prodeoetpatria Svarinskas

Svetainė įkurta monsinjoro Alfonso Svarinsko.

Jo atminimui paliekame visus jo įkeltus ir sukurtus straipsnius

Sugrįžimas.

Tik ką grįžęs į žmonių tarpą, Jėzus sužinojo, kad Tetrarka — antrasis Erodiados vyras — liepė įmesti Joną į Makeronto tvirtovę.

Šaukiančiojo Dykumose burna tuo būdu buvo užčiaupta, ir jei kas būtų nuvykęs prie Jordano upės krantų, nebūtų galėjęs pamatyti vandeny puslaukinio Krikštytojo šešėlio.

Savo uždavinį buvo atlikęs ir turi užleisti vietą galingesniam balsui. Tamsiame kalėjimo urve Jonas laukia, kad jo galva, kraujais paplūdusi, būtų paduota ant auksinės lėkštės prie pokylio stalo, lyg koks paskutinis valgis nedoros moters, kuri tiek vyrų buvo apgavusį.

Jėzus suprato, kad jo diena atėjo. Ir, perėjęs Samariją, grįžta į Galilėją, norėdamas tuoj pranešti (pradėti skelbti) apie Karalystės atėjimą.

Neina į Jeruzalę. Jeruzalė, Didelio Karaliaus miestas, yra sostinė. Jėzus ateina sunaikinti Jeruzalės, tos akmens ir išdidumo pilnos Jeruzalės; išdidžios ant kalvų stovinčios su kietomis kaip akmuo širdimis. Jėzus ateina nugalėti kaip tik tų, kurie giriasi savo išdidumu dideliuose miestuose, sostinėse, pasaulio Jeruzalėse.

Jeruzalėje gyvena pasaulio didžiūnai, Romėnai, Žemės ir Judėjos valdovai, ginkluotų kareivių apsupti. Jeruzalę valdo atstovas Cezarių: Tiberijaus, girtuoklio, galvažudžio, išdaviko, Augusto įpėdinio, valkatos, pederasto ir Julijaus, svetimoteriaujančio, palaidūno.

Jeruzalėje gyvena didieji kunigai, seni Šventyklos sargai, Farizejai, Sadukėjai, Raštų žinotojai, Levitai ir jų tarnai; ainiai tų, kurie išvydavo ir akmenimis užmušdavo Pranašus, įstatymo ir raidės vergai, išdidūs paveldėtojai beprasmiško Pamėgdžiojimo.

Jeruzalėje gyvena Dievo iždininkai, Cezario iždininkai, turtų saugotojai, turtų mėgėjai, muitininkai su gauja išnaudotojų ir prisiplakėlių, turtuoliai su savo tarnais ir gulovėmis, pirkliai su pilnais prekių sandėliais, laikantieji po atviru dangumi bankus, nešiojantys prikimštas sidabriniais pinigines užančiuose, čia pat prie širdies.

Jėzus eina prieš juos visus. Ateina nuversti Valdovų Žemės — kuri visiems priklauso, — ištikti Valdovus Žodžio, kuris dvelkia tenai, kur Dievas nori, — pasmerkti Valdovų Aukso — tos pragaištingos ir nepastovios medžiagos.

Ateina sugriauti Romos kareivių, kurie vargina kūnus, karalystę; Šventyklos kunigų karalystę, kurie prislegia dvasią; pinigų rinkėjų karalystę, kurie spaudžia vargšus. Ateina gelbėti kūną ir dvasią vargšų. Mokinti laisvės prieš Romą; meilės prieš Šventyklą; neturto prieš turtuolius.

Todėl nenori pradėti savo pasiuntinystės nuo Jeruzalės, kur yra susitelkę stipriausi jo priešai. Nori ją apeiti, laikydamasis nuošaliai, ateiti į ją daug vėliau, turėdamas už savo pečių žmonių minias, kai jau Dangaus Karalystė pamažėle ją apsups iš visų pusių. Jeruzalės paėmimas bus paskutinis mėginimas; bus pasibaisėtina kova tarp Vieno iš didžiausių pranašų ir miesto pranašų žudytojo. Jei dabar eitų į Jeruzalę, kur vėliau įžengs kaip karalius, o bus palaidotas kaip piktadaris — tuojau būtų sugautas ir negalėtų pasėti savo žodžio į dėkingesnę, ne tokią akmenuotą, kaip eina, dirvą.

