Po Gyvulių — Gyvulių Sargai. Jei Angelas ir nebūtų pranešęs apie didįjį Užgimimą, jie būtų atbėgę prie Tvarto pamatyti Svetimšalės Sūnų.
Piemens beveik visumet gyvena vienumoje, toliau nuo kitų. Nieko nežino jie apie tolimą pasaulį ir apie Žemės Šventes. Nors ir mažiausias atsitikimas jų kaiminystėje juos sujaudina. Saugojo savo kaimenę tamsią naktį, šviesos persilaužimą su tamsuma, kol nebuvo nustebinti nepaprastos šviesos ir Angelo žodžių.
Vargiai pastebėjo apytamsėje Tvarto šviesoje Mergelę jauną ir gražią, tyliai žiūrinčią į savo sūnelį ir pamatė vaikelį, kuris tik ką galėjo praverti akutes, jo rausvą švelnutį kūnelį ir jo burnytę, kuri dar buvo nieko nevalgiusi, jų širdys apsalo. Užgimimas, naujo žmogaus užgimimas, žmogaus sielos įsikūnijimas ir apsigyvenimas su kitomis sielomis vargti šioje ašarų pakalnėj yra toks graudus stebuklas, jog sukelia užuojautos jausmus net prasčiokėliams, nors jie to nė nesupranta. Šitas naujagimis, sujaudintiems naujiena piemenims, nebuvo kaž kas nežinoma, kaip visi kiti vaikai kūdikėliai, bet tas, kurio tūkstantį metų laukė jų vargstanti tauta.
Piemens paaukojo tą mažmeną, kurią turėjo, tą mažmeną, kuri turi daug reikšmės, jei duota iš meilės; atnešė baltąsias piemenų dovanas: pieną, sūrį, vilnas, avinėlį. Dar ir ligi šios dienos mūsų kalnynuose, kur jau baigia nykti vaišingumo ir brolystės pėdsakai, kai tik moteris pagimdo kūdikį, tuojau sueina seserys, žmonos ir piemenų dukros. Nė viena neateina tuščiomis rankomis: viena neša dar šiltas iš gūžtos dvi poras kiaušinių, kita tik ką pamilžto šviežio pieno uzbonėlį, kita vėl sūrelį, tik ką išimtą iš po slėgos, ketvirta viščiuką sriubai išvirti dėl ligonės. Nauja esybė atėjo į šį pasaulį ir ėmė verkti: kaimynai, lyg norėdami ją suraminti, neša motinai savo dovanas.
Piemens gilioje senovėje buvo patys vargšai ir neniekindavo vargdienių, buvo kuklūs kaip kūdikėliai ir džiaugdavosi, žiūrėdami į kūdikėlius. Jie buvo iš Uro giminės Piemenų, išlikusių nuo Madiano laikų. Pirmieji jų karaliai buvo taip pat Piemens: Saulius ir Dovydas, avių piemens prieš tai kaip vėliau tapo giminės Piemenimis. Bet Betlejaus piemens, „anksčiau nepažįstami rūsčiojo pasaulio“, nebuvo išdidūs. Vargdienis gimė jų tarpe ir jie žiūrėjo į jį meilės kupinu žvilgsniu, sudedami jam tas vargingas dovanėles. Žinojo, jog šitas kūdikėlis, iš vargšų gimęs Varguose, kuklus savo kuklume, gimęs iš Prasčiokėlių tarpo Prasčiokėliams, taps išgelbėtojas Nužemintųjų, tų „geros valios“ žmonių, kuriems Angelas paskelbė ramybę, taiką.
Lygiai taip pat Nežinomasis Karalius, pasaulio perėjūnas Odisėjus, niekieno nebuvo su tokiu džiaugsmu priimtas, kaip piemens Eumėjaus jo Tvarte. Tačiau Ulisas grįžo į įtaką atkeršyti savo priešams, žengė į savo namus užmušti savo neprietelių. Tuo tarpu Jėzus atėjo į šį pasaulį pasmerkti keršto ir išmokyti atleisti priešams. Betlejaus Piemenų meilė nustelbė įtakos piemens vaišingumo reikšmę.
