Nesipriešinimas piktybei yra dėsnis, kuriam labai giliai priešinasi mūsų prigimtis. Bet Jėzus ir yra, kad mūsų prigimtis pajustų pasibiaurėjimą tuo, kas šiandie mums patinka, ir pasitenkintų tuo, kas vakar jai atrodė pasibaisėtina. Kiekvienas jo žodis turi galvoj šitą visišką žmogaus dvasios atnaujinimą. Jis drąsiai prieš pastatomas bendriems mūsų palinkimams ir giliausiems mūsų geismams. Giria tai, ko kiekvienas vengia; pasmerkia visa tai, ko visi ieško. Ne vien paneigia tai, ką žmonės skelbia — kas dažniausiai skiriasi nuo to, ką žmonės mano tikrumoje ir daro — bet prieš tai stoja, ką žmonės kasdien mano ir daro.
Jėzus netiki prigimta sielos tobulybe, sugadinta pirmosios nuodėmės. Tiki jos busimąja tobulybe, kuri yra pasiekiama tik per griežtą jos dabartinio stovio perversmą. Jo uždavinys yra žmogaus pertvarkymas; gal net daugiau negu pertvarkymas: žmogaus perdirbimas. Sykiu su juo prasideda nauja padermė; jis yra pavyzdys, architipas, perauklėtos ir perstatytos žmonijos Adomas. Sokratas norėjo pertvarkyti protą; Mozė — įstatymą; kiti tesirūpino pakeisti kai kurias apeigas, taisykles, sistemas, mokslus. Bet Jėzus norėjo ne kokią žmogaus dalį pakeisti, bet visą žmogų nuo galvos ligi kojų. Vadinasi, vidujinį žmogų, kurs yra veiksmas ir šaltinis visokių žygių ir pasaulio sumanymų. Nieko nėra, kas jam nepriklausytų. Netenka tikėtis, kad jis kam nusileistų arba pataikautų. Nedarys nuolaidų piktybei ir nepastoviai prigimčiai; neieškos geriausių pagrindų jai pateisinti, kaip kad daro filosofai. Negalima tuo pačiu laiku tarnauti Jėzui ir prigimčiai. Kas su Jėzumi eina, tas eina prieš seną gyvulišką prigimtį ir dirba angeliškajai prigimčiai, kurią turi laimėti. Visa kita tėra tauzyjimas ir plėnys.
Nieko nėra žmonių tarpe paprastesnio, kaip turtų gaudymas. Krauti visokiais būdais pinigus, net nedoriausiais, štai kaip įsivaizduoja žmonės maloniausią ir garbingiausią savo darbą. Bet, kas nori sekti manim, sako Jėzus, tegu atiduoda visa, ką turi, ir su džiaugsmu tepakeičia dabartinius matomus turtus į būsimuosius ir nematomus.
Kiekvienas žmogus galvoja ir rūpinasi rytojum; nuolat bijo, kad neišslystų iš po kojų pagrindas, kad užtektų duonos ligi naujos piūties; nuolat dreba, kad neužteks jam medžiagos sau ir vaikams apsivilkti. Tačiau Jėzus moko: Nesirūpinkit rytojumi. Kiekvienai dienai užteks jos vargo.
Kiekvienas žmogus norėtų tapti pirmas net lygiųjų tarpe. Trokšta būti tuo ar kitu atžvilgiu aukštesnis už tuos, kurie jį supa. Trokšta duoti įsakymus, viešpatauti, atrodyti didesnis, turtingesnis, reikšmingesnis, išmintingesnis. Visos žmonijos istorija perpildyta yra baimės dėl pirmenybės išlaikymo. Bet Jėzus moko: Jei kas nori būti pirmasis, tas tesie paskučiausiu iš visų ir visų tarnas. Didžiausias yra mažiausias; galingiausias turi tarnauti silpniausiajam. Kas aukština save, bus pažemintas, kas žemina save, bus paaukštintas.
Kita, visuotinė žmonių silpnybė yra tuščiagarbiškumas. Jis užnuodija net tuos gerus darbus, kuriuos darome, kadangi beveik visumet daromas gėrio trupinėlis tuo tikslu, kad kitų būtų matomas. Piktybę daro paslapčiomis, o gėrį aikštėje. Jėzus kaip tik priešingai moko. Tegu tavo kairioji ranka nežino, ką daro dešinioji. Kai nori melstis, užsidaryk kambarėlyje, ir nestovėk atsirėmęs nugara į sieną tarp žmonių. Jei pasninkauji, nesirodyk gatvėje susiraukęs, kaip pamišėlis, kad pasirodytum žmonėms pasninkaująs, bet patepk plaukus ir pasirodyk linksmu veidu, kaip ir kitomis dienomis. Nedaryk niekad pikto nei viešai, nei pasislėpęs, bet kai gerą darai, daryk slaptai, kad kartais nemanytų kas, jog tai darai norėdamas, kad kas pagirtų.
