Žmogaus istorija yra mokymo istorija, tai kovų istorija arp mažumos, tvirtos dvasia, ir daugumos, stipresnės skaičiumi. Tai istorija auklėjimo, kuris nuolat pertraukiamas ir nuolat pradedamas iš naujo; nedėkingo ir sunkaus auklėjimo, labai dažnai priimamo su dideliu nepasitenkinimu, dažnai atmetamo; laiks nuo laiko pasmerkiamo atsilikti ir kas kart žengiančio pirmyn.
Pirmieji Pranašai, seniausieji iš visų Įstatymų leidėjų, gimstančiųjų ir pradedančiųjų gyventi tautų Vadovai, Karaliai, miestų įkūrėjai ir teisybės pagrindų nustatytojai, išmintingi ir šventi Mokytojai jau anais laikais pradėjo jaukinti gyvulius. Gyvu ir rašytu žodžiu stengėsi prijaukinti žmones vilkus, pralavindavo puslaukinius, pažabodavo barbarus, mokydavo žilaplaukius vaikus, sudrausdavo žiauruolius, palenkdavo kraujagerių sprandus, keršytojų, beširdžių. Žodžių švelnumu arba bausmių šiurpulingumu. Artėjai ir Drakonai, pažadais ir grasymais, dangaus ir požemio Dievų vardu karpydavo nuolat ataugančius plėšriųjų nagus, užmaudavo apinasrius ir pažabodavo dantuotas žiotis, globodavo beginklius, aukas, keleivius ir moteris.
Senoji Teisė, kurią mes randame, su nežymiais skirtumais, Manava Dharmasastra ir Pentateuchė, Ta-hio ir Avestoje Solono ir Numos padavimuose, Heziodo ir Septynių Išminčių sentencijose yra pirmoji pastanga, netobula, šiurkšti, be pusiausviros, nukreipta pakelti iš gyvuliškumo gelmių žmogiškumo pradmenį, pradžią, panašumą.
Šitoji Teisė buvo sutelkta keletoje pirmųjų draudimų: nevok, neužmušk, nesiek melagingai, nesvetimoteriauk, neskriausk silpnesnio, nekankink be reikalo svetimšalio ir vergo. Tai yra visuomeninės dorybės, būtinai reikalingos naudingam visų sugyvenimui. Įstatymo leidėjas pasitenkina nurodydamas visuotiniausias nedorybes. Jis pasitenkina mažiausiu draudimų skaičium: jo idealas retai teprašoka paprasčiausios teisybės laipsnį.
Bet ši teisė duoda progos suprasti, prieš save ir šalia savęs, blogio persvarą, instinktų įsigalėjimą. Kiekvienas įsakymas leidžia prileisti jo sulaužymą, kiekvienas dėsnis—priešingo dėsnio buvimą. Todėl senovės įstatymas, pirmųjų tautų Įstatymas yra nepakankamas veiksnys prieš amžinai triumfuojantį gyvulį. Tai yra kompromisų ir pusiautinų priemonių mišinys: tarp papročio ir teisybės, tarp prigimties ir proto, tarp besipriešinančio gyvulio ir dieviškojo pavyzdžio.
Senovės laikų žmonės, kraujingi žmonės, fiziški, kūniški, augaloti, stiprūs, petingi, gerai sudėti žmonės, ilgais plaukais, raudonais veidais, žalios mėsos valgytojai, mergaičių žagintojai, bandų vagiliai, priešų medžiotojai, verti pavadinimo, kaip Trojos Hektorius, „vyrų žudytojų,“ kariautojai iš prievartos ir iš laisvo noro, kurie, parmušę priešą, velka jį už kojų per kovos lauką,
o paskum stiprinasi, plėšydami dantimis riebias jaučių ir avinų strėnas, ir ištuštindami didžiausius vyno indus; tie žmonės, nepakankamai prijaukinti, neperdaug Įstatymo prislėgti, kokius matome Mahabharatoje ir Iliadoje, Izdubaro Poemoje ir Jehovos Karų Knygoje, būtų buvęs be bausmių grasos ir Dievų, dar žiauresni ir palaidesni. Tais laikais, kai už akį reikalaudavo galvos; už pirštą — rankos, o už vieną gyvybę — šimto gyvybių, Keršto Teisė, l e x t a l l i o n i s, kuri tereikalavo akies už akį ir gyvybės už gyvybę, buvo ryškus kilnybės ir teisybės laimėjimas, nors mums, po Jėzaus, tai atrodo baisenybė.
