Jėzus gimė tvarte.
Tvartas, tikra žodžio prasme, tai ne koks lengvutis pažiūrėti prieangis, kokį krikščionių tapytojai yra įsigalvoję sukurti savo vaizduotėje Dovydo Sūnui, lyg gėdindamiesi, kad jų Dievas-būtų galėjęs gulėti ant paprasčiausio mėšlyno.
Nebuvo tai kokia gipsinė prakartėlė, kokią vaizduojasi mūsų laikų lakios vaizduotės svajotojai, su gražiai paruoštomis ėdžiomis ir loveliu, su asilėliu nuo žemės pakilusiu iš vienos ėdžių pusės ir jaučiu iš antros, su angeliukais, skriejančiais prakartėlės palubėje, gražiomis gėlėmis apkaišytoje, su karalių statulėlėmis, papuoštomis purpuriniais drabužiais ir piemenimis su ilgomis lazdomis ir plačiabrylėmis skrybėlėmis, klūpančiais prie prakartėlės slenksčio. Tai galėtų būti veikiausiai jauno levito sapnas, klebonui prabanga, vaikui gražus žaislas; Aleksandro Manzoni „išpranašauta užeiga“, bet tai nebūtų tikrumoje tas tvartas, kur Jėzus gimė.
Tvartas, tikras tvartas, yra gyvulių namas, gyvulių, dirbančių žmogaus naudai kalėjimas. Senovės neturtingų kraštų tvartas, kur Jėzus gimė, nebuvo kokia pastogė iš mūro su kolonomis, paremta stulpais, tai dar ir ne moderniškai statyta arklidė pas mūsų laikų turtuolius, tai ne elegantiškai išpuošta prakartėlė Kalėdų išvakarėse.
Tvartas tėra keturios paprastos sienos, apipelėjusios, su mėšluota asla, murlatais ir stogu. Tikras tvartas yra tamsus, nešvarus, dvokiąs: nieko švaraus jame nėra be ėdžių ir lovio, kur šeimininkas uždeda šieną ir pila gyvuliams grūdus.
Pavasario metu pievos, ankstybą rytą kaip gyvos, vėjelio kedenamos linguojančios ir žvilgančios rasa, nuo saulės šviesos žėrinčios auksu, pilnos skanaus kvepėjimo, jau buvo nušienautos: pakirto jas aštrūs dalgių smūgiai, gėlių balti, raudoni, geltoni, mėlyni žiedai nukrito nuo kotelių ant pradalgio. Viskas nuvyto, išdžiūvo, nublanko, įgavo šieno spalvos. Pajungti jaučiai suvežė į kluonus gegužės ir birželio negyvą apdarą.
Dabar tos žolės ir tos gėlės, išdžiovintos žolės ir tebekvepiančios gėlės suverstos čia į ėdžias, kaip pašaras Žmogaus Vergams. Gyvuliai tamsiais snukiais ramiai sau pašioja, po kurio laiko kitados kvepėjusi pieva vėl išvysta saulės šviesą, pakeista į drėgną mėšlą, kuris iš pakratų yra pasidaręs.
Tai tokiame tvarte Jėzus buvo pagimdytas. Menkiausia ir nešvariausia pasauly vieta buvo vienintelis rūmas vienui vieno Švariausiojo, moters pagimdyto. Žmogaus Sūnus, kurį turėjo sunaikinti Gyvuliai, vadinami Žmonėmis, pirmuoju lopšeliu teturėjo ėdžias, iš kurių Galvijai pergromuloja Pavasario gėles.
Ne atsitiktinai Jėzus gimė tvarte. Ar pasaulis nepanašus į didžiausi tvartą. kur žmonės nardosi dumbluose? Švariausius ir gražiausius dalykus, dieviškuosius daiktus gal nepaverčia su pragariškos alchemijos pagalba į mėšlynus? Vėliau raitosi patys po šituos mėšlynus, tvirtindami, jog tai reiškia „džiaugtis gyvenimu“.
Nepastovioje dvokiančioje žemėje, kur jokiais pagražinimais ir smilkalais negali būti nuslėptas jos dvokimas, vieną naktį pasirodė Jėzus, Mergelės be jokios dėmės pagimdytas, niekuo neapsiginklavęs, išskyrus savo Nekaltybę.
Pirmieji, kurie Jėzų pagarbino, buvo Gyvuliai, o ne Žmonės.
Žmonių tarpe ieškojo prasčiokėlių, prasčiokėlių tarpe — vaikų; kuklesni už vaikučius Jį pasitiko naminiai Gyvuliai. Nors ir nuolaidūs ir tarnaudami silpnesnėms už save esybėms ir žiauresnėms, Asilas ir Jautis dažnai pastebėdavo suklupusius prieš juos minias. Jėzaus tauta, Šventoji tauta, kurią Jahve buvo išvadavęs iš Aigipto vergijos, tauta, kurią jos Vadas buvo palikęs vieną tyrumose, kopdamas į Praamžių ir kalbėdamas su juo privertė Araoną nuliedinti jai Aukso Veršį, kad jį pagarbintų.
Asilas Graikijoje buvo pašvęstas ad Ares Dionizo, Apolonui Hiporbozėjui. Balaamo Asilaitė išgelbėjo savo žodžiais vieną išmintingiausią pranašą; Ochos. Persų karalius, liepė pastatyti Ftos šventykloje Asilą ir įsakė jį garbinti.
Keli metai prieš Kristaus gimimą jo būsimasis valdovas, Oktavianas, Acijaus kovos išvakarėse, eidamas prie savo laivyno, sutiko asilų augintoją su asiliuku. Gyvulį praminė Nikonu Nugalėtoju; kovai praėjus, imperatorius liepė pastatyti šventykloje iš bronzos nuliedintą asilą, kuris primindavo laimėjimą.
Karaliai ir tautos ligi tol nusilenkdavo Jaučiams ir Asilams. Tai buvo žemės karaliai, tautos, kurios buvo pamilusios Medžiagą. Bet Jėzus negimė žemėje viešpatauti, nei medžiagai pamilti. Su Juo gyvulių garbinimas pasibaigs, ir Araono silpnybė ir Augusto prietarai. Jeruzalės niekšai Jį užmuš, bet tuo tarpu nebylės Betlejaus būtybės ji savo kvapu šildo. Kai Kristus vyks Paskutinei Vakarienei į Mirties miestą, Jis jos asilu. Bet Jis didesnis už Balaamo pranašą, atėjęs išgelbėti visą žmoniją, o ne vienus žydus, ir nepasuks iš kelio, nors ir visos Jeruzalės mulai, baubdami, pastotų Jam kelią.