Gyvybės išlaikymo instinktas yra vienas iš stipriausių, kurie mus valdo: nėra tokios niekšybės, žiaurumo, negarbės, kurios nepadarytume tada, kai kyla klausimas išgelbėti tą krūvelę rusenančių pelenų. Bet, kas nori savo gyvenimą išgelbėti, įspėja Jėzus, tas jį praras, o kas jį praranda, tas jį išgelbės. Nes ne tai yra tikrasis gyvenimas, ką bendrai gyvenimu vadiname, todėl tas, kuris išsižada sielos, pražudo sykiu ir kūną, kuriame slepiasi siela.
Kiekvienas iš mūsų mielai teisia savo brolius; skelbdami sprendimus, patys save klaidiname, manydamiesi esą aukštesni už smerkiamuosius, būk tai geresni ir teisingesni už juos: nekalti. Kaltinti reiškia sakyti: Mes nesam toki. Tikrumoje, kuproti pirmi bado pirštais tuos, kurie nors šiek-tiek yra sulinkę. Tačiau Jėzus sušunka: Neteiskit, kad patys nebūtumėt nuteisti; nepasmerkit, kad patys nebūtumėt pasmerkti, atleiskit, ir jums bus atleista.
Kiekvienas žmogus didžiuojasi, kad yra žmogus, tai yra rimtas, subrendęs ir išmintingas, reikšmingas ir gerbiamas asmuo, kuris viską žino ir apie viską gali kalbėti ir spręsti. Apie perdaug atvirą kalbą sakoma, kad ji yra vaikiška; kuklus protavimas su panieka laikomas kūdikišku. Bet, kada mokiniai paklausė jį, kas yra dangaus karalystėje didžiausias, Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, jei nepasikeisit ir netapsit kaip kūdikiai, neįeisit į Dangaus Karalystę“.
Rimtas žmogus, dievotas, švarus, farizejus ko toliausiai šalinasi nuo nusidėjėlių draugystės, puolusių, užsikrėtusių ir prie savo stalo priima, kaip jam atrodo, pačius teisinguosius. Tačiau Jėzus be atvangos pareiškia, kad atėjo ieškoti nusidėjėlių, o ne teisingųjų, piktų, o ne gerųjų, ir nesigėdina pietauti muitininkų namuose, ir leidžia savo kojas patepti aliejais paleistuvei. Kas tikrai yra švarus, tas negali susiteršti bendraudamas su patvirkėliais ir neturi, vengdamas susiteršimo, abejingai žiūrėti, kaip jie miršta puvenose ir paniekinime.
Žmonių gobšumas yra toks didelis, jog kiekvienas stengiasi ko daugiausiai imti iš kitų, ir ko mažiausiai grąžinti. Visi susirūpinę turėti: dosnumo pagyrimai yra tik parankesnis elgetavimo pridengimas. Bet Jėzus tvirtina: Geriau yra duoti, negu gauti.
Kiekvienas iš mūsų didesnės žmonių dalies, su kuriais gyvena, neapkenčia. Neapkenčiame jų, kadangi daugiau turi už mus, kadangi neduoda mums visa, ko trokštame, kadangi mumis nesirūpina, kadangi kitokį yra, negu mes, pagaliau, kadangi jie bendrai gyvena. Prieinam ligi to, kad nekenčiam savo draugų, nei ir tų, kurie yra mums gerą padarę. O Jėzus įsako mylėti žmones, visus žmones mylėti, mylėti net tuos, kurie mūs neapkenčia.
Kas šito įsakymo nepildo, negali vadintis krikščionim. Jei net mirti būtų pasiryžęs, tačiau, jei nemylėtų savo užmušėjo, neturi teisės vadintis krikščionim.
Kadangi savęs meilė, pirmas ir paskutinis mūsų neapykantos šaltinis prieš kitus, sutelkia savyje visus kitus geidulius ir aistras. Kas nugali savęs meilę ir kitų neapykantą, tas jau visas yra pasikeitęs. Visa kita yra tik natūralus papildymas ir padarinys. Savęs neapykanta ir meilė neprieteliams yra Krikščionystės pagrindas ir tikslas. Didžiausią senovės žiauraus ir aklo žmogaus nugalėjimą ir sudaro tik tatai, o ne kas kita. Negalės žmonės atgimti ramybės laimei, kol nepradės mylėti net tų, kurie juos Įžeidžia. Mylėti priešus yra vienintelis kelias į tą, kad neliktų žemėje nė vieno priešo.
