„Pasakyta seniesiems: neužmušk... o aš jums sakau: kiekvienas, kurs užsirūstins prieš savo brolį, kaltas bus teismo; o jei kas pasakytų savo broliui: Raka — bus pašauktas atsakyti prieš Sinedrioną (tarybą); ir jei kas pasakytų broliui: kvaily,— kaltas bus pragaro ugnies“. Jėzus eina ligi kraštutinumo. Neprileidžia nė galimumo užmušti; nenori nė manyti, kad atsirastų žmogus, galįs užmušti brolį. Net sužeisti jį. Neįsivaizduoja net sumanymo ar noro užmušti. Vienas užsidegimo momentas, vienas paniekos žodis, vienas įsižeidimo prasiveržimas prilygsta užmušimą. Neaiškios ir žemos dvasios tipai pasakys: perdėjimas. Nes nėra ten didingumo, kur nėra perdėjimo, tariant, entuziazmo. Jėzus turi savo logiką ir neklysta. Žmogžudystė tėra paskutinis tam tikro jausmo pasireiškimas. Nuo pykčio pereinama prie įžeidžiančių žodžių, nuo blogų, piktų žodžių prie blogų veiksmų, prie muštynių, prie užmušimo. Tad neužtenka uždrausti galutinąjį veiksmą, išorinį, medžiaginį veiksmą. Pastarasis esti tik išsiveržimo momentu vidujinių pajėgų, kurios padarė jį neišvengiamą. Tad piktą reikia užgniaužti pačioje pradžioje; sudeginti neapykantos šaknis, kurios išaugina užnuodytus vaisius pačioje jų sėkloje.
Achilas, Pelėjaus sūnus, tas pat Achilas, kuris užsidegė pykčiu, nes jo gulovę paveržė, ir kuris prie žuvusio priešo lavono maldauja Dievus, kad galėtų tapti žmogėdra, kad galėtų įleisti dantis į tą kūną, Achilas, kreipdamasis į savo sidabruota koja motiną, sakė:
O! nuo Dievų ir žmonių ateik mirtinga kova, sykiu su tulžimi, kuri taip paveikia, kad net šalčiausiai galvojančio žmogaus, užsidega rūstybė! Daug saldesnė už tirpstantį burnoje medų, rūstybė, kuri žmogaus krūtinėje smilksta ir prasiveržia aikštėn dūmų pavidalu.
Achilas, po draugų žudynių, mirus brangiausiam draugui, pastebi, pagaliau, ką reiškia rūstybė, kai ji atsipalaiduoja sudeginusi visas kliūtis, kad net išlieti kraujo upeliai negali jos užgesinti. Žino tai anas užsirūstinęs didvyris, bet nepasitaiso, neatsiverčia. Ir savo kerštingumą prieš žmonių Karalių tik- dėl to atmetė, kad pagiežos ugnį galėtų išlieti ant užmuštojo Hektaro lavono.
Rūstybė yra kaip ugnis: galima ją užgniaužti, kol yra tik kibirkštis. Vėliau esti pervėlu. Visai teisingai Jėzus pasmerkė pirmą įžeidžiantį žodį lygiai su žmogžudyste. Kai visi išmoks užgniaužti įžeidimus jų pradmeny ir susivaldyti nuo keiksmų,, nebebus tarp žmonių nesantaikos žodžiais ar veiksmais, o žmogžudystė bus vienintelis šiurpus atsiminimas mūsų žiaurumo senovės laikais.
„Girdėjot jūs, kad buvo sakoma: Nesvetimoteriauk. Bet aš jums sakau: kad kiekvienas, kuris žiūri į moterį geisdamas jos, jau svetimoteriauja su ja savo širdyje“.
Jėzus ir čia nesustojo ant medžiaginio įvykio, kuriam teikia reikšmės grubūs žmonės. Nuolat jis pakyla nuo kūno prie sielos, nuo patraukimo prie valios, nuo matomo dalyko prie dalykų nematomų. Medį sprendžiame iš jo vaisių, bet sėkla sprendžiama pagal medžio.
Blogybė, kurią mato visi, esti pervėlai tepastebima. Savo subrendimo momente darosi nebeišvengiama. Nusidėjimas yra šašas, kuris ūmai persprogsta, tačiau jis nebūtų atsiradęs visai, jei kraujas būtų buvęs apvalytas nuo nedoro ūpo.
