Iš Kapharnaumo žvejų tarpo Jėzus rado pirmuosius savo mokinius. Beveik kasdien būdavo Ežero pakrantėje; kai kada laivais išplaukdavo į vidurį; kartais buvo matomi grįžtą su išskleistomis pasipūtusiomis nuo vėjo burėmis, išlipą iš laivų basi žmonės, kurie braidė ligi kelių vandenyje, nešdami dviese pilnas pintines šlapio nebegyvų žuvų sidabro, kartu sudėto gero ir netinkamo vartoti, ir tiesią ant kranto senus, primirkusius vandens tinklus.
Kartais jie išplaukdavo visą naktį, kai švietė mėnuo, o grįždavo anksti rytą, kai mėnulis nusėsdavo ir saulė dar nebūdavo patekėjusi. Dažnai Jėzus jų laukdavo ant kranto ir pirmas pasveikindavo juos su laimikiu. Bet ne visumet žygis pasisekdavo: kai grįždavo nuvargę ir susirūpinę, tuščiomis rankomis, Jėzus pasitikdavo juos žodžiais, kurie kutendavo širdis, todėl nusivylę žvejai, nors ir visą naktį nemiegoję, noriai jo klausėsi. Vieną rytą du laivai yrėsi Kapharnaumo linkui, kai Jėzus, stovėdamas ant kranto, kalbėjo į žmones, kurie jį buvo apstoję. Žvejai, išlipę į krantą, pradėjo plauti tinklus. Tada, įlipęs į vieną laivelį, Jėzus paprašė atstumti jį kiek nuo kranto, kad minia jo nespaustų. Ir, atsistojęs prie vairo, mokė tuos, kurie liko ant kranto. Pabaigęs tai, ką turėjo pasakyti, kreipėsi į Simaną:
— Išplaukite į gilumą ir užmeskit tinklus.
Simanas, Jono sūnus, laivo savininkas atsakė:
— Mokytojau, visą naktį dirbdami nieko mes nesugavome, nė vienos žuvelės, bet pagal tavo žodžių užmesiu tinklą.
Kiek nuplaukę nuo kranto, Simanas ir jo brolis, Andrius nuleido į vandenį didelį tinklą. Ir, kai ištraukė jį į viršų, buvo toks pilnas žuvies, jog pradėjo plyšti. Tada abudu broliai pašaukė iš kito laivo draugus, kad ateitų jiems padėti, antrą kartą užmetė tinklą, vėl ištraukė jį pilną žuvies. Simanas, karštas iš prigimties, puolė ant kelių prieš Jėzų, šaukdamas:
— Pasišalink nuo manęs, Viešpatie, nes esu nusidėjėlis žmogus, ir nesu vertas šventąjį turėti savo laive.
Tačiau Jėzus, šypsodamasis, tarė:
— Eik su manim ir tikėk mano žodžiu, aš padarysiu tave žmonių žveju.
Grįžę ištraukė valtis į kraštą, ir, palikę tinklus, abu broliai nuėjo su juo. Kelioms dienoms praslinkus, Jėzus pamatė dar du broliu, Jokūbą ir Joną, Zabedėjaus sūnus, kurie anksčiau buvo Simono ir Andriaus bendrininkai, ir pašaukė juos, kai jie taisė suplyšusius tinklus. Ir jie taip pat, atsisveikinę su tėvu ir tarnais, kurie buvo valtyje, ir metę sudriskusius tinklus, nuėjo su juo.
Jėzus dabar nebebuvo vienas. Ketvertą žmonių, dvi poros brolių, kurie dar giliau susibroliavo bendrame tikėjime, pasiryžę buvo jį lydėti visur, kur tik jis panorėtų eiti, kartoti jo žodžius, klausyti jo kaip tėvo, ir dar daugiau, negu kad Jis būtų jų tėvas. Keturi vargdieniai žvejai, keturi paprasti žmonės iš paežerės, žmonės nemoką skaityti ir su vargu temoką kalbėti, keturi prasčiokėliai žmonės, kurių niekas nebūtų galėjęs išskirti nuo kitų, buvo Jėzaus pašaukti Karalystės sukūrimui, kuri turėjo apimti visą pasaulį. Dėl jo paliko savo ištikimas valtis, kurias tiek kartų leisdavo į vandenį ir tiek kartų pririšdavo uoste, ir senus savo irklus, ir samčius, kuriais tūkstančius žuvų ištraukdavo iš vandens; apleido dėl jo tėvą, gimines, šeimyną ir namus; apleido viską, kad galėtų eiti paskui žmogų, kuris nežadėjo jiems nei pinigų, nei žemės plotų, o kalbėjo tik apie meilę, neturtą ir tobulinimąsi.
