Tik ką išėjęs iš vandens, Jėzus nueina į Dykumas: iš Minios eina į Vienumą.
Ligi šiol buvo tarp Galilėjos laukų ir vandenų ir prie žaliuojančių Jordano krantų — dabar eina į uolotus kalnus, kur nesruvena versmės, kur javas neplauko, kur tik žalčiai ir gyvatės teišsimaitina.
Ligi šiol buvo tarp Nazareto darbininkų, tarp Jono atgailaujančių, dabar eina į tolimus kalnus, kur nesimato žmogaus veido, ir neskamba žmonių balsai. Naujas žmogus tarp savęs ir jų stato Dykumą.
Tas, kas yra pasakęs: vargas atsiskyrėliui! parodė tik savo bailumą. Visuomenė yra pasišventimas, juo didesnis, juo yra koktesnis. Turtingos sielos žmonėms vienuma yra turtas, o ne Bausmė. Tai tikrojo gero apyaušris, išvidinio grožio kūryba, laisvas susitaikymas su visais nesamais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su sau lygiais: su tais, kurie, būdami vienumoje, sukūrė didžiausias sielos mintis, kurios gali mus suraminti, netekus visų kitų gėrybių. Negali pakelti vienumos ribotas, mažas žmogus. Kas nieko kitiems negali duoti. Kas bijo pats savęs ir savo tuštumo. Kas yra pasmerktas amžinai savo sielos vienumai, tai vidujinei apverktinai dykumai, kur auga tik nuodingos žolės nedirbamuose plotuose. Kas jaučiasi neramus, nuobodžiauja, yra nusivylęs, pažemintas, kai negali kituose užsimiršti, svetimų kalbomis apkvaisti, pasinerti dirbtiniame gyvenime tų, kurie patys ieško užsimiršimo jame; kuris nesugeba gyventi taip, kad galėtų nepasinerti kaip neveiklus atomas į purvyną, kuris kas rytą nuteka iš miesto į atmatų tvenkinius.
Jėzus buvo žmonių tarpe ir grįš į žmonių tarpą, nes jis juos myli. Dažnai tačiau, norėdamas būti vienumoje, slapstysis net ir nuo savo mokinių. Norint mylėti žmones, reikia kartas nuo karto nuo jų pasišalinti, apleisti juos.
Būdami tolimi labiau susiartiname. Kūdikis prisimena tik blogį, kuris jam padarytas; jo naktis esti užnuodyta įžeidimo, lūpos dega pykčio ugnimi. Suaugęs žmogus prisimena gėrį ir nors dėl savo mažyčio savo patirto gėrio užmiršta visas blogybes, kurių buvo patyręs. Net ir tai, ko nebūtų atleidęs tuojau, pamažu išnyksta iš širdies. Sugrįžta į žmonių tarpą su ta pačia meile, su kuria pirmą kartą į juos ėjo.
Jėzui šita keturiasdešimt vienumos dienų yra paskutinis pasiruošimas. Keturiasdešimt metų Žydų Tauta — pranašiškas Kristaus pavaizdavimas — turėjo klajoti Dykumose prieš įeidama į Dievo pažadėtąją Karalystę; Keturiasdešimt dienų Mozė buvo Dievo akivaizdoje, klausydamas jo įsakymų; Keturiasdešimt dienų Elijas priverstas buvo klajoti Dykumose, vengdamas nedoros karalienės keršto.
Tad ir naujam išgelbėtojui tenka Keturiasdešimt dienų laukti, prieš paskelbsiant Pažadėtąją Karalystę ir būti su Dievu Keturiasdešimt dienų pasisemti aukščiausiems įkvėpimams.
Bet jis nebus visai vienas. Sykiu su juo yra Gyvuliai ir Angelai. Žemesnės už žmogų esybės ir aukštesnės už žmogų. Tokios esybės, kurios žmogų žemyn traukia, ir tokios, kurios jį kelia aukštyn. Esybės, gyvenančios medžiaga, ir esybės, gyvenančios dvasia.
Žmogus yra Gyvulys, kuris turi tapti Angelu. Jis yra Medžiaga, kuri pasikeičia į Dvasią. Jei Gyvulys paima viršų, žmogus nupuola žemiau už gyvulį, kadangi proto dalį paveda gyvuliškumui; kai Angelas nugali, tada žmogus susilygina su juo ir iš paprasto Dievo kareivio tampa paties Dieviškumo dalininku. Bet nupuolęs Angelas, pasmerktas priimti Gyvulio paveikslą, yra pavydus ir atkaklus žmonių priešas, kurie nori tapti angelais ir pakilti į tas aukštybes, nuo kurių jis buvo nustumtas.
Jėzus yra pasaulio priešas, žmonių gyvuliškojo gyvenimo kuriuo gyvena daugybė, neprietelis. Atėjo, kad Gyvuliai taptų žmonėmis, o žmonės Angelais. Gimė pakeisti Pasauliui ir jam nugalėti. Tai yra, nugalėti Pasaulio Valdovui Dievo Priešininkui, ir žmonių suvedžiotojui, nedorėliui, kurstytojui. Gimė išvaryti Šėtonui iš žemės, kaip Tėvas jį išvarė iš dangaus.
Ir Piktoji Dvasia, Keturiasdešimčiai dienų besibaigiant, pasirodo Dykumose gundyti savo priešą.
Reikalas, kuris verčia mus kasdien pripildyti savo skilvį, yra pirmuoju pažymiu mūsų vergavimo medžiagai, o Jėzus troško nugalėti ir medžiagą. Būdamas žmonių tarpe jis gers ir valgys, kad palaikytų su draugais draugavimą ir kad atiduotų kūnui tai, kas kūnui priklauso, pagaliau kad aiškiai parodytų pasipriešinimą prieš veidmainingus Farizejų pasninkus. Paskutiniuoju Jėzaus pasiuntinybės aktu bus Vakarienė, bet pirmuoju, po Krikšto, bus Pasninkavimas. O dabar, vienas būdamas ir nepažemindamas savo gyvenimo prasčiokėlių draugų, negali būti sugretintas su pamaldumo apsimetėliais ir užmiršta apie valgį.
Tačiau po Keturiasdešimties dienų pradėjo alkti. Velnias tykojo, pasislėpęs, šito momento. Kai medžiaga primena medžiagą, tada galima ko nors tikėtis.
Priešininkas sako:
— Jei tu esi Dievo sūnus, įsakyk šitiems akmenims tapti duona.
Atsakymas jau paruoštas:
— Ne viena duona žmogus gyvas, bet kiekvienu žodžiu iš Dievo lūpų.
Velnias nesijaučia pralaimėjęs ir parodo jam nuo kalno viršūnės žemės karalystes:
— Aš atiduosiu tau visą šitą valdžią ir jų garbę; nes man jos pavestos ir, kam noriu, galiu duoti. Jei tu nusilenksi prieš mane, visa bus tavo.
O Jėzus atsako:
— Eik šalin, Šėtone, nes yra parašyta: Garbink Viešpatį Dievą tavo ir jam vienam tarnauk.
Tada Piktoji Dvasia nuveda jį į Jeruzalę ir pastato ant Šventyklos prieangio:
— Jei tu esi Dievo sūnus, pulk nuo viršaus žemyn.
O Jėzus tuojau jam sako:
— Pasakyta yra: Negundysi Viešpaties tavo Dievo.
„Baigęs savo gundymus — sako Lukas—velnias pasitraukė nuo jo lig laiko“. Pamatysim jo grįžimą ir paskutinį mėginimą.
Šitas trilypis dialogas atrodo, iš pirmo žvilgsnio, tik savitarpiu atsirėmimu biblijos tekstais. Piktoji Dvasia ir Jėzus nekalba savo žodžiais, bet lenktyniuoja Raštų priminimais. Tai galėjo atrodyti kaip kokia teologinė kova: tikrybėje tai yra tik pirmas Evangelijos Palyginimas, atvaizduotas, o ne atpasakotas.
Nieko nuostabaus, kad Šėtonas prisiartino su nevykusia viltimi privesti Jėzų prie nupuolimo. Nieko nuostabaus, kad Jėzus kaip žmogus buvo gundomas. Šėtonas gundo tiktai didelius ir švarius. Kitų neturi reikalo net pusbalsiu paskatinti. Jau priklauso jam nuo kūdikystės prieblandų, su pirmais jaunystės žingsniais. Nėra reikalo vargti, nes ir taip jam klusnūs. Eina į jo glėbį prieš tai kaip juos pašaukia. Daugelis net negalvoja, kad jis yra. Niekad jiems nepasirodė, kadangi iš tolo vykdė jo valią. Priešingai, niekad jo nematę, yra linkę jį neigti. Velniškieji netiki velniu. (Piktosios dvasios apsėstieji netiki piktajai dvasiai). Paskutinė Velnio klasta, kaip buvo rašyta, buvo ta, kad jis paleido žinią apie savo mirtį. Pasireiškia įvairiais pavidalais: kartais tokiais gražiais, jog galima jo nepažinti. Pavyzdžiui Graikai, inteligencijos ir prašmatnybių kūrėjai, savo mituose neturi vietos Šėtonui. Kadangi visi jų Dievaičiai, kai į juos įsižiūri, rodo velnio ragus iš po laurų vainikų ir vynuogių. Velniškos prigimties, yra gašlusis užsispyrėlis Jupiteris (Jovis), Venera svetimoteriauja, Apolonas lupa nuo galvos odą, Marsas vyro užmušėjas, Dionizas girtuoklis. Toki stropūs yra tie Graikų dievaičiai, jog duoda žmonėms meilikavimo gėralus ir kvepiančius smilkylus, kad jie nepajustų blogybių dvokimo, kuris užplūsta žemę.
Bet jei dauguma žmonių jo nepastebi ir juokiasi iš jo, kaip iš baidyklės, bažnyčios išgalvotos atgailavimo tikslu, patyrimas sako, kad atkakliausiai jis persekioja tuos, kurie jį pažįsta, bet neseka jo. Jis apgauna Pirmosios Poros Nekaltybę; sugundo nusidėti Dovydą Galingąjį; kreivais keliais nuveda Išmintingąjį Saliamoną; prieš Dievo sostą apskundžia Juoba Teisingąjį. Visi šventieji, kurie pasišalina į dykumas; visi Dievą mylintieji bus Šėtono gundomi. Juo kas toliau nuo jo laikosi, juo iš arčiau jis skverbiasi prieiti. Juo aukščiau įstengiame pakilti, juo žemiau nori mus nugramzdinti. Suteršti jis gali tik švarų; nesirūpina ištvirkimu, kuris pats per save pūva dėl ugningos gašlumo nuotaikos. Būti Velnio gundomu reiškia būti švariu, tai didybės ženklas, tai ženklas kilimo į aukštybes. Kas pažino Šėtoną, kas matė jo veidą, tas gali turėti savim pasitikėjimo. Jėzus daugiau už kitus nusipelnė šitą pašventinimą. Dukart Piktoji Dvasia iššaukia jį į kovą ir duoda vieną pasiūlymą. Prašo pakeisti negyvą medžiagą į gyvybę palaikančią medžiagą ir nupulti nuo aukštumos, kad Dievas, jį gelbėdamas, pripažintų jį savo tikruoju sūnumi. Siūlo jam žemės karalysčių valdžią ir garbę, kad tik Jėzus pasižadėtų, užuot tarnavęs Dievui, tarnauti Demonui. Prašo iš jo medžiaginės duonos ir medžiaginio stebuklo ir sykiu siūlo jam medžiaginę valdžią. Jėzus nepriima iššaukimo ir atmeta pasiūlymus.