Kai vyras paviliojo kitam vyrui moterį ir abu pageidauja vienas antro, išdavimas yra pilnas, svetimoterystė papildyta, ar eis ar neis kartu į patalą. Vyras, vesdamas moterį, prisiekia ne vien kūnu, bet ir siela būti ištikimas. Jei moters siela jam prarasta, prarastas yra brangiausias dalykas, ir praradimas mažesnės vertės dalyko gali būti nepakeliamai skaudus, tačiau tai dar nėra esminis praradimas. Užpulta moteris ir išžaginta, jai nesutinkant, pašaliečio žmogaus, kurio nemyli, nėra svetimoterė. Sprendžiamuoju veiksniu yra pasiryžimas, jausmas. Kas nori būti švarus, turi susivaldyti nuo paprasto pageidimo. Kadangi geismu degąs žvilgsnis, pirmą kartą nesuvaldytas, grįžta antrą kartą; nuo žvilgsnių greitai pereinama prie žodžių, prie pasibučiavimų, o meilė, kaip žinoma ir Pragare, nė vienam iš įsimylėjusiųjų nedovanoja.
Mąstyti, svajoti, pageidauti neištikimybės jau yra neištikimybė; tas tik, kas pirmą giją nukerpa, galės išvengti didelio apgaulingo tinklo, kuris gimsta iš pirmo žvilgsnio, ir kurio net mirtis vėliau negali perplėšti. Ir Jėzus pataria tuč tuojau išlupti akį ir mesti ją nuo savęs, jei piktybė iš akies yra kilusi, ir nukirsti ranką, jei ranka yra papiktinimo priežastis. Patarimas, kuris sukelia pykčio bailiams ir net drąsuoliams, patarimas baisus, kaip absoliuto logika. Nors kartais ir silpnabūdžiai žmonės, kai gangrena pradeda plėstis, liepia nupiauti sau rankas ir kojas, arba kai skaudulys pradeda keltis viduriuose, yra pasiryžę perrėžti sau pilvą, kad tik išsigelbėtų. Bet tai liečia kūno išgelbėjimą; norint išsaugoti sveiką sielą be kurios kūnas yra tik beprasmiška mėsos mašina, kiekvienas pasiaukojimas atrodo kaip baidyklė.
„Girdėjot taip pat pasakymą seniesiems: neduosi netiesios priesaikos... O aš jums sakau, kad bendrai neprisiektumėt, nei dangum, nes tai yra Dievo sostinė, nei žeme, nes tai yra jo kojų atrama; nei Jeruzale, nes tai yra didelio Karaliaus miestas. Nedarysi priesaikos savo galva, nes negali nė vieno plauko pakeisti į baltą ar juodą; tačiau jūsų kalba tesie: taip, taip; ne, ne; kas tą pereina, yra kilę iš pikto.
Kas teisingai prisiekia, tas bijo; kas kreivai prisiekia, tas išduoda. Pirmasis mano, kad valdžia, į kurią kreipiasi, gali jį nubausti; antrasis yra apgavikas, kuris kitų tikėjimą išnaudoja, kad tuo būdu lengviau juos apgautų. Abiem atvejais prisiekavimas yra nedoras darbas. Kai toks bejėgis padaras, kaip žmogus, šaukiasi kaž kurios aukštesnės galios, kad ji būtų liudininkė ir sprendėja niekinguose ginčo dalykuose; prisiekti savo galva, ar savo vaikų galvomis, negalint net mažiausios dalelės savo pavidalo pakeisti, net mažiausios kūno dalelės, yra niekam vertas iššaukimas ir piktžodžiavimas. Kas sako visumet teisybę, ne bausmių bijodamas, bet iš prigimto sielos liepimo, tam nereikia griebtis priesaikos. Beveik visumet prisiekiama bloga valia ir nepatarnaujama net tam, kad būtų duotas tobulas įsitikinimas tiems, kurie bent išoriniai pasitenkina. Daug daugiau pasaulio istorijoj buvo sulaužytų priesaikų, negu išlaikytų, ir tas, kurs iškilmingai prisiekia, galvoja apie tai, kaip ją sulaužys.
„Pasakyta buvo seniesiems: gerbk tėvą ir motiną... O a š j u m s s a k a u: kas myli tėvą ar motiną daugiau negu mane, nėra manęs vertas“. To dar maža: „Jei kas eina pas mane, ir neapkenčia savo tėvo ir motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir brolių, ir seserų, pagaliau net savo gyvenimo, negali būti mano mokinys“. Ir čia taip pat senovės įsakymas, kuris naujus žmones riša su senaisiais pagarbos ryšiais, labai griežtai pakeičiamas.
