Nazareto namuose Jėzus galvoja apie Įstatymų įsakymus, bet tik Pranašuose, Pranašų graudinguose ir ugninguose žodžiuose pamato savo paskyrimą. Pažadai yra primygtinai įtikiną, kaip beldimas į duris, kurios neatsiveria, — pakartoti, papildyti, padauginti, niekumet neatšaukti ir patvirtinti. Šiurpulingas tikslumas, pasibaisėtinas nuosakumas, lyg tai būtų iš kaino atpasakota istorija ir neužginčijamas liudymas.
Kada Jėzus, sulaukęs trisdešimties metų, apsireikš žmonėms kaip Žmogaus Sūnus, iš kalno žinos, kas jį laukia, nuo pradžios ligi galo; net ir pirmosios jo gyvenimo dienos yra diena iš dienos pažymėtos užrašytuose puslapiuose prieš tai kaip jis žemėje gimė.
Žino, jog Dievas pažadėjo Mozei naują Pranašą: „Pastatysiu „jiems pranašą iš jų brolių tarpo, panašų į tave, ir į jo burną „įdėsiu mano žodžius ir jis skelbs jiems visa tai, ką jam liepsiu“. Kadangi Dievas padarys su savo žmonėmis Naują Sandorą. „Ne tokią Sandorą, kokią buvau padaręs su jų tėvais, ... bet „įskiepysiu įstatymą jų viduriuose ir įrašysiu jų širdyse, ... at-„leisiu jiems jų nedorybes ir nebeatsiminsiu jų nusidėjimų“ Sandorą sieloj pažymėtą, o ne akmenyje iškaltą; dovanojimo, o ne bausmės Sandorą. Mesiją turės Pirmtakūną, kuris jį paskelbs žmonėms. „Štai aš siunčiu savo Angelą, kuris paruoš kelią prieš „mane“. „Gimė mums kūdikėlis — šaukia Izajas — ir bus pragintas Pagarbinimo Vertuoju, Patarėju, Galinguoju, Busimojo „Amžiaus Tėvu, Ramybės Kunigaikščiu“.
Bet žmonės bus akli jo akivaizdoje ir neklausys jo. „Už-grūdyk šitų žmonių širdis ir užkimšk jo ausis, užmerk akis, kad savo akimis nematytų ir ausimis negirdėtų, širdimi neparaustų ir neatsiverstų“. „Ir jis bus... įžeidimo akmeniu ir akmeniu pasipiktinimo abiem Izraelio namam, ir klasta ir griuvėsiais „Jeruzalės gyventojams“. Nesiverš į didingumą ir iškilmingumą, neateis kaip triumfuotojas ir išdidėlis. „Džiaukis, Siono dukterie, ir linksminkis Jeruzalės dukterie! Štai artinasi prie tavęs tavo kakalius, teisingasis karalius ir išgelbėtojas; jis yra neturtingas ir joja ant asilaitės su asilėliu“.
Jis atneš teisingumą ir vaduos nelaiminguosius: „Viešpats patepė mane, kad skelbčiau kukliesiems Gerą Naujieną; pasiuntė mane gydyti tuos, kurių širdys palaužtos, kad praneščiau pavergtiesiems išvadavimą įkalinamiesiems laisvę..., kad nuraminčiau ir paguosčiau visus tuos, kurie verkia“. „Ramieji džiaugsis kasdien vis daugiau... ir vargdieniai nudžiugs, nes išnaudotojas jau parblokštas, pasityčiotojas išnaikintas ir išnaikinti tie visi, kurie stengėsi daryti pikta“. „Tada atsimerks aklųjų akys ir atsidarys, kurčiųjų ausys... tada raišas šokinės, kaip šokėjas ir atsipalaiduos nebylių liežuviai“. ,,Aš, tavo Viešpats, pašaukiau tave iš. meilės tiesai... kad atmerktum aklųjų akis ir išvestum iš pože-mių kalinamuosius ir iš kalinių urvo tuos, kurie gulėjo tamsybėse“. Bet tie, kurių jis atėjo išgelbėti, meluos prieš jį ir kankins. ,,Jis nepasižymi iškilmybe ir puošnumu, matėm jį ir nebuvo gražus pasižiūrėti, nepajautėm prie jo palinkimo. Panie-kintas, žemiausias iš žmonių, skausmų Vyras, kuris patyrė kentėjimą. Jo veidas lyg buvo paslėptas, tiek išniekintas, jog negalėjom nė apskaičiuoti. Tiesa, jis prisiėmė mūsų skriaudas ir pakėlė mūsų skausmus, laikėm jį raupsuotą, kaip Dievo ištiktąjį ir pažemintą. Bet jis sužeistas už mūsų nedorybes ir sutriuškintas už mūsų piktybes. Bausmė, mūsų ramybės pagrindas, krenta ant jo ir jo mėlynėmis esame išgydyti. Buvome visi „kaip paklydusios avys, kiekvienas savo kelyje paklydo; ir Viešpats uždėjo ant jo pečių mūsų visų nedorybes. Paaukotas, nes „tokia buvo jo valia, ir neatvėrė savo burnos; kaip avis bus vedamas į užmušimą, ir, kaip avinėlis, neatveria savo burnos prieš „tą, kuris jį kepa, taip jis neatvers savo burnos... Ir iškirstas jis „iš gyvųjų žemės: dėl mano žmonių nedorybių ištikau jį. . . .Ir „Viešpats nusprendė išnaikinti jį kentėjimuose, jei jis atiduos savo „sielą, kaip auką už nusidėjimą, išvys jo ilgaamžį vaisių ir Viešpaties valia per jį bus įvykdyta. Kadangi jo siela buvo nerami,... „savo mokslu daugelį pateisins; prisiims ant savęs jų nedorybes“.. Nenusigręš net prieš žiauriausius piktžodžiavimus ir paniekinimus: „Atidaviau savo kūną tiems, kurie mane mušė ir savo veidus, „tiems, kurie rovė mano barzdą; neuždengiau savo veido prieš .„tuos, kurie tyčiojosi iš manęs, ir kurie spiaudė mane“. Paskutinę valandą visi stos prieš jį. „Visi kalbėjo prieš mane vylingais liežuviais, ir apdrabstė mane pykčio persunktomis išvado-mis, puldami mane be priežasties ir pagrindo. Užuot mylėję mane, buvo mano priešai. Už gerą piktu man atsimokėjo, „už mano meilę — neapykanta. „Tau žinomi yra — sušunka „Sūnus į Tėvą — skausmai, kuriuos aš kenčiu, mano paniekini-mai ir pažeminimai... Ir laukiau, kad kas pasidalintų mano liūdesiu, bet neatsirado nė vieno; ir kas mane nuramintų, bet to-,kio neradau. Ir padavė man tulžį pasistiprinti, ir troškulį mano pagirdė actu“.
Pagaliau prikals jį vinimis prie kryžiaus ir pasidalins jo drabužius. „Šunų gauja apstojo mane; kerštaujančiųjų minia apipuolė mane. Pervėrė mano rankas ir mano kojas... Ir, stovėdami, žiūrėjo ir stebėjosi iš manęs. Pasidalino mano drabužius ir metė burtus dėl mano apsiausto“. Pervėlai susipras, ką yra padarę, „ir atgręš veidą į tą, kurį pervėrė ietimi, ir verks jo, kaip apverkiamas vienatinis sūnus, ir apgailės jo, kaip apgailestaujama pirmagimio mirtis“.
„Ir pagarbins jį visi žemės karaliai ir visos tautos taps jo tarnai. Kadangi vargšą atvaduos nuo galiūnų ir išgelbės vargdienių sielas“. „Ir ateis pas tave susilenkę vaikai tų, kurie tave pažemino, ir bučiuos tavo kojų pėdas tie, kurie melagingai prieš tave liudijo“. „Žemė ir tautos paskęs tamsybėse, bet ties tavim, Izraeliau, užgims Viešpats, ir jo garbė tavyje atspindės. Ir prie tavo šviesos keliaus tautos ir karaliai dėl to spindėjimo, kuris žėri nuo tavęs. Pakelk savo žvilgsnį ir apsidairyk aplinkui: visi jie susirinko ateiti pas tave; iš toli atvyks tavo sūnūs ir iš kiekvienos šalies gims tau dukros“. „Atidaviau Jį liudininku pasauliui, tautų vadu ir mokytoju... ir tautos, kurios tavęs nežinojo, atbėgs prie tavęs, Izraeliau, iš meilės Viešpačiui tavo „Dievui“.
Šituos ir kitus žodžius prisimena Jėzus savo pasirodymo išvakarėse. Žino visa ir nenori nieko atsisakyti; jau nuo tos valandos žino savo likimą, širdžių nedėkingumą, bičiulių kurtumą, galiūnų neapykantą, mušimo smūgius, spiaudymus, pasityčiojimus, pajuokas, išniekinimus ir pažeminimus, perkalimą rankų ir kojų, kančias ir mirtį, žino baisius ir šiurpulingus skausmų vyro mėginimus, bet vis dėlto nenusigręžia prieš tai.
Žino, jog kūnininkai, materialistai, pasauliečiai, užnuodyti; pažeminimais, pilni įsižeidimų, prisisunkę nedorų minčių, žydai nelaukia vargdienio Mesijos, neapkenčiamo ir ramaus. Visi, išskyrus toliaregius ir žynius, svajoja apie žemiškąjį Mesiją, ginkluotą Karalių, antrąjį Dovydą, apie karžygį, kuris žudo priešus, liedamas tikro kraujo upelius, raudoną priešų kraują, apie valdovą, kuris atstatys Saliamono rūmus ir Saliamono šventyklą, ir visi karaliai mokės jam duoklę, ne meilės ir pagarbos, bet aukso ir sidabro duoklę, ir šitas žemiškasis karalius atkeršys visiems. Izraelio priešams, ir tiems, nuo kurių Izraelis kentėjo, kurie laikė Izraelio tautą vergijoje; ir vergai taps valdovais, o valdovai bus belaisviais; ir visi pasaulio kraštai savo sostine laikys Jeruzalę, ir vainikuoti karaliai klaupsis prieš naujo Izraelio valdovo sostą; ir dirvos Izraelio bus derlingesnės už visas kitas dirvas, ir ganyklos riebesnės; ir kaimenės dauginsis be galo; ir kviečius ir miežius du kart per metus piaus; ir varpos bus sunkesnės ir pilnesnės, kaip seniau būdavo; ir vynuogių kekę neš du, įsiryžę; ir indų nebeužteks naujam vynui ir alyvai supilti; ir. medų galima bus rasti medžių stuobriuose ir klevuose prie kelio; ir medžių šakos luš nuo vaisių sunkumo, ir vaisiai bus saldūs ir sultingi, kaip niekumet nebuvo buvę.
To tikisi prisirišę prie kūno ir žemės žydai, kurie gyvena aplink Jėzų. O Jis žino, jog negalės duoti to, ko iš Jo laukia; jog negalės būti laimingu karvedžiu nei išdidžiu karalium, triumfuojančiu prieš nugalėtuosius karalius. Jis žino, jog Jo karalystė yra ne šio pasaulio; jog galės aukoti tik tiek duonos, visą savo kraują ir visą meilę. O jie Jam nepatikės, ir nukankins Jį, ir nužudys kaip apgaviką ir valkatą. Jis visa tai žino, lyg matydamas savo akimis, lyg kentėdamas visa tai savo kūnu ir siela. Bet žino taip pat, jog Jo žodžio grūdas, numestas į dirvą tarp usnių ir erškėčių, sutryptas žmogžudžių kojomis, pavasariui atėjus išleis diegus, pamažėli išsikeros, pradžioje augs kaip krūmas, vėjo linguojamas, pagaliau išaugs medžiu, kuris išskleis, savo šakas ir apgaubs žemę, ir visi žmonės galės susėsti aplinkui, minėdami mirtį to, kuris jį pasėjo.