Ir jei jų dvasia visumet liks labai nedidelėj aukštumoj lyginant su Mokytoju, jei bus ji griežta, nešvelni, jei kartais svyruos ir abejos, ir nesupras jo teisybės ir palyginimų, viskas jiems bus atleista už tą jų nuoširdų ir tikrą pasiryžimą, su kuriuo jie nuėjo paskui jį, kai tik buvo pirmą kartą pašaukti.
Kas šiandie iš mūsų, kiek tik gyvena, būtų pasiryžę pasekti keturių vargšų iš Kapharnaumo pėdomis? Jei Pranašas ateitų pas pirklį ir jam pasakytų: apleisk krautuvės stalą ir kasą; ir Profesoriui: nulipk nuo katedros ir mesk šalin knygas; ir Ministeriui: apleisk savo raštus ir melagystes, tinklus taikomus žmonėms; ir Darbininkui: padėk savo įrankius, nes tau duosiu kitą darbą; ir Žemdirbiui: nustok aręs ir palik vagoje noragus, nes žadu tau nuostabiausį piūtj; ir Mašinistui: sustabdyk savo mašiną ir eik paskui mane, nes dvasia daugiau reiškia, negu metalas; ir Turtuoliui: išdalink visus savo turtus, nes su manim pelnysi nesuskaitomus turtus — jei tuo būdu į mus prabiltų kuris nors Pranašas, į dabar gyvenančius žmones, kiek pasektų Jį ir eitų paskui Jį su tuo paprastu senovės žvejų pasiryžimu? Bet Jėzus nesikreipė į pirklius, kurie prekiauja krautuvėse ir aikštėse, nei į rūpestinguosius, kurie pergrumuloja net mažiausius įstatymo nurodymus, ir moka atmintinai Šventųjų Knygų tekstus, nei į žemdirbius, kurie yra labai prisirišę prie žemės ir gyvulių, nei juo labiau į sotus, patenkintus, pertekusius turtais, kurie nesirūpina kitomis karalystėmis, kadangi jų karalystė jau seniai yra atėjusi.
Ne atsitiktinai Jėzus išsirenka savo pirmuosius draugus iš Žvejų tarpo. Žvejas, didesnę dalį laiko praleisdamas vandens nesudrumstoje vienumoje, yra žmogus, kuris moka laukti. Jis yra kantrus žmogus, kuris nesiskubina, kuris užmeta tinklą ir pasitiki Dievu. Vanduo turi savų užgaidų, ežeras savų svajonių; diena į dieną yra nepanašios. Išplaukdamas nežino, ar grįš su pilna žuvų valtimi, ar gal ir tiek nesugaus, kiek reikia išsikepti pietums. Savo likimą paveda į rankas Viešpaties, kuris duoda, perteklių ir nepriteklių; po nevykusios dienos raminasi, galvodamas apie sėkmingą dieną, kuri jau buvo, ir apie tą, kuri dar bus. Netrokšta netikėto praturtėjimo, linksmas, jei pavyksta savo valkšnos vaisių parduoti už duonos kąsnelį ir ąsotėlį vyno. Švarus kūnu ir siela; rankas mazgoja ežero bangose, o sielą — vienumoje.
Iš šitų Žvejų, kurie būtų mirę Kapharnaumo tamsumoje, nėkieno, be kaimynų, nepastebėti, Jėzus padarė savo Šventuosius, kuriuos dar ir šiandie žmonės tebeatmena, ir kuriems tebesimeldžia. Didžiausiasis tapo didelių kūrėjas; iš apsnūdėlių tautos pašaukė žadintojus; iš ištižėlių tautos — karžygius, iš tamsios tautos — švietėjus. Visais laikais gali ugnis suliepsnoti, jei tik atsiranda ranka jai uždegti. Kai pasirodo Dovydas, tuojau susiranda savo Ghibborim’us; Agamemnon’as — savo Didvyrius; Artūras — savo Paerus; Karlomanas (Karolis Didysai) — savo Paladinus; Napoleonas — savo Maršalus. Ir Jėzus susirado tarp Galilėjos prasčiokėlių savo Apaštalus.
