Mokytieji Eunukizmo sofistai ir baili Saturnistų sekta — Rimti Žmonės, kurie remiasi jau esamais daiktais, kurių nebeperdirba, bet kuriuos pakartoja ir gadina — visumet pasirodydavo apsiginklavę prieš tai, kas vadinama arba atrodo Paradoksu. Nenorint varginti savęs skyrimu šventų Paradoksų nuo tų, kurie dažnai esti nedakeptų ir nesveikų galvų žaislas, iš kalno stengiančiųsi autoritetingai aptarti, kad Paradoksai yra ne kas kita, kaip Iškraipimai senovės pripažintų tiesų: vadinasi, tai esančios klaidos, ir, be to, jie priduria — turint tikslo pakirsti tuščios garbės sparnus — pigiausiu būdu sugalvotos. Tartum, jiems sunkiau eiti seniai pramintu taku ir skiemuo už skiemens išskaityti tą, kas buvo parašyta dar jiems negimus tų žmonių, kurie, be abejo, neturėjo tokių, kaip jie, niekšingų įpročių.
Jei šitos Pasakytų Dalykų papūgos — kaip pakenčiamos Padavimų laikytojos, kenksmingos kaip Naujenybės kliūtis — pamėgintų dirstelėti į gerbiamos Atminties atsargą ir išgauti keletą Pagrindinių Idėjų, kuriomis gyvenama, arba geriau sakant, kurios marina moderniškąją mintį, pamatytų tada, su didžiausiu pasipiktinimu, kad tos visos, ar beveik visos idėjos yra Iškraipymai, t. y., Paradoksai.
Kai Rousseau sako, kad iš prigimties žmonės yra geri, bet visuomenė juos padarė blogus, jis atskleidžia tik paveldėtą dogmą apie prigimtąją nuodėmę; tą patį daro Pažangos teoretikas, tvirtindamas, kad iš Blogų dalykų išauga Geri, ir Evoliucijos teoretikas, kuris tvirtina, kad Sudėtingieji dalykai susidaro iš Paprastų; Monistas mano, kad įvairumas yra tik Vienatos pažymys, ir Marksistas, kuris tvirtina, kad Dvasinis veiksnys atsiranda iš Ekonominio veiksnio; kai mūsų laikais Filosofai Matematikai tvirtina, jog žmogus, kaip kad lig šiol buvo sakoma, nėra visatos branduolys, tik mažytis gyvulio atvaizdas vienoje iš visatos planetų, išsklaidytų erdvių beribėje, ir kai Protestantai sušuko: Popiežius joks autoritetas — autoritetas tiktai Šv. Raštas; kai Prancūzijos revoliucionieriai paskelbė: Trečioji Valstybė pati savaime yra niekas, bet turi tapti visu kuo — ką kita jie visi darė, be to, kad atskleidė bendrus senovės samprotavimus?
Bet didžiausias senų tiesų Perversmininkas yra Jėzus. Jis yra aukščiausias Paradoksų Kūrėjas, griežtas ir drąsus Perversmininkas. Čia ir glūdi jo didybė. Amžina yra jo Naujybė ir Jaunystė. Jo Paslaptis yra ta, kad kiekviena išdidi širdis, anksčiau ar vėliau, nusilenkia prieš jo Evangelijos žavingumą.
Nužengė į žemę, kad galėtų perdirbti žmones, grimstančius į piktą ir klaidas; klaidas ir piktą žemėje rado: tad argi galėjo nepakeisti pasaulio pagrindinių dėsnių?
Dar kartą perskaitykit paskelbtus ant Kalno žodžius. Su kiekvienu žingsniu Jėzus trokšta, kad visa tai, kas buvo Žema, būtų pripažinta Aukštu, kad Paskutinis taptų Pirmu, kad Atstumtasis taptų Išrinktuoju, kad Paniekintasis taptų Pagerbtu, ir, pagaliau, kad senoviška Teisybė būtų pripažinta Klaida, o įprastasis Gyvenimas—Ištvirkimu ir Mirtimi.
Akivaizdoje sustingusios, nykstančios Praeities, akivaizdoj Prigimties, kurios pernelyg griežtai laikytasi, akivaizdoj bendros visuotinės Nuomonės Jėzus ištarė iškilmingiausią Ne, kurį pasaulio istorija pasižymėjo.
