Tuo metu, kai Jėzus Nazareto lūšnelėje darbavosi su piūklu ir oblių, praskambėjo Balsas Dykumose, Jordano upės ir Mirusiųjų Jūros pakrašty.
Paskutinis Pranašas, Jonas Krikštytojas, ragino Žydus prie atgailos, skelbė Dangaus Karalystės atėjimą, garsino netolimą Mesijos pasirodymą, grasė nusidėjėliams, kurie rinkdavosi aplink jį, ir gramzdindavo juos į upės vandenis, kad šitas išorinis apsiplovimas būtų lyg pradžia vidujinio apsivalymo.
Šituo neramiu Erodo laikotarpiu Judėja, Idumiečių grobuonių sutrypta, užsikrėtusi graikų įtaka, buvo varginama romėnų; be karaliaus, be vienybės, be garbės, pusiau išblaškyta po pasaulį, savo kunigų apleista ir išduota, be paliovos apgailestaudama dingusios prieš tūkstantį metų žemiškosios karalystės didingumą, visada tikinti su pasiryžimu į didelį atsiteisimą kerštu, į stebuklingą prisikėlimą, ir pergalės grįžimą, į savojo Dievo triumfą, išvaduotojo atėjimą, kuris turi užimti sostą naujojoj Jeruzalėj, galingesnėje ir gražesnėje už Saliamono Jeruzalę, ir nuo Jeruzalės sosto viešpatauti visoms tautoms, nuversti monarchus ir atnešti savo tautai ir visiems žmonėms laimę, — senoji Judėja, — nepatenkinta savais valdovais, mokesčių nuomininkų plėšiama, pasamdytų Rašto žinotojų ir Farizejų — apsimetėlių ligi įkyrumo nuvarginta, senoji Judėja, perplėšta, pažeminta, apiplėšta, nežiūrint visų šitų nelaimių, pilna tikėjimo į ateitį, mielai klausėsi Dykumų Balso, gausingai rinkdamasi prie Jordano krantų.
Jonas savo pavidalu buvo lyg sąmoningai sukurtas pavergti vaizduotei. Senatvės ir stebuklo sūnus nuo pat gimimo buvo pašvęstas būti N a z i r u, t. y. pašvęstas skaistybei; nė karto nebuvo nusikirpęs savo plaukų, niekad nepamėgino vyno, nė kitų svaiginamų gėrimų, niekad nebuvo prisilytėjęs prie moters ir nepažino kitokios meilės be Dievo meilės.
Anksti, dar būdamas jaunas, apleido senukų namus ir apsisstojo Dykumose. Ten gyveno daugel metų, be namų, be palapinės, be tarnų, be jokio savo daikto, išskyrus tą, ką turėjo ant savęs.
Apsivilkęs kupranugario kailiu, persijuosęs strėnas odiniu diržu, aukštas, liesas, prakaulis, idegęs nuo saulės, apžėlusia krūtine, ilgais plaukais, siekiančiais pečius, ilga barzda, kuri beveik dengė veidą, įsmeigdavo į minias, kurios susirinkdavo prie jo, veriantį akių žvilgsnį, kai iš paslėptos burnos išsiverždavo prakeikimo žodžiai.
Tas puslaukinis magnetizatorius, kaip indų yogas atsiskyręs, nepakęsdamas prabangos kaip stoikas, atrodė tiems, kuriuos krikštijo, paskutine nusiminusios tautos viltimi.
Jonas, įdegęs nuo Dykumų saulės, Karalystės pasiilgimu degančia siela, yra Ugnies apreiškėjas. Mesijoje, kuris turi pasirodyti, jis mato Ugnies valdovą. Naujas Karalius bus žiaurus kaimietis: medis, kuris neduoda gero vaisiaus, bus nukirstas ir įmestas į Ugnį; supils kviečius į aruodą, o pelus sudegins neužgesinama Ugnimi. Bus krikštytoju, kurs krikštija Ugnimi.
Griežtas, užgaulingas ir staigus, Jonas neglosto tų, kurie prisiartina prie jo, nors ir galėtų didžiuotis, kad patraukia juos prie savęs. Ir kai ateina apsikrikštyti Farizejai ir Sadukėjai, žymesni žmonės, mokyti raštų, visuomenės gerbiami, autoritetingi šventykloje, daugiau už kitus juos bara:
— „Žalčių veisle, kas išmokė jus bėgti ir slėptis nuo būsimos rūstybės? Darykit tad atgailos vertą darbą ir nesakykite: turime Abraomą savo tėvu, ir aš sakau jums, kad Dievas gali iš šitų akmenų pažadinti Abraomui sūnus“.