Jeruzalė, kaip visos sostinės — didžiausi nuotakumai, į kuriuos nuteka tautų drumzlės, atmatos ir šiukšlės, gyvenamos lengvapėdžių masės, nenaudėlių, tinginių, skeptikų, išpaikusių, lengvaduonių; visagalių pramogų rengėjų, kurie žaidžia tuščia papročių pramoga ir beprasmišku nusigyvenimo pykčiu; turtuolių ir spekuliantų aristokratijos, sudarančios ištikimą Mamonos bandą; ir šiurkščių, neramių, aklų minių, gyvenančių tarp Šventyklos prietarų ir svetimojo kalavijo baimės.

Ne, Jeruzalė negalėjo būti gera dirva Jėzaus sėjai.

Kaimo žmogus — vadinasi, sveikas ir vienišas — grįžta į savo kaimą. Stengiasi nunešti Linksmą Naujieną tiems, kurie anksčiau už visus kitus turi ją išgirsti. Vargšams, prasčiokėliams, kukliems, nes jo Naujiena visų pirma jiems skirta, ir laukia jos jau seniai, ir džiaugsis ja daugiau už kitus.

Ateina dėl vargšų ir savo pajėgas semia iš vargingiausių kraštų. Todėl, aplenkęs Jeruzalę, atvyksta į Galilėją ir eina į Šventyklą mokyti.

Pirmieji Jėzaus žodžiai yra paprasti, negausingi. Rodos, lyg būtų tie patys, kaip Jono žodžiai.

— Jau išsipildė laikas; artinasi Dievo Karalystė; darykit atgailą ir tikėkite Evangelijai.

Pliki žodžiai, nesuprantami naujųjų laikų žmonių dėl paties jų paprastumo. Norint suprasti juos ir tą tarpą tarp Jono pasiuntinystės ir Jėzaus pasiuntinystės, reikalinga juos mūsų kalba suprastinti, dar kartą papildyti juos amžinai gyva prasme..

Jau atėjo laikas. Laikas, kurio laukta, pranašauta, skelbta. Jonas skelbė, kad greitu laiku ateis Karalius uždėti naują karalystę, Dangaus Karalystę. Karalius atėjo ir praneša, jog naujos Karalystės vartai atverti. Jis yra vadovas, kelias, ranka prieš tai kaip taps pilname dangiškosios garbės majestote Karalium.

