Tai tokius dalykus Jėzus skelbė saviems Galilėjiečiams, baltų bakūžėlių, iš molio sukrėstų, prieangiuose, miestelių aikštelėse, medžių šešėliais apgaubtose, arba Ežero šlaituose, atsirėmęs į kokį laivelį, ištrauktą į krantą, stovėdamas ant akmenų, pavakary, kai paraudusi saulė jau slenka į vakarus, kviesdama poilsio.
Daugelis jo klausė ir ėjo paskui jį, nes, kaip sako Lukas, „jo žodis buvo galingas“. Ne visiems jo žodžiai buvo nauji, bet buvo naujas žmogus, nauja jo žodžių šiluma ir naujas įspūdis, kurį darydavo jo žodžiai, iš širdies gilumos pasakyti ir skverbiąsi į širdis. Jo žodžių skambesys buvo naujas ir nauja buvo jų reikšmė, kurios tie žodžiai įgaudavo šitose lūpose, šituo žvilgsniu paskaidrinti. Tai jau nebuvo tas Pranašas, gyvenąs nuošaliose vietose, vienišas atsiskyrėlis, verčiąs žmones ieškoti jo buveinės, jei nori jį išgirsti. Tai buvo Pranašas, kaip kiti žmonės, gyvenąs tarp žmonių, visiems prielankus, net tiems gerai nusiteikęs, kuriems niekas nebūdavo prielankus; draugas, brolis ir prietelis, kuris atlanko savo prietelius, vaikšto pas juos, esti su jais ten, kur jie darbuojasi, užeina į jų namus, susitinka gatvėse, valgo duoną ir geria vyną su jais už stalo, ir, jei esti reikalo, traukia kartu su žvejais tinklą iš ežero, moka pasakyti visiems gerą žodį: ir liūdinčiam, ir sergančiam, ir elgetai.
Prasčiokėliai, lygiai kaip gyvuliai ir vaikai, instinktyviškai pajunta kas juos myli, tiki jam ir jaučiasi laimingi, kai ateina pas juos—net jų veido išraiška tuojaus pasikeičia, — ir nuliūsta tada, kai juos palieka. Kartais negali su juo persiskirti, ir eina paskui jį ligi mirties.
Su jais Jėzus praleisdavo savo dienas, vaikščiodamas pėsčiomis iš krašto į kraštą, arba atsisėsdamas ir kalbėdamasis su pirmos valandos draugais. Jam visumet buvo brangi šita saulėta Ežero apylinkė, kuri iš visų pusių gaubė tyrą, skaidrią, ramią ežero tėkmę, labai nežymiai dykumos dvelkimu siūbuojančią, su labai negausingais laiveliais, taip ramiai slankiojančiais vandens paviršiumi, kad iš tolo atrodė, tarytum plauktų be irklų ir be žmonių. Vakarinis Ežero krantas buvo jo tikra karalystė; čia atrado pirmuosius klausytojus, kuriuos įtikino ir patraukė prie savęs, pirmuosius mokinius.
Nazarete, nors nuo jo pradėjo, neilgai teužtruko. Sugrįš į jį vėliau, Dvylikos draugijoje, pirma jau išgarsintas savo stebuklais, ir priims jį gimtasis miestas taip, kaip visi kiti pasaulio miestai— net ir garsiausieji savo civilizacija: Atėnai ir Florencija —priimdavo tuos savo piliečius, kurie juos iškėlė aukščiau už visus kitus. Prisityčioję iš jo, pažino ir matė jį tebesant vaiku: argi būtų galimas daiktas, kad jis būtų tapęs didžiausiu pranašu? — norėjo nustumti jį į bedugnę.
