
Tada subarė mokinius: Kodėl nusigandot, mažatikiai žmonės? Kodėl netikit? Kur jūsų tikėjimas?
Išsigelbėję, sugėdinti, kalbėjosi savitarpy: Kas tai yra per žmogus, kad vėjas ir jūra jo klauso?
Yra vienas, Simonas - Petras, kuris neišsigąsta. Ne vien jo prigimtis viršija žmogaus prigimtį, bet turi didelį tikėjimą, didelę meilę, didelę valią. Nėra jokio gyvo ar negyvo daikto, kuris galėtų šioms trims didybėms pasipriešinti. Viso to, kas yra laikina, atsižadėjo ir nugalėjo laiką; kūniškų gėrybių atsisakė, o turi galios kūną išgelbėti; išsižadėjo viso to, kas iš medžiagos yra kilę, o yra medžiagos valdovas. Kiekvienas žmogus gali būti šito viešpatavimo dalyvis. Užtenka turėti tikėjimą, kad tik tas tikėjimas nebūtų savimi pasitikėjimas.
Prieš Kristų, keletą metų prieš Kristų, vienas iš didelių Italijos vyrų, daugelio karų vadas, pats būdamas patvirkęs, bet vertas viešpatauti supuvusioje nedorybėse respublikoje, atsidūrė jūroje, tikra žodžio prasme jūroje, laive su keliolika irklų, beieškodamas kariuomenės, kuri negalėjo taip veikiai prisiartinti, kad galėtų duoti jam galimumo nugalėti. Ūmai pakilo vėjas, bangos ėmė laivą blaškyti, ir vairininkas jau norėjo grįžti į uostą. Tačiau Cezaris, suspaudęs vairininko ranką, tarė jam: Plauk drąsiai pirmyn, ir nesibijok; Cezaris yra sykiu su tavim, ir jo likimas plaukia kartu su jumis.
Tie išdidaus pasitikėjimo žodžiai padrąsino laivo įgulą, ir kiekvienas iš jų, tarytum Cezario galybės dalelė būtų persimetusi į sielą, sukaupė visas jėgas, kad įstengtų nugalėti audros siautimą. Bet, nežiūrint jūrininkų pastangų, laivas tik tik nepaskendo, ir turėjo grįžti į uostą. Cezario tikėjimas buvo ne kas kita, kaip jo išdidumas, savimi pasitikėjimas; Jėzaus tikėjimas buvo pati meilė; Tėvo meilė, meilė žmonių.
Su šituo tikėjimu galėjo eiti prie mokinių laivo, kurie su dideliu vargu plaukė, priešingam vėjui pučiant, ir vaikščioti vandens paviršium kaip žalia ganyklos pieva.
Jie pamanė tamsumoje, kad tai šmėkla, tad ir šiuo kartu turėjo juos nuraminti: Nesibijokit, tai aš esu. Tik ką įlipo į laivą, vėjas nurimo ir tuojau priplaukė krantą. Ir šį kartą mokiniai buvo nustebę, „nes — priduria nuoseklusis Morkus —jų širdys buvo užkietėjusios ir n e s u p r a t o į v y k i o s u d u o n a“.
Šitas sugretinimas gali atrodyti naivus, tačiau savo prasme yra labai reikšmingas. Nes duonos stebuklas yra visų kitų stebuklų pamatas. Kiekvienas palyginimas, poezijos žodžiais atpasakotas arba pavaizduotas matomais stebuklais, yra tik įvairiais būdais pagaminta duona, kad savieji — bent savieji! — supras— tų tą vienintelę būtiną tiesą: dvasia yra vienintelis žmogaus vertas maistas, o žmogus, kuris tuo maistu gyvena, yra pasaulio valdovas.