Jėzus nepasmerkia sūnaus meilės, bet nurodo jai pritinkamą vietą, kuri nėra pirmaeilė, kaip kad senovės žmonės samprotaudavo. Aukščiausia meilės išraiška, skaisčiausia meilė yra tėvo meilė. Tėvas myli sūnuje ateitį, naujenybę; sūnus myli tėvo praeitį, senatvę. Bet Jėzus ateina pakeisti senovės, sugriauti senus palikimus; paklusnumas tėvams, užsidarymas papročiuose ir šeimos gyvenime yra užtvara pasaulio atsinaujinimo kelyje. Visai žmonijai rodyti meilę yra kaž kas kilnesnio, negu meilė tiems, kurie mums davė gyvybę; visų žmonių išganymą reikia statyti nepalyginti aukščiau, negu pasišventimą šeimynai, susidedančiai iš keleto asmenų. Norint daugiau pasiekti, reikia mažiau apleisti. Parankiau būtų mylėti tik savuosius tokia meile, labai dažnai priverstina bei nuduota, ir pasikliauti ja, kaip pateisinimu, nieko kito nemylėti. Tačiau kiekvienas, kas savo gyvenimą pašventė kaž kam aukštesniam, kas stovi aukščiau už jį, kokiam nors dideliam sumanymui, kuris paima visą žmogų ir visas jo valandų minutes užpildo ligi paskutiniosios, kas nori visatai gyventi, visatos dvasia persiėmęs, tas turi paneigti, o jei to dar neužtenka, atmesti visiems bendrus jausmus. Kas nori būti tėvas gilia ir dieviška prasme, net ir be gamtinės tėvystės, tas negali būti tik sūnus. Leiskite mirusiems laidoti mirusius“.
Senajame Įstatyme, ypač įstatymo daktarų padavimuose, buvo šimtai įsakymų kūno švarumui palaikyti. Smulkmeniškų įsakymų, įkyrių, sudėtingų be jokios esminės žemiškos arba dangiškos prasmės. Tačiau Farizejai šitų padavimų laikymą laikė beveik svarbiausia religijos prasme. Nes mažesnis vargas yra išplauti taurę, negu apiplauti savo sielą. Negyviems daiktams užtenka lašelio vandens ir sklypelio drobės iššluostymui; o sielai reikia meilės ašarų ir valios liepsnos.
„Ne tai, kas į žmogaus burną įeina žemina žmogų, bet tai, kas iš burnos išeina žmogų pažemina“ ... Nesuprantat jūs, kad visa tai, kas iš lauko į žmogų įeina negali jo pažeminti, kadangi tai neįeina į širdį, bet į vidurius, ir viskas išeina į atmatas?.. Bet tai, kas iš žmogaus burnos išeina, tas žemina žmogų; nes iš vidaus, t. y., iš žmonių širdžių, išeina blogos mintys, svetimoterystės, vagystės, užmušimai, paleistuvavimai, gašlumai, nedorybės, apgaulės, neapykantos, pavydai, šmeižtai, išdidumas, kvailystės“.
Šulinio ar šaltinio vandens maudyklė, apeiginė, kūninė maudyklė neatleidžia nuo nepalyginti būtinesnės vidujinės maudyklės, ir geriau valgyti prakaituotomis, nešvariomis rankomis, negu atstumti alkstanti brolį nuplautomis trijuose vandenyse rankomis.
Mėšlai išeina iš kūno, išnyksta duobėje ir nutręšia sodus ir laukus. Bet daug yra gerai pasipuošusių ponų, kurie pilni yra ligi gerklės kitokios rūšies trąšų, kad sykiu su žodžiais išsiveržia iš lūpų dvokimas, nors dažnai plaunamos ir perplaunamos jų burnos. Šitos rūšies mėšlai nenuteka grioviais į požemius, bet užteršia kitų gyvenimą, užkrečia orą, suteršia net nekaltuosius. Nuo šitų žmonių atmatų turime būti toli, nors jie ir dvylika kartų plautųsi per dieną; nieko nepadės odos valymas, kai iš širdies veržiasi niekšingos mintys. Išeinamųjų vietų valytojas, jei tik nieko blogo nemano, yra nepalyginti švaresnis už turtuolį, kuris maudosi kvepiančiame vandenyje marmurinėje tynėje, svajodamas apie naujus paleistuvavimus arba puotavimus.