Nė viename mieste jis neapsistoja ilgą laiką. Jėzus yra Klajoklis: jis yra tas, ką sotus, nutukęs ir savo namų kevale sustingęs žmogus galėtų pavadinti Valkata. Jo gyvenimas yra amžina kelionė. Jis yra prieš Aną antrąjį, prieš tą, kuris buvo nusmerktas nemirtingumui, pats būdamas nusmerktas mirti —tikruoju Klajokliu Žydu. Ateina į šį pasaulį kelionėje, užeigoje, ir neužgimsta užeigos name tik dėlto, kad Betlejaus užeigos name nebuvo vietos nėščiai keliauninkei. Dar prie krūtinės tebebūdamas atliko ilgą karštą kelionę po saulės spinduliais į Aigiptą; iš Aigipto grįžta į Galilėjos lankas, prie Galilėjos ežerų. Iš Nazareto dažnai vaikšto Velykų šventėms į Jeruzalę. Jono balsas pašaukia jį prie Jordano; o vidujinis balsas traukia į Dykumas. Po keturių dešimtų dienų pasninkavimo ir gundymų pradeda neramią kelionę nuo miesto į miestą, nuo kaimo į kaimą, nuo kaino į kalną ištisai per visą suskaldytą Palestiną. Dažniausiai randame jį jo Galilėjoje, Kapharnaume, Korazin’e, Kanoje, Magdalijoje, Tiberiadoje. Tačiau ne kartą pereina Samariją ir mielai sėdiniuoja prie Sichem’o šulinio. Sutinkame jį laikas nuo laiko Pilypo Tetrarkijoje, Betsaidoje, Gadaroje, Erodo Antipos Peraiėjoj. Judėjoje labiausiai mėgdavo apsistoti Betanijoje, kelių mylių atstume nuo Jeruzalės, arba Jerichone. Nesivaržo ir nedvejoja taip pat peržengti senovės Karalystės sienų ir atsidurti Pagonių tarpe. Jį sutinkame Fenikijoje, Tyro ir Sidono apylinkėse ir, jei jo Persimainymas įvyko ant Hermono kalno, Syrijoje. Po Prisikėlimo pasirodo Emmaus'e prie savo Tiberiados Ežero krantų, pagaliau Betanijoje, netoli nuo prisikėlimo namų, iš kur apleidžia savo draugus amžinai.
Jis yra Keleivis, nežinąs poilsio, Keliautojas be namų, Klajoklis iš meilės, laisva valia ir savo tėvynėje Tremtinys. Jis pats sako neturįs akmens galvai priglausti; teisybė, kad neturi savo patalo, ant kurio galėtų naktimis pasilsėti; neturi net kampelio, kurį galėtų pavadinti savuoju. Tikruoju jo namu yra kelias, kuris jį veda sykiu su pirmaisiais jo draugais naujų draugų beieškant; jo patalu esti laukų velėna, žvejų laivo sėdynė, alyvos medžio paunksnis. Kai kada ilsisi namuose tų, kurie jį myli, bet esti tik laikinasis svetys, trumpą laiką.
Pradžioje mes dažnai jį randame Kapharnaume. Iš čia prasidėdavo jo kelionės ir čia baigdavosi. Matas vadina tai „jo miestu“. Mūsų kalbose Kapharnaumas įgavo labai neaiškios ir mišrios reikšmės. Primityvinis žvejų ir ūkininkų miesčiukas pastaraisiais laikais buvo padidėjęs ir viskuo pertekęs. Būdamas prie kelio, kurį atlankydavo karavanai, einą iš Damasko per Huriją jūrų linkui, pamažėle jis išaugo į gana reikšmingą prekybos rinką. Apsigyveno jame amatninkai, perkupčiai, pirkliai, tarpininkai, krautuvininkai. Kaip musės puola ant supuvusių kriaušių, atsirado žmonių su pinigais: (piniguočių) verteivų, muitininkų ir kitų iždo tarnų. Pradžioje mažas pusiau ūkininkų, pusiau žvejų miesčiukas pasikeitė į augantį sudėtingą miestą, kuriame buvo atstovaujami visi tų laikų visuomenės gaivalai, neišskiriant kareivių ir paleistuvių. Tačiau Kapharnaumas, vainiku apjuosdamas ir atsispindėdamas Ežero paviršiuje lyg veidrody, dvelkiąs netolimų kalvų vėsuma ir gryna vandens drėgme, dar nebuvo visiškai supuvęs, kaip Syrijos miestai arba kaip Jeruzalė. Dar buvo jame žemdirbių, kurie kasdien eidavo dirbti į laukus, ir žvejų, kurie kasdien plaukydavo laiveliais po ežerą. Geri, vargšai, prasčiokėliai, nuoširdūs žmonės; žmonės, su kuriais dar buvo galima pasikalbėti ir apie kitus dalykus, ne tik apie pinigus ir valgį. Jų tarpe galima buvo atsikvėpti, pasilsėti.