Čia jis yra ištikimas savo rasės dvasiai, kuri iš nupuolimo gelmių visada sugebėjo pasisemti pagrindą didesnėms viltims. Vergaujanti daugiau už kitas tauta svajoja iškelti Dovydo Sūnaus sostą aukščiau už kitas tautas; visų labiausiai niekinama jaučiasi esanti pašaukta į Garbę; daugiausia Dievo nubausta, tikisi esanti labiausiai jo pamilta; būdama didžiausia nusidėjėlė yra įsitikinusi, kad tik ji viena bus išganyta. Tačiau šis beprasmiškas žydų nusivokimo įsivaizdavimas virsta Kristuje vertybių patikrinimu, kuris, dėl nežemiško logikos pagrindo, veda prie dieviško pagrindų pertvarkymo, kuriais žmonija seka ir kuriuos gerbia.
Pirmas pamatinis Jėzaus perspėjimas yra lygus pirmam Buddhos išradimui. Žmonės yra nelaimingi. Visi. Net ir tie, kurie atrodo laimingi.
Siddharta, panaikinti skausmui, moko sunaikinti gyvenimą; Jėzus remiasi kitokia viltimi, juo labiau kilnesne, juo ji atrodo daugiau beprasmiška. Žmonės yra nelaimingi, kadangi nemokėjo rasti tikrojo gyvenimo; tegu tampa priešginybe tam, kuo yra, tegu daro priešingai su tuo, ką daro, ir laimės šventė žemėje ateis.
Lig šiol sekė prigimtim, savo instinktams leido vadovauti; nusilenkdavo, ir tai tik žodžiais, prieš laikinus ir nepakankamus įstatymus; garbindavo melagingus dievus; tikėjosi rasti laimę gėrime, kūno smaguriuose, aukse, valdžioje, žiaurume, mene, išmintyje ir, užuot laimės, patirdavo savo nelaimių aistrumą. Tai reiškia, kad buvo pasirinktas klaidingas kelias; kad reikia tą kelią palikti; atsisakyti nuo to, kas atrodė gera ir siekti to, kas buvo atstumta; garbinti ir gerbti tai, kas buvo deginama, ir sudeginti, ką garbindavom; nugalėti savo gyvulišką prigimtį, vietoj ją teisinus; sukurti naują įstatymą ir, neprasilenkiant su juo, gyventi jo dvasia.
Jei ligi šiol nepasiekta, ko ieškota, nieko kito nelieka, kaip pakeisti dabartinį gyvenimą, t. y., pakeisti savo sielą.
Mūsų nuolatinės nelaimės yra įrodymas, kad senojo pasaulio patyrimai apvylė; kad prigimtis yra priešas; kad praeitis apgavo; kad gyventi gyvulių gyvenimą, pirmykštį gyvuliškų instinktų gyvenimą, šiek tiek pagražintą ir nudažytą žmoniškumu, reiškia tą pat, kaip merdėti susigraužime ir žūti nusiminime.
Tie, kurie su pasigailėjimu bei piktžodžiaudami parodydavo begalinį žmogaus skurdą, turėjo pagrindo. Pesimistai neklysta. Kaip atremti kaltintojus, prikaišiojančius mums niekšiškumą, kaip atremti panieką tų, kurie mums prikaišioja bejėgiškumą ir parodo mūsų storžieviškumą?
Jei kas nors negimė pasitenkindamas būti paprastu duonos valgytoju, kas turi ne vien skilvį ir dvi ranki, bet taip pat sielą ir širdį, kas paveldėjo jautresnę sielą, vadinasi, kas turi nuolat sužeistą sielą, tas negali išvengti virpėjimo prieš žmones. Šiurkštesniems žmonėms šitas drebulys pereina į pasibiaurėjimą ir neapykantą; kitiems švelnesniems žmonėms ir kilnesniems — į pasigailėjimą ir meilę.