Jūs, kurie užsidarote savo akmeniniuose namuose, kaip žalčiai, kurie slepiasi po akmenimis, jūs, Farizejai ir Sadukėjai, kietesni esate už akmenis; suakmenėjo jūsų protas su įstatymo ir apeigų raide; jūsų savameilė širdis suakmenėjusi; alkanam, kuris prašė aš jūsų duonos, įdėjot į ranką akmenį; metėt akmenimis tuos, kurie mažiau už jus nusidėjo; jūs Farizejai ir Sadukėjai, esat išdidūs akmeniniai stabai, kuriuos tik ugnis gali sunaikinti, nes vanduo nubėga paviršium ir veikiai nudžiūsta. Bet tas Dievas, kuris iš molio savo rankomis padarė Adomą, gali iš akmenų krūvos, iš uolos gabalų, iš gatvės grindinio padaryti kitus žmo-
nes, kitas gyvybes, kitus savo sūnus, permainyti uolą į kūną ir sielą, kaip jūs kad kūną ir sielą esat pavertę uola. Neužtenka tad apsiplauti Jordane. Apsiplovimas yra šventas ir išganingas dalykas, bet tai yra tik pradžia: pakeiskit savo gyvenimo būdą, priešingai elkitės, negu elgėtės ligi šiol, o jei nepasikeisit, būsit paversti į pelenus To, kuris ateis krikštyti Ugnimi.
Tada minios jį klausė:
— Ką turim daryti?
O jis jiems atsakė:
— Kas turi du apsiaustu, teduoda vieną neturinčiajam; ir kas turi maisto, tegu lygiai taip daro, kaip su apdarais.
Ir muitininkai nuvyko pas jį apsikrikštyti ir tarė jam:
— Mokytojau, ką mes darysime?
Ir tarė jiems:
— Nereikalaukite daugiau, kaip kad jums yra paskirta.
Kareiviai taip pat jį klausė:
— Ką mes turime daryti?
Ir jiems tarė:
— Nemuškit nieko, nesikeikit ir pasitenkinkit tuo, kas jums mokama.
Jonas lyg tampa antžmogiu, kai skelbia klaikų padalinimą į Gerus ir Nedorus, ir besigilindamas į prasmę, išsyk pataiko, galima sakyt, į farizejų papročių centrą. Ne kitą ką jiems liepia daryti, kaip išmaldą: aukoti kiek yra pertekliaus, be kurio galima apsieiti. Iš muitininkų reikalauja tik aiškios teisybės: tegu ima tiek, kiek nustatyta, ir nieko daugiau. Iš kareivių, gyvenančių smurtu ir plėšimu, reikalauja susivaldymo: pasitenkikit savo algomis ir nevokite. Esame pilnumoje mozaizmo: Amosas ir Izaijas, daug anksčiau už jį, buvo daug toliau pažengę į priekį.
Jau laikas Apkaltintojui nuo Mirusių Jūros krantų pasišalinti ir užleisti vietą Išgelbėtojui nuo Tiberiados Ežero.
Liūdnas Pirmtakūnų likimas; štai jie žino, bet nepamatys; pasieks net Jordano krantus, bet neįžengs į Pažadėtosios Žemės ribas; paruoš kelią tam, kuris eina paskui juos, bet pirma jų įeis; paruoš sostą, bet neatsisės jame; Viešpaties tarnai, kuriam dažniausiai nepažvelgs į veidą. Gali būti, jog Jono žiaurumą galima išaiškinti tuo savotišku jo sąmoningumu, kad jis jautėsi tik paprastu pasiuntiniu — apreiškėju, ir daugiau niekuo, tuo sąmo-ningumu, kuris neperauga į pavydą, bet nugrimsta liūdesy į jo nusižeminimo gelmes.
Iš Jeruzalės atvyko kunigai ir levitai ir norėjo paklausti:
— Ar esi Elijas?
— Ne.
— Ar esi Pranašas?
— Ne.
— Ar nesi Kristus?
— Ne. Aš esmi balsas šaukiantis Dykumose. Po manęs, ateis tas, kuriam aš nesu vertas atrišti sandalių dirželio ir apauti sandalėmis kojų.
Nazarete tuo laiku niekam nežinomas Darbininkas suveržė savo rankomis sandales dirželiu, eidamas į Dykumas, kur skambėjo balsas, tris kartus atsakęs: ne.
Jau buvo beveik trisdešimties metų. Tinkamas subrendimo amžius. Prieš trisdešimtį metų žmogus tik baigia formuotis; bendri jausmai, visų meilė jais vadovauja; nepažįsta gerai žmonių, todėl ir negali mylėti ta gražia pasigailėjimo meile, kuria patys esti mylimi, ir jei jų nepažįsta ir nemoka mylėti, neturi teisės autoritetingai kalbėti, nei priversti klausyti, nei dovanos išgelbėti.