Tas laikas nėra tik penkioliktieji metai cezario Tiberijaus viešpatavimo. Jėzaus laikas yra dabar ir visumet, tai yra amžinybė, jo užgimimo momentas, jo mirties momentas, jo grįžimo momentas, jo aukščiausiojo triumfo momentas, kuris šiandie dar, mums teberašant, nėra atėjęs. Laikas kiekvieną momentą išsipildo; kiekvieną valandą įvyksta jo pilnatis, kad tik darbininkai būtų pasiruošę; kiekviena diena yra jo; jo era nepažymėta ir neapribota skaičiumi; amžinybė nežino pradžios nei apskaitymo metų. Kiekvieną kartą, kai žmogus nori įeiti į Karalystę, suprasminti Karalystę, praturtinti Karalystę, sustiprinti ją, apsaugoti, patvirtinti jos nepasibaigiantį šventumą ir jos amžinas teises prieš kitas žemiškas karalystes, tada visumet, laikas yra atėjęs. Šitas laikas vadinasi Jėzaus epocha, krikščioniškąja era, nauja sandora. Dar nepraėjo nė dviejų tūkstančių metų nuo to laiko; nepraėjo nė dviejų dienų, kadangi Dievui ir tiems, kurie nusimano, tūkstantis metų yra kaip viena diena. Atėjo laikas; ir šiandie mes tebesame laikų pilnatyje. Jėzus šaukia mus ir šiandie; antroji diena dar nepasibaigė; Karalystės atstatymas dar tik pradėtas. Mes, kurie tebegyvename šįmet, šiame amžiuje (bet amžinai negyvensime, gal net kitų metų nesulauksime ir, be abejo, nesulauksime šio šimtmečio pabaigos, mes, sakau, gyveną dabar, galime būti tos Karalystės dalyviai, įeiti į ją, gyventi joje, ja džiaugtis. Karalystė nėra svajonė, kurią išplatino prieš dvidešimt amžių vargšas Žydas; tai ne senovės koks palaikas, ne atgyventas prisiminimas, ne pamiršta beprotystė. Tai yra Karalystė nuo šios dienos. Tai rytojaus Karalystė. Tai amžių Karalystė. Tai dabarties ir ateities realybė, gyva, visumet pasireiškianti, mūsų. Tai darbas, tik-ką pradėtas. Kiekvienas yra laisvas tuojau pridėti prie jo savo ranką; pradėti jį iš naujo, tęsti. Atrodo, kad tai senas pasakymas, pasenęs jau skelbimas, pakartotas dviejų tūkstančių metų atgarsių, bet Karalystė — kaip faktas, kaip įvykis, kaip išpildymas — yra nauja, jauna, vakar gimusi, dar neišaugusi, nepražydėjusi, neišklestėjusi. Jėzus pasėjo į dirvą grūdą, bet tas grūdas per du tūkstančiu žmonijos amžių, kurie praslinko kaip sutingusi žiema, šešių dešimčių žmonijos kartų laikotarpy, tik-ką pradėjo kilti.

Ar dabarties laikai, po baisaus kraujo tvano, bus tuo laukiamuoju, dieviškuoju pavasariu?

Kas yra toji Karalystė, sužinosime puslapis po puslapio iš paties Jėzaus žodžių. Tačiau nėra reikalo Įsivaizduoti jį kaip naujas kokias smagumų dausas, kaip kokią šventųjų buveinę, kaip nesuskaitomą chorą, giedantį garbės giesmes Viešpačiui, pasistiebus kojomis Į debesis ir įrėmus tarp žvaigždžių galvas.

Dievo Karalystė Jėzaus žodžiuose yra prieš pastatyta Šėtono Karalystei: Dangaus Karalystė yra Žemės Karalystės priešginybė. Velnio Karalystė yra Nedorybės Karalystė, — melagystės, žiaurumo ir išdidumo: Žemumo Viešpatystė. Todėl tat Dievo Karalystė reiškia Karalystę gero, — ištikimybės, meilės, kuklumo ir nusižeminimo: tai yra Aukštumo Karalystė.

Žemės Karalystė yra medžiagos ir kūno Karalystė, aukso ir pavydo Karalystė, gobšumo ir ištvirkimo, viso to, kuo taip džiaugiasi žmonės apjakę ir nedori, Karalystė.

Dangaus Karalystė bus jos priešginybė, dvasios ir sielos Karalystė, atsižadėjimo ir skaistybės Karalystė, visų vertybių Karalystė, kurių ieško žmonės, žiną visų kitų daiktų nevertingumą.

Dievas yra Tėvas, Geradaris; Dangus yra tai, kas yra ties Žeme, būtent, Dvasia. Dangus yra Dievo sostas; Dvasia - yra Geradarystės viešpatija.

Kas šliaužioja po žemę, kas žemėje knaisiojasi, kas medžiagą myli, tas yra Gyvulys; kas gyvena žiūrėdamas į dangų, dangaus ilgėdamasis, auklėdamas viltį amžinai apsigyventi danguje, tas yra Šventasis. Didesnė žmonių dalis yra Gyvuliai:

Jėzus trokšta, kad Gyvuliai taptų Šventaisiais. Čia glūdi paprasta ir amžinai gyva Dangaus ir Dievo Karalystės prasmė.

Dievo Karalystė yra žmonių karalystė ir žmonėms skirta. „Dangaus Karalystė yra mumyse.“ Ji tuojau prasideda: tai yra mūsų darbas, mūsų laimei, šitame gyvenime, šioje žemėje. Tai pareina nuo mūsų valios, nuo mūsų atsakymo taip ar ne. Būkit tobuli, ir Dangaus Karalystė praplis ir žemėje, Dievo Karalystė stos ir tarp žmonių.