Sabat’e Jėzus eidavo į Sinagogą. Kiekvienas turėjo teisės įeiti į ją, turėjo teisės skaityti ir kalbėti apie tai, kas perskaityta. Tai buvo paprastas namas, plikas kambarys, kur būdavo einama su draugais, brolių ir prietelių draugijoje apmąstyti ir sapnuoti apie Dievą.
Jėzus atsistodavo, liepdavo paduoti Raštų ritinius—dažniausiai Pranašų, ne įstatymų — ir perskaitydavo ramiu balsu du, tris, keturis trumpus sakinius. Vėliau pradėdavo kalbėti drąsia, iškalbinga kalba, kuri išvesdavo iš pusiausviros ir pasitikėjimo savimi Farizėjus, perimdavo baime nusidėjėlius, patraukdavo vargšus, žavėdavo moteris.
Senovinis tekstas nejučiomis pasikeisdavo, tapdavo skaidriai aiškus, visiems suprantamas; atrodė lyg nauja tiesa, naujas išradimas, pirmą kartą girdėtas dalykas; sugrubę nuo senumo žodžiai ir išdžiūvę nuo kartojimo, pasidarydavo gyvi ir įgaudavo spalvos: kažkokia nauja saulė juos iš eilės skiemuo už skiemens paauksindavo; atrodė tik ką nukalti, nauji žodžiai, žvilgą visų akyse, kaip netikėtas pranešimas.
Niekas Kapharnaume negalėjo atsiminti, kad kurs nors Rabbi būtų kalbėjęs taip, kaip šis. Subatomis, kai Jėzus kalbėdavo, Sinagoga būdavo perpildyta, minia išsiverždavo net į gatvę. Kas tik galėdavo ateiti, eidavo.
Daržininkas, kuris tą dieną mesdavo kastuvą ir nesukdavo rato laistyti viralų ir daržovių; Kalvis, doras apylinkės kalvis, juodas žmogus nuo suodžių, dulkių ir žiežirbų visą savaitę, bet šiandie, subatos dieną, apsiplovęs ir apsikirpęs, dar šiek tiek tamsiu veidu, kad ir nuvalytų, pabaltintu, keliuose vandenyse nuplautu, lygiai kaip su nuplautomis rankomis, sušukuota ir ištepta nebrangiu aliejum barzda (nežiūrint to kvepiančia ne prasčiau už turtuolių kvepalus); Kalvis, kurs kasdien stovi prie ugnies, susitepęs ir išprakaitavęs, išskyrus tą dieną, subatos dieną, ir eina į Sinagogą klausyti Visagalio Kūrėjo žodžių, savo tėvų Dievo, eina iš pamaldumo, bet eina dar ir dėl to, kad ten eina jo giminės, jo draugai, kaimynai ir juos visus ten suranda; pagaliau, eina dar ir dėl to, kad diena yra ilgesnė, visa ši šventadienio diena be darbo, be kūjo delne, be replių, ir Kapharnaume nėra kitos susitikimo vietos, kaip ši; Mūrininkas — tas pats, kuris dirbo prie šito nedidelio Sinagogos namo statymo, o pastatė jį tokį mažą, kadangi miesčiuko tėvai, žmonių gerbiami ir nuolaidūs, nors šiek tiek gobšūs, nenorėjo daug išlaidų padaryti— Mūrininkas, kuris dar tebejaučia pečiuose nuospaudas ir sugrubimą po šešių darbo dienų, ir nebeskaito dedamų į sieną akmenų ir kelnies sviedinių, mėtančios akmuo po akmens kalkę visą savaitę;
Mūrininkas, kuris šiandie apsivilko nauju apsiausiu ir prisėdo ant žemės; tas, kuris visada kitomis dienomis stovi išsitiesęs, nuolat judėdamas, įtemptai žiūrėdamas, kad darbas sparčiai eitų ir gerai, kad darbdavys būtų patenkintas; lygiai ir doras Mūrininkas atėjo į šitą Sinagogos namą, kurį jis lyg savu laikytų.
Atėjo taip pat ir Žvejai, jaunas ir senas, abu saulės nudegti, su akimis, kurios nuo įpročio merkiasi prieš kaitrą ir vandens paviršiaus blizgėjimą; senasis gražesnis dėl savo baltų plaukų, kurie jį išdidingai gaubia ir baltos barzdos pajuodusiame raukšlėtame veide; Žvejai apvertė savo laivelius ant pakrantės smėlio, pririšo juos prie stulpelių, padžiovė tinklus ant stogo ir atėjo į Sinagogą, nes jie nepratę būti tarp keturių sienų, ir, galimas daiktas, yra išsiilgę bangų šiurenimo po siūbuojančio laivelio krūtine.
Čia yra iš gretimojo kaimo atvykusių žemdirbių, galima sakyti, pasiturinčių, su tunikomis ant pečių, kurios nuo kitų beveik nesiskiria, patenkintų pasėliais, kurie jau laukė greitu laiku piūtės: jie nenori pamiršti Dievo, kuris brendina javus ir vynuogėms leidžia žydėti.
Yra taip pat ir Piemens, atvykę iš pat ryto, avininkai ir ožkininkai, nuo kurių jaučiamas bandų kvapas; Piemens, kurie ištisą savaitę gyvena kalnotose ganyklose, nematydami žmogaus, niekam nepratardami nė žodžio, patys vieni su savo bandomis, kurios ramiai ėda šviežią žolę.
Smulkūs savininkai, nedideli pirkliai, miesčiuko diduomenė, visi čia atėjo. Stovi pirmose eilėse, rimti, nuleistomis žemyn akimis, patenkinti paskutinių dienų atliktais darbais ir patenkinti savo ramia sąžine, kuri jiems nedarė priekaištų. Matai jų kiek išsikišusius eilėmis pečius, apgaubtus brangiais drabužiais, šiek tiek įlenktus, bet plačius ir išdidžius pečius, valdovų pečius, žmonių gyvenančių taikiai su pasauliu ir Dievu, pilnus autoritetingumo ir religijos pečius. Čia yra pravažiuojančių svetimšalių, pirklių, vykstančių į Syriją, arba grįžtančių į Tiberiadą. Atėjo iš mandagumo ir iš papratimo, galimas daiktas, ieškodami klijentų arba bendrininkų, ir žvalgosi į visų veidus tuo žmonių išdidumu, kuris duoda vargingoms sieloms išmaldą.
Namo gilumoje—nes Sinagoga tėra pailgas namas, išbaltytas, kiek didelesnis už mokyklą, užeigos namus, ar valgyklą—glaudžiasi į krūvą, nelyginant kaip šunes čia pat prie durų, kaip tie, kuriuos visumet baimė persekioja, kad juos gali tuojau kas nors išmesti lauk, vargšai, aplinkiniai pavargėliai, vargingesni už visus kitus, kurie gyvena iš išmaldų, iš kitų malonės, arba kai kada net — o, varge!—iš kokios menkos vagystės; nuskurėliai, gyvio apsėsti, vergai, likimo pasmerkti; senyvos našlės, turinčios kaž kur vaikus; mažamečiai našlaičiai, kurie dar negali pelnytis duonos; kuproti seniai, kurių niekas nepažįsta; ligoniai, paliegėliai; tie, kurie serga nepagydomomis ligomis; tie, kuriems galva nebepasako teisybės, kurie nemoka ir negali dirbti. Silpnapročiai, paliegėliai, nupuolėliai, atstumtieji, užmirštieji, tie visi, kurie kartais pavalgo, kartais ne — ir niekumet nedavalgo — tie, kurie renka tai, ką kiti išmeta lauk, pluteles, žuvų galvas, luobas, trupinius; kartais čia užmiega, kartais kitur, žiemą kenčia šaltį, kasmet laukia vasaros, tos vargšų dausos, kai pakelės medžiuose galima rasti bent kokį vaisių. Ir jie, elgetos, vargšai, sužalotieji, gyvų žmonių skarmalai, prakeikti, subatai atėjus, ateina taip pat į Sinagogą pasiklausyt iš knygų pasakojimų. Negalima jų išvaryti; turi teisės, kaip visi kiti; yra to paties Tėvo vaikai ir to paties Viešpačio tarnai. Tą dieną jaučiasi kiek suraminti ir paguosti savo nelaimėje, kadangi klausosi tų pačių žodžių, kurių klausosi turtingi ir sveiki. Čia neskiria jiems kito valgio, blogesnio, prastesnio, kaip esti tuose namuose, kur šeimininkas valgo geresnį valgį, o elgeta prie durų turi tenkintis blogu valgiu. Čia yra lygus maistas ir tiems, kurie turi, ir tiems, kurie nieko neturi. Mozės žodžiai yra tie patys, amžinai tie patys, ir tam, kuris turi riebiausią bandą, ir tam, kuris neturi net kąsnelio avienos Velykų dieną. Tačiau Pranašų žodžiai jiems yra geresni už Mozės žodžius. Blogesni didžiūnams, bet geresni prasčiokėliams. Vargdieniai, į gilumą nustumti, kiekvieną subatą laukia, kad perskaitytų kas skyrių iš Amos’o ar Izaijos. Nes Pranašai stovėjo už alkanuosius, nuskurėlius ir skelbė bausmę ir naują pasaulį: „O tas, kuris vaikščiojo purpure, priverstas bus raitytis (voliotis) mėšlyne“.
Ir štai šitą subatą buvo Vienas, kuris tyčia dėl jų atvyko, kuris dėl jų kalbėjo, kuris apleido Dykumas, kad galėtų pranešti Gerą Naujieną Vargšams ir Ligotiems. Niekas ligi tol nekalbėjo apie juos taip, kaip Jis. Niekas jiems neparodė tiek meilės. Kaip tie seni Pranašai, kurie jau (šiandie nebebuvo) nebegrįžo jų suraminti, taip lygiai jis palaikė jų pusę, kuri įžeidė galingus laiminguosius, bet vargšų širdis pripildydavo paguoda ir viltimi.
Kai Jėzus baigdavo kalbą, pastebėdavo, kad senesnieji, miesto tėvai, ponai, miestiečiai, farizejai, žmonės, moką skaityti ir pelnytis, piktai purtindavo galva, atsistodavo iš savo vietų, kraipydami žandais ir merkdami vienas kitam, pusiau įsižeidusiais veidais, pusiau pasipiktinę, kai tik atsidurdavo už durų, sulaikytas pyktis išsiverždavo aikštėn iš garbingų juodų ir sidabruotų barzdų. Bet nė vienas nesijuokdavo.
Po jų išeidavo, nekantraudami, pirkliai, jau galvodami apie rytojaus dieną. Paskutiniai likdavo Darbininkai, Elgetos, Piemens, Žemdirbiai, Daržininkai, Kalviai, Žvejai, o po jų įvairių vargšų vilkstinė, našlaičiai be globos, seniai be prieglaudos, valkatos be pastogės, atstumtieji be draugų, alkani be skatiko, sužaloti, bejėgiai, paliegėliai, ištremtieji. Jie negalėjo atitraukti nuo Jėzaus akių. Norėjo, kad jis dar kalbėtų — kad praneštų naujos Karalystės, dieną, kad ir jie galėtų atsikratyti tų savo nelaimių ir savo akimis pamatyti Nugalėjimą. Jaunuolio žodžiai padvigubindavo jų širdžių plakimą, širdžių išvargintų ir sužeistų. Kokia tai skaisti giedra, lyg būtų dangus prasivėręs ir garbė praskambėjusi, lyg tai būtų vynuogių raškymo svajonė, pokylių, poilsio ir perteklių, tryško iš tų didelių žodžių turtingose vargšų sielose. Galimas, daiktas, kad ir jie nesuprato gerai to, ką Mokytojas norėjo pasakyti ir išsvajota jų Karalystė buvo panaši į filistinų Aukso Šalį..
Bet niekas jo taip nemylėjo, kaip jie; niekas labiau nepamylės, kaip tie, ištroškę ramybės ir teisybės, Galilėjiečiai. Net ir tie vargšai, ne tiek suvargę: juodadarbiai, darbininkai, žvejai, kurie mažiau tejautė alkį, mylėjo jį už anų meilę.
Ir jie visi, kai eidavo iš Sinagogos, laukdavo jo ant kelio, kad galėtų pamatyti jį dar kartą, eidavo nedrąsūs paskui jį, susimąstę. Kai užeidavo į namus kurio nors draugo pasistiprinti, juos apimdavo beveik pavydas, ir ne vienas sustodavo prie vartų, kol Jėzus vėl pasirodydavo. Tada, įsidrąsinę, prisiartindavo prie jo ir eidavo kartu visi Ežero krantais. Pakeliui prisidėdavo prie jų kiti, ir štai, kartą vienas, kitą kartą kitas—po atviru dangum už Sinagogos sienų drąsa padidėdavo—užduodavo jam klausimus. Ir Jėzus, sustodamas, atsakinėdavo tai pilkai ir tamsiai miniai žodžiais, kurie niekad nebus pamiršti.