Jis nėra laikinas ir kūninis Mesijas, kurio laukia žydų žmonės; medžiagos Mesiją, kokį vaizduojasi savo niekšingume Gundytojas. Neatėjo duoti kūnams peno, bet atnešti maisto sieloms: tą vienintelę paramą, kuri yra teisybė. Kai jo broliai, būdami toli nuo savo namų, neturės pakankamai duonos alkiui numalšinti, perlauš keletą kepalėlių, kuriuos mokiniai turi, ir visi pavalgys sočiai ir pririnks pilnus rėčius trupinių. Bet be būtino reikalo nebus dalintoju duonos, kuri iš žemės išauga ir grįžta į žemę. Jei jis paverstų duona gatvės akmenis, kiekvienas eitų paskui jį iš meilės prie savo kūno ir apsimestų kad tiki visa tą, ką jis sako; net ir šunes atbėgtų į jo pokylį. Bet to jis nenori. Kas tiki jį, tas turi tikėti jo žodžiais, nežiūrint alkio, kančių ir skurdo. Priešingai, kas norės paskui jį eiti, priverstas bus palikti laukus, kurie augina javus, ir pinigus, už kuriuos galima įsigyti duonos. Turi eiti paskui jį be paviržio ir be užmokesčio, vienais marškiniais, ir gyventi kaip dangaus paukščiai, gliaudydami laukuose varpas, arba prašant išmaldos prie namų durų. Be žemiškosios duonos galima apsieiti; užsilikusi tarp lapų fyga, ežere sugauta žuvis gali ją pavaduoti. Bet be dangiškos duonos niekas negali apsieiti, kas nenori mirti amžinai, kaip tie, kurie jos neragavo. Ne viena tik duona žmogus gyvas, bet meile, pasiryžimu ir teisybe. Jėzus yra pasiryžęs Žemės Karalystę pakeisti į Dangaus Karalystę, beprotišką Gyvuliškumą į laimingą Šventybę, tačiau nepanorės pakeisti akmenų į duoną, Medžiagą, kita Medžiaga.
Dėl tų pačių priežasčių Jėzus atmeta ir antrą pasiūlymą. Žmonėms patinka naujoviškumas (nepaprasti dalykai). Išoriniai prajovai, Stebuklas, fiziškai negalimi dalykai, jų akyse pasidarą galimi. Alksta ir trokšta stebėtinumų. Pasiryžę pulti ant kelių prieš stebukladarį, nors jis veiktų su velniška galia, nors tai būtų valkata. Reikalaus iš Jėzaus parodyti Ženklą, t. y. norės nepaprasto stebukladarystės žaislo. Bet jis jiems atsisakys tai daryti. Nenori stebuklais patraukti. Gydys ligonis — ypatingai dvasios ligonis ir nusidėjėlius — tačiau ne kartą praleis progą šitiems stebuklams ir lieps pagydytiems neskelbti išgydžiusiojo vardo. Žmonės turi tikėti, nežiūrint jokių pastebiamų priešginybių, turi tikėti jo didybę net ir žiauriausio jo pažeminimo valandą, tikėti jo dieviškumą, net akivaizdoje atsitiktinės jo žmogystės išnaikinimo. Nupulti nuo Šventyklos prieangio be būtino reikalo atnešti kam—nors palengvinimą kentėjimuose, tik turint tikslo pavergti žmones ir patraukti juos prie savęs, sukeliant nusistebėjimo ir baimės jausmus; pastatyti Dievą viršūnėje; lyg versti jį prie bereikalingo ir betiksliško stebuklo, kad tik Šėtonas nelaimėtų savo lažybų, paremtų pasityčiojimu ir pyktžodžiavimu, tai ne Jėzaus darbas. Širdis nori kalbėti į širdis; jis yra prakilnybė, tad nori padaryti kilnius; jis yra gryna dvasia, todėl nori apvalyti kitų dvasią; jis yra meilė, tad nori kitus uždegti meile; jis yra didelė siela, todėl nori apdovanoti mažas, apleistas sielas. Užuot nupuolęs, kaip paprastas magas, (burtininkas) į bedugnę, esančią po Šventyklos prieangiu, iš Šventyklos pakils į Kalną nuo aukštumos paskelbti Dangaus Karalystės palaiminimų.