Kai Jokūbas Leopardi, gal dėl tų netobulų krikščionių, kurie su juo buvo, nustojo kūdikiškos Kristaus meilės, kankindavosi iš nusiminimo ir prieidavo išvados, kad „šis gyvenimas yra ne kas kita, kaip kartybė ir nuobodulys“, kas gi turėtų drąsos jam pasakyti: Nutilk, nelaimingasis! Jei nejauti, kad kartybė kyla iš nuodų, kuriuos burnoje perkramtai ir jei nuobodžiauji, tai tavo yra kaltė, kadangi pragariška galvosūkių ugnim sunaikinai jausmus, kurie būtų galėję įnešti į tavo gyvenimą džiaugsmą arba bent padaryti jį pakenčiamą.
Ne. Leopardi nesuklydo. Kai kas nors mato žmones tokius, koki jie yra, ir neturi vilties jų išgelbėti, tariant, perkeisti, ir negali taip gyventi, kaip jie gyvena, nes perdaug yra skirtingas nuo jų, ir negali sužadinti jiems savo meilės, kadangi jo akyse jie yra pasmerkti amžinai nelaimei ir nedorybei, ir nedorėliai bus jam nedorėliai visados, niekšai visumet niekšai, o patvirkėliai kas kart giliau pasiners dumbluose, ką geresnio jis gali pasiekti, kaip liepti širdžiai nutilti ir pasitikėti mirtimi?
Vienas tėra klausimas: Ar žmonės nesugeba pasikeisti, persiauklėti, pasitaisyti? Arba priešingai, ar žmogus gali pakilti aukščiau už save, įgyti šventumą, pasiekti dieviškumo? Visas mūsų likimas glūdi šitame klausime. Didesnė, žmonių dalis, net ir aukščiau pakilusi už minią, negalėjo aiškiai perprasti šios dilemmos. Dauguma manė ir mano, kad gali pasikeisti gyvenimo būdas, bet ne jo šaknis, ir kad žmogus viską gali pasiekti, tik ne sugebėjimą pakeisti savo dvasios prigimtį. Gali žmogus įgyti didesnę valdžią pasaulyje, didesnius turtus, didesnę išmintį (mokslą, žinojimą), bet jo moralinė kūryba liks nepakeista; (negalės pasikeisti) jo jausmai, pagrindiniai jo palinkimai bus visumet tie patys, koki buvo miškų lindynėse, tų gyventojų, kurie gyveno paupiais susikūrusiuose miestuose, puslaukinių pirmykščių ordų gyventojų, seniausių karalijų tautų.
Kiti pajaučia tokį pat klaikumą prieš žmogų, koks jis buvo ir koks dabar yra, bet, prieš prasmegdami nihilizmo nusiminime, žiūri į žmogų iš to atžvilgio, kuo jis būtų galėjęs tapti, tvirtai tiki žmogaus sielos atgimimą ir patiria laimės dieviškame, nors ir baisiame pasiryžime išsaugoti savo brolių laimės kelią.
Žmonės, žmonėmis būdami, neturi kitokio pasirinkimo. Arba beviltiškiausias nusiminimas arba drąsiausias tikėjimas. Arba Mirtis arba Išganymas.
Praeitis yra šiurpulinga, dabartis — šlykšti. Pašvęskim visą savo gyvenimą, paaukokim visą mūsų pajėgumą mylėti ir suprasti, kad rytojus būtų geresnis, kad ateitis būtų laiminga. Jei ligi šiol klaidžiojom,— o tą įtikinamai mums pasako tas faktas, jog mums bloga, (kad niekas gerai nesijaučia) — dirbkime sukurdami naują žmogų ir naują gyvenimą. Tai vienintelė šviesa. Arba laimė niekad netaps žmonių turtu, arba, kuo Jėzus giliai tiki, jei laimė gali tapti mūsų visų bendru ir amžinu turtu, pasiekim ją tik ta vienintele kaina. Pakeisti tuos kelius, kuriais eita, perdirbti sielą,, sukurti naujas vertybes, atmesti senas, pasakyti „Ne“ Šventumui prieš vylingą „Taip“ Pasaulio. Jei Kristus suklydo, tai mums belieka absoliutus visa ko paneigimas ir sąmoningas pačių savęs išnaikinimas. Arba griežtas ir tobulas ateizmas—tik ne nūdienis beprasmiškas mūsų laikų šiaudadūšių skeptikų — arba tikėjimas, veiklus Kristuje, tikėjimas, kuris neša išganymą ir prisikėlimą iš Meilės.