Bet Įstatymas būdavo daug dažniau peržengiamas, negu vykdomas, galingieji nenoromis jį pakęsdavo; didžiūnai, kurie turėdavo jį apsaugoti, vengdavo jo; nedorėliai atvirai jį laužydavo; silpnesnieji apeidavo jį. Ir jei jis būtų buvęs visas vykdomas, ir visi jį būtų vykdę, visumet, tai net ir tada jis būtų negalėjęs apgalėti pikto, besinardančio gelmėse ir nuolat išsiveržiančio į aikštę, kartais tik sudraudžiamo, bet niekad visai nesunaikinto, daug sunkesnio padaryto, tačiau ne negalimo, pasmerkto pikto, bet neišnaikinto. Tai buvo prigimto žiaurumo pažabojimas, bet ne visiškas jo išnaikinimas. Ir žmonės, supančioti, nors neapkęsdami pančių, pasidavė paklusnumo simuliacijai; darydavo šiek-tiek gero tik žmonių akims, kad tuo būdu galėtų daryti blogą paslapčiomis, perdėdavo, pildydami išorinius įstatymo reikalavimus, kad galėtų juo labiau būti neištikimi įstatymų prasmei ir dvasiai.
Ligi to jau buvo priėję, kai Jėzus kalbėjo ant Kalno. Žinojo jis, jog senasis Įstatymas buvo išsisėmęs, virtęs pelenais, sustingęs negyvų formalumų klampynėje. Tūkstantametį žmonijos auklėjimo darbą reikėjo pradėti iš naujo. Reikėjo, nuvalius ir išbarsčius pelenus, kad jis vėl suliepsnotų pirmąja ugnimi, reikėjo grąžinti jį prie pirmojo tikslo, kuris yra ir bus visumet Metanoia, sielų atmaina. Vadinasi, įvykdyti senąjį Įstatymą nuvytusį ir išblėsusį Įstatymą, bet jam įvykdyti geresnio būdo nebuvo, kaip pastūmėti jį ligi kraštutinumo, įtempti ligi paradokso, ir pagaliau, sudaryti naują Įstatymą, kuris galėtų atstoti aną senąjį, ir, pasiektų tikro esminio žmonių prigimties perversmo.
Vienas Evangelijos posakis atrodo lyg prieštarautų, kad Jėzus būtų turėjęs tai per aukščiausią savo uždavinį. „Nesamprotaukite, kad aš atėjau Įstatymo panaikinti arba pranašų; atėjau ne panaikinti, bet papildyti“. Tačiau to paties Mato Evangelijoje, čia pat, po taip aiškaus tvirtinimo, eina mintis, kuri šį tvirtinimą apriboja, ir, dalinai, jį nuginčija. Gal būt šita mintis nebuvo tinkamai suprasta iš esmės, nes visi laikosi tos pagrindinės minties, kad Jėzaus įstatymas yra tik tolimesnė eiga Mozės Įstatymo. „Kol dangus ir žemė išnyks, nė viena raidė, nė vienas ženklas nepasikeis įstatyme, prieš tai, kaip viskas nebus išsipildę“. Tariant, niekad neatsitiks (kaip negali atsitikti, kad dangus ir žemė išnyktų), kad išnyktų net mažiausia įstatymo dalelė, „tol, kol visi dalykai nebus jame išsipildę“. Šie pastarieji žodžiai tiksliai išversti, nes juose glūdi paslapties išaiškinimas. Jėzus nori tik pasakyti: Prieš tai kaip viskas jo neišsipildys—vadinasi, ta teisybės ir teisingumo dalelė, kuri yra senajam Įstatyme nebus įvykdyta, nepataps, tikrumoje, nuolatine gyvenimo taisykle, visuotiniu pirmaeiliu papročiu, — tol senieji įsakymai liks pilnoje galioje. Jie sudaro tą minimumą ir tuo pačiu pirmą būtiną laipsnį pakilti į naująjį Įstatymą. Tačiau, kai viskas bus pasiekta, kai senovės Įstatymas pasidarys jūsų kraujo krauju, ir kai bus paskelbtas naujas Įstatymas, tada nebebus jums reikalingi seni ir nepastovūs įstatymai, ir aukštesnis, svarbesnis Įstatymas, kuris aną (senąjį) pralenks, ir iš dalies jį paneigs, užims jo vietą.
Ginčydamasis su Farizejais, Jėzus dar aiškiau yra pasakęs: „Įstatymas ir Pranašai truko ligi Jono; nuo to laiko skelbiama Dievo Karalystės nauja žinia, ir kiekvienas veržiasi į ją per jėgą. Sykiu su Jėzumi, tuo būdu, atsiveria naujas Įstatymas, senasis panaikinamas ir paskelbiamas nepakankamu.
Pradeda jis kiekvieną palyginimą tais žodžiais: „Pasakyta yra“... Ir tuojau, po seno įsakymo, kurj paradokse apvalo, arba visai sugriauna (atremia), skelbia naują! „O aš jums sakau“...
Sykiu su tais „O“ prasideda naujas žmonijos auklėjimo laikotarpis. Ne Jėzaus kaltė, jei mes ligi šiol tebeklaidžiojam apgrabomis rytmečio prieblandoje.