Žemiškųjų karalysčių valdžios pasiūlymai pripildo ji rūstybe, ir dar didesne rūstybe — kaina, kurios prašo iš jo Šėtonas. Piktoji dvasia turi teisės pasiūlyti tai, kas jam priklauso; žemės karalystės yra įkurtos jėga ir laikosi apgaule; čia yra jo dirva, čia yra jo atgautos dausos; kiekvieną naktį ilsisi Šėtonas prie galiūnų priegalvio; o jie garbina jį kiekvienu veiksmu ir moka kasdien jam duoklę savo mintyse ir žygiuose. Bet jei Jėzus visiems laiduotų duoną be darbo; jei Jėzus, kaip ėjikas virve klajoklis, atidarytų viešąjį paprastų stebuklų teatrą, tai galėtų atimti iš karalių jų karalystes nenusilenkdamas Priešininkui ligi kojų. Jei norėtų pasirodyti tuo Mesiją, apie kurį Žydai svajoja savo vergiškuose išsiilgusiuose sapnuose, žinotų, kuriuos pasirinkti kelius; galėtų papirkti juos perteklium ir stebuklais, iš kiekvieno kampelio padaryti žemės aruodus, stebuklingą kraštą, ir tada tuoj būtų užėmę visus Šėtono pavaduotojų sostus.
Bet Jėzus nenori būti atstatytojas žlugusios karalystės arba užkariautojas priešininkių valstybių. Jam nerūpi valdžia, o juo labiau garbė. Karalystė, kurią skelbia ir stato, nieko bendro neturi su žemės karalystėmis; jo Karalystė, priešingai, yra skiriama žemės karalystėms išnaikinti. Dangaus Karalystė yra mumyse; kiekvieną dieną, su kiekvienos sielos pasikeitimu, jos ribos plečiasi, nes įgyja naują pilietį, išplėštą iš žemės karalysčių.
Kai kiekvienas taps geras ir teisingas, kai visi mylės brolius, kaip tėvai myli vaikus, kai mylėsis net priešai, jei dar tada bus priešų, kai niekas negalvos apie turtų krovimą ir, užuot plėšęs kitus, kiekvienas dalysis duona su alkanaisiais ir drabužiais su šąlančiaisiais, kur tada bus žemės karalystės? Kam bebus reikalingi kareiviai, jei niekas nenorės padidinti savo žemių svetimų plėšimu? Kam bebus reikalingi teisėjai ir gynėjai, jei nusikaltimas bus nebežinomas pasikeitusių žmonių? Kam bebus reikalingi karaliai, jei kiekvienas savo teises laikys sąžinėje, jei nebebus kariuomenių, kurioms reikia vadovauti ir teisėjų, kuriuos reikia skirti? Kam bebus reikalingi pinigai, ir mokesčiai, kai kiekvienam bus laiduotas duonos kąsnis, kuriuo jis pasitenkins, ir nebus reikalo mokėti algų kareiviams ir tarnams? Kai visų žmonių siela pasikeis, tada ta statyba, vadinama visuomene, tėvyne, teisingumu sugrius ir išnyks, kaip blogos ir ilgos nakties, haliucinacija.
Kristaus žodis nesiekia pinigų ir ginkluotos jėgos, bet jei tas žodis tikrai sąžinėse amžinai įsiviešpataus, tada visa tai, kas pančioja ir apakina žmogų, neteisinga valdžia ir būtina, niekšinga kovų garbė, išsisklaidys kaip išsisklaido rytmečio rūkai saulės spinduliuose ir vėjui papūtus. Dangaus Karalystė, kuri viena tėra, atstos Žemės Karalystę, kurių yra daug. Žmonės tada nebus suskirstyti į karalius ir pavaldinius, į ponus ir tarnus, į turtingus ir vargšus, į nusidėjėlius veidmainius ir nusidėjėlius cinikus, į piktadarius išdidžius ir nužemintus piktadarius, į laisvus ir pavergtus. Karalystės piliečiai bus kaip viena tėvų ir brolių šeima ir Dausų vartai atsivers prieš Adomo vaikus, kurie tada bus panašūs į Dievus.
Jėzus nugalėjo pats savyje Šėtoną; dabar apleidžia Dykumą, kad galėtų nugalėti jį tarp žmonių.