Teisingai tad prideda Jėzus: darykite atgailą. Ir čia seniausias žodis tapo atplėštas nuo savo tikros ir didingos reikšmės. Morkaus pasakymo — metanoeite — nepritinka versti žodžiu „poenitemini,“ arba darykite atgailą.“ Metanoia yra tikrumoje „mutatio mentis,“ protavimo pasikeitimas, dvasios persiesybinimas. Metamorfoza yra pakeitimas formos; metanoia yra dvasios pasikeitimas. Tiksliau būtų išversti šį žodį „atsivertimu,“ kuris reiškia vidujinį žmogaus atsinaujinimą; „atgailavimo“ ir „atgailos“ prasmė yra tik pavaizdavimas ir pritaikymas Jėzaus obalsio.

Jėzus kaip sąlygą Karalystės atėjimo — ir sykiu kaip naujos tvarkos pagrindą — statė prieš akis visišką atsivertimą, gyvenimo ir visų gyvenimiškų vertybių pakeitimą, jausmų, sprendimų ir pasiryžimų pakeitimą: žodžiu sakant, viso to, ką pasikalbėjime su Nikodemu yra pavadinąs „antruoju užgimimu.“

Laiks nuo laiko jis išaiškins, kuria prasme ir kuriuo būdu gali būti įvykdytas šitas visiškas žmogaus paprastos dvasios pakeitimas; visas jo gyvenimas bus pašvęstas šito mokslo išplatinimui ir pavyzdžiui. Tuo tarpu tenkinasi tik vieną išvadą pridėdamas:

— Tikėkite Evangelijai.

Mūsų laikais žmonės Evangeliją supranta paprastai kaip Knygą, kurioje yra atspausdinta ir įrišta ketveriopa Jėzaus istorija. Tačiau Jėzus knygų nerašė ir negalvojo tomais. Jis suprato Evangeliją — atatikdamas šio pasakymo ramią ir malonią prasmę, — kaip tą, ką pagal tikros vertimo prasmės vadiname „Gera Naujiena,“ ką dar geriau būtų galima išversti „Linksma Žinia.“ Jėzus yra Pasiuntinys (graikiškai Angelas), kuris neša linksmą žinią, atlieka gerą pasiuntinybę. Atneša gerą žinią, kad ligoniai bus pagydyti, kad aklieji praregės, kad vargšai nusipelnys nesuvartojamų turtų, kad liūdintieji susilauks suraminimo, kad nusidėjėliai susilauks atleidimo, kad nešvarūs bus apiplauti, kad neištikimieji galės pasiekti tobulybės. Gyvuliai galės tapti Šventaisiais, o Šventieji tapti Angelais, panašiais į Dievą.

Kad ateitų Karalystė, kad kiekvienas prisidėtų ją siekti, būtinai reikia tikėti į tą žinią, tikėti, kad Karalystė yra pasiekiama ir arti. Jei nėra pasitikėjimo pažadu, niekas neatliks būtiniausių dalykų, kad galėtų pažadą pasiekti. Tik įsitikinimas, kad Pranešimas nėra apgaulė, kad Karalystė nėra nuotykių ieškotojo išgalvota arba nepilnapročio svaigulys; tik įsitikinimas. Pranešimų tikrumu ir reikšmingumu gali patraukti žmones prisidėti savo rankomis prie didelio kūrybos darbo.

Nedaugelyje šių Jėzaus žodžių, daugumos žmonių nesuprantamų, glūdi jo mokslo pagrindai. Laikų pilnatis: reikia pradėti dabar, tuojau. Karalystės atėjimas: Dvasios pergalė ant .Medžiagos, Gėris nugali Blogį, Šventasis — Nedorėlį. Metanoia: visiškas sielos pasikeitimas. Evangelija: džiaugsminga žinia, kad visa tai yra tikra ir amžinai galima.

Knygos - straipsnių formatu

Knygos - tikėjimas, Bažnyčia

Mūsų darbai


Svetainės sumanytojas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas