Iš visų tautų žydas buvo laimingiausias ir sykiu nelaimingiausias. jo istorija prasideda Džiaugsmų Daržo idilija ir baigiasi tragedija ant Kaukolių1) kalno.
Pirmieji jo tėvai buvo sukurti spindinčiomis saulės šviesa Viešpaties Dievo rankomis ir pastatyti valdovais Dausų, amžinosios, derlingiausios Vasaros šalies, Upių tarpeklyje, kur turtingųjų Rytų vaisiai svyrėjo švariais branduoliais šviežių lapų paunksmėje, rankos siekimo atstume. Giedrus dangus, tyras naujo rytmečio aušra, nė vienu debesėliu neapdraikytas, nesuraižytas žaibais, nesudegintas saulėlydžiais, budėjo ties jų galvomis visų žvaigždžių akimis.
1) Golgota — kalnas, kur būdavo žudomi piktadariai. Vert.
Protėvių pora turėjo mylėti Dievą ir mylėtis savitarpy: tai buvo Pirmoji Sandora. Darbo jokio, jokių skausmų, mirties jie nežinojo ir neturėjo mirties baimės.
Pirmas Neklusnumas užtraukė pirmą Bausmę: Ištrėmimą. Vyras buvo nubaustas Darbu, Moteris Gimdymu. Darbas dirbamas veido prakaite, bet suteikia užmokesti vaisium; gimdymas yra skausmingas, bet neša paguodą vaikuose. Tačiau ir šitie nepastovūs ir netobuli džiaugsmai veikiai išnyks kaip lapai, suėsti kirminų.
Brolis pirmą kartą užmušė Brolį: žmogaus kraujas, susigėręs į žemę, sugedo ir, garuodamas, užkrėtė orą nusidėjimu. Žmonių dukros susijungė su siaubūnais ir pagimdė pasauliui Milžinus, laukinius šaulius, žudančius žvėris, kurie iš pasaulio padarė Pragarą, kraujais pasruvusį.
Tada Dievas pasiuntė antrą Bausmę: apvalyti žemę beribiniu Krikštu užliedamas Tvano vandenimis visus žmones ir jų nedorybes. Tik vienas, teisingasis, išsigelbėjo, ir su juo Dievas sudarė antrą Sandorą.
Su Nojum prasidėjo senieji, laimingi Pranašų laikai; klajokliai piemens, žilagalviai seniai, klajojantieji tarp Chaldejos ir Aigipto, iešką ganyklų, šaltinių ir ramybės. Neturėjo pastovios tėvynės, nei namų, nei miestų. Jų pėdomis sekė ilgais karavanais jų labai vaisingos moterys, ištikimi sūnūs ir posūniai, nesuskaitomi anūkai ir anūkų vaikai, klusnūs tarnai ir vergės, raguoti jaučiai, baubdami, karvės su nusvirusiais tešmenimis, šokinėjančios telyčios ir veršiai, avinai ir ožiai, avys, paskendę vilnose, dideli žemės spalvos pabalnoti kupranugariai su kietomis kupromis, ožkos, trepsenančios neramia koja, pagaliau, paslėpti palapinėse auksiniai ir sidabriniai indai, naminių dievukų statulėlės, išdrožtos iš akmens ir metalo.
Atėję į pasirinktą vietą statydavosi ant upelio krantų ar prie šaltinio palapines, Patriarchas atsisėsdavo kiek atokėliau, lapotų ąžuolų paunksmėje ir žiūrėdavo į palapines, iš kurių rūkdavo dūmai ir girdėjos moterų klegesys ir piemenų balsai, sykiu su gyvulių maurojimu ir bliovimu. Ir džiaugėsi širdyje Patriarchas, žiūrėdamas į vaikus ir anūkus, kilusius iš jo sėklos, į visas tas gyvulių bandas, kurios jam priklausė, į žmonių giminę ir į giminę gyvulių, kurie metai iš metų vis dauginosi.
Vakare pakeldavo akis aukštyn ir sveikindavo pirmą pasirodžiusią žvaigždę, kuri sužibėdavo kaip ugnis ties kalvos viršūne, ir tiek kartų jo balta garbiniuota barzda švytravo sidabrinėje šviesoje mėnulio, kurį jau šimtą metų buvo pripratęs matyti mėlyname nakties danguje.
Laiks nuo laiko ateidavo pas jį Viešpaties Angelas aplankyti ir sėsdavosi su juo kartu prie stalo, prieš atlikdamas savo uždavinį, arba pats Viešpats, karščių metu, ateidavo Keleivio drabužiais apsivilkęs, sėsdavosi su senoliu palapinės paunksmėje ir kalbėdavosi abu veidas į veidą kaip du jaunystės laikų draugai, kurie susiėjo pasikalbėti apie savo reikalus. Giminės Galva, tarnų ir vergų valdovas, pats tapdavo savo ruožtu tarnu klausydamas įsakymų, patarimų, pažadėjimų ir pranašysčių savo dieviškojo Valdovo. Taip įvyko tarp Jehovos ir Abraomo Trečioji Sandora, daug iškilmingesnė už pirmąsias dvi.
Vieno Patriarcho sūnus, brolių parduotas į vergiją, pasiekia Aigipte aukštą valdovo vietą ir kviečia ten visus saviškius: Žydai tiki atradę savo tėvynę ir išauga jų skaičius ir turtai. Bet pasidavė Aigipto dievų pagundai ir Jehova ruošia jiems Trečiąją Bausmę. Aigiptiečiai, pavydo apimti, nustumia žydus į didžiausią skurdą ir vergiją.
Kad bausmė būtų ilgesnė, Viešpats užkietina Faraono širdį, bet pažadina, pagaliau, Antrą Išgelbėtoją, kuris išveda juos iš vargų ir nelaimių klampynės.
Tačiau mėginimas dar nebaigtas. Keturiasdešimt metų klaidžioja po Tyrulius: dūmų debesys jiems rodo kelią dienos metu ir ugninis stulpas — naktį. Dievas pažadėjo jiems stebuklingą žemę, su daugybe vaisių ir vandenų,, vynmedžių ir alyvų šešėliais apgaubtą, bet kol kas jie neturėjo nei vandens atsigerti, nei duonos pavalgyti ir gailavo Aigiptiečių dievaičių ir svogūnų. Dievas atveria uolą, iš kurios paplūsta vandens šaltinis, iš dangaus nuleidžia maną ir plunksnotus paukščius, tačiau pavargę ir neramūs žydai daros nebeištikimi savo Dievui, pasidaro sau aukso veršį ir garbina jį. Mozė nuliūdęs, kaip visi savųjų nesuprasti Pranašai, kaip visi Išgelbėtojai priversti grumtis su užsispyrėliais kiekviename žingsnyje, kaip visi naujųjų žemių Atradėjai, su dideliu vargu velka už pečių murmančią minią ir prašo Dievą leisti jam užmigti amžinai. Bet Dievas nori sudaryti su savo tauta Ketvirtą Sandorą.
Mozė nusileidžia nuo kalno, apsupto dūmais ir perkūnija, su Dviem akmeninėm Lentom, ant kurių Viešpaties ranka įrašė Dešimtį Įsakymų.
Nebepamatys Mozė Pažadėtosios žemės, tų Naujųjų Dausų, kurias žydai paveldės vietoj prarastųjų. Dieviškasis pažadas buvo ištesėtas: Jozuė ir kiti didvyriai pereina Jordano upę, įeina į Chanaano žemę ir nugali tautas; trimitams gaudžiant sugriūva miestai; Debora gali giedoti pergalės giesmę. Tauta neša su savim Galybių Viešpatį, Sandoros Skrynią apgaubtą uždangomis ant vežimo, pakinkyto jaučiais. Tačiau gausingi priešai nenori užleisti savo laukų ateiviams. Žydai ilgai dar čia bei ten klajoja, piemens ir žmogžudžiai virsta nugalėtojais kai laiko sandoros įstatymus, ir — nugalėtais kai juos pamiršta.
Didvyris niekad nekirptais plaukais išmuša vienas tūkstantį Filistimų ir Amalecitų, bet moteriškė apgauna jį: priešai išlupa jo akis ir pristato prie girnų sukti akmenis. Neužtenka vien Didvyrių, reikalingi Karaliai. Benjamino padermės jaunuolis, aukštas ir gražus, kartą išėjęs ieškoti nuklydusios jo tėvo asilaitės, sutinka Pranašą, kuris šventu aliejum patepa jo galvą ir paskelbia jį visos tautos karalium. Saulius, pasidaręs galingu Karvedžiu, nugali Amonitus ir Amalecitus ir įkuria karingą Karalystę, pavojingą kaimynams. Bet tas pat Pranašas, kuris jį karalium pastatė, juo nepasitenkinęs, žadina prieš jį pretendentą.
Dovydas Vaikas Piemuo užmuša milžiną Karaliaus priešą, skambindamas arfa išsklaido Karaliaus juodas pykčio mintis, įgyja karaliaus pirmagimio prielankumą ir meilę, veda Karaliaus dukterį, tampa Karaliaus karvedžiu. Tačiau Saulius pradeda jį įtarti ir nori jį nužudyti. Dovydas slapstosi kalnų urvuose, surenka gaują žmogžudžių, pereina tarnauti pas Filistimiečius, ir, kai pastarieji nugali Saulių ir užmuša jį ant Gelboės kalno, pats pasiskelbia viso Izraelio Karalium. Drąsus Piemuo, didis kaip Dainius ir Karalius, bet žiaurus ir gašlus, statosi sostinę Giboriečiams, t. y. drąsuoliams, padedant, Jeruzalėje, nugali ir pavergia kaimyninius karalius. Pirmą kartą žydas daros pavojingas, sukelia baimės. Amžių amžius ištroškęs lauks Dovydo grįžimo ir visą savo viltį dės į tolimojo ainio asmenį, kad išgelbėtų jį iš paniekinimo.
Dovydas yra Kalavijo ir Giesmių Karalius; Saliamonas yra Aukso ir Išminties Karalius. Pavaldiniai neša auksą į jo namus; auksu papuošia pirmą Jehovos rūmą, siunčia laivyną net ligi tolimojo Ophiro aukso ieškoti; Sabos Karalienė padeda prie jo kojų aukso maišus. Bet ir visas aukso puošnumas ir Saliamono Išmintis neišgelbės karaliaus nuo ištvirkimo ir karalystės nuo žlugimo. Jis veda svetimšales moteris ir nusilenkia svetimiems dievams. Viešpats atleidžia jo žilai galvai gerbdamas jo jaunų dienų žygius, tačiau tik senasis karalius miršta, tuoj Karalystė padalinama ir prasideda tamsūs ir nedori žlugimo amžiai. Rūmų suokalbiai, karalių užmušimai, karvedžių sukilimai, nelaimingi namų karai, begėdiškos stabmeldystės laikai, po kurių pradedami trumpi atgailavimo laikotarpiai, pripildo Padalinimo laikus. Pakyla Pranašai ir šaukia karalius susivaldyti, tačiau karaliai jų neklauso ir nuteisia juos ištremti. Izraėliaus priešai atsigauna; Fenikiečiai, Aigiptiečiai, Asiriečiai ir Babiloniečiai užpuola čia vieną čia kitą karalystę, priverčia mokėti jiems duoklę, pagaliau, beveik šešis šimtus metų prieš Jėzaus gimimą Jeruzalė sugriauta, Jehovos Šventykla sunaikinta ir žydai išvaryti į Babilono nelaisvę upių pakraščiuose. Neteisybės ir neištikimumo saikas perpildytas ir tas pat Dievas, kuris išvedė juos iš aigiptiečių vergijos, padavė juos Babiloniečiams vergauti. Tai yra Ketvirtoji Bausmė, baisiausia iš visų buvusių, kadangi galo jai nebus. Nuo šio laiko Žydai visada, per amžius, gyvens išsklaidyti tarp svetimųjų, svetimųjų bus valdomi. Kai kurie iš jų grįš atstatyti Jeruzalės ir jos Šventyklos, bet kraštą užplūs Skitai, apiplėš Persai, užkariaus Graikai, kol, pagaliau, po paskutinių Makabėjų žygių, jis pateks į rankas puslaukinės Arabų dinastijos, priklausančios Romėnams.
Tauta, kuri tiek amžių gyveno laisva ir turtinga savo tyrlaukiuose ir kitados buvo karalysčių valdovė ir buvo laikoma, Dievo ypatingoj globoj būdama, išrinktąja pasaulio tauta, dabar, suskaldyta į dešimtį dalių, prislėgta mokesčių, svetimųjų valdoma ir stumdoma, tapo žmonių pajuoka, tautų Juobu.
Po Jėzaus mirties jos likimas bus dar aštresnis: Jeruzalė bus antrą kartą sunaikinta, sunaikintoje ir nualintoje šalyje viešpataus Romėnai ir Graikai, Izraelio likučiai išsisklaidys po visą pasaulį, kaip gatvės dulkės, išnešiojamos vėjo.
Nė viena tauta nebuvo taip mylima savo Dievo ir taip aštriai nubausta. Buvo parinkta tapti viena iš pirmųjų tautų, o tapo paskutiniųjų vergė; norėjo turėti savo galingą tėvynę, tačiau tapo tremtinė ir vergė svetimose šalyse.
Kadangi tai buvo daugiau piemenų, o ne kariautojų tauta, neturėjo ramybės nei savųjų tarpe, nei su svetimaisiais. Kovojo su kaimynais, su savo svečiais, su savais kunigaikščiais, kovojo su savo Pranašais ir su savuoju Dievu. Paskendusi nedorybėse, žmogžudžių, išdavikų, svetimoterių, galvažudžių, šventvagių ir stabmeldžių valdoma, sykiu buvo ta tauta, kuri matė savo namuose pagimdytus didžiausius Rytų šventuosius: teisingus, drausmingus, atsiskyrėlius, pranašus. Joje gimė, pagaliau, naujų šventųjų tėvas, tas, kurį visi pranašai buvo išpranašavę.
Tauta, kuri neturėjo savos metafizikos, nei muzikos, nei tapybos, nei skulptūros, nei statybos meno, sukūrė didžiausią senovės poeziją, kuri blyksi ugninga ekstaze Psalmėse ir Pranašystėse, be galo jautrią Juozapo ir Ruth’os žygiuose, liepsnojančią ugnimi nakties svajose Giesmių Giesmėje.
Išaugęs laukinių dievaičių kulte pakilo prie vienatinio ir visuresančio Dievo Tėvo meilės; godžiai ištroškęs žemės ir aukso, savo pranašuose iškelia į padanges vargšų gynėjus ir prieina ligi turtų paneigimo; ta pati tauta, kuri atnašaudavo ant savo aukurų žmonių aukas ir ligi paskutinio nekaltojo išžudymo miestus, duoda mokinius tam, kuris skelbs neprieteliams meilę; ta tauta, pavydulinga dėl savo pavydulingo Dievo, kiekviename žingsnyje būdavo neištikima, sekdama svetimais dievais; iš jo Šventyklos, tris kartus statytos ir tris kartus sugriautos, pasiliko tik dalelė akmeninės sienos, tiek tik, kad saujelei verkiančiųjų būtų kur atremti galvas ir paslėpti savo ašaras.
Tačiau ši nevykusi, problematiška tauta, turinti savyje kažką viršžmogiško ir vergiško, pirma ir paskutinė iš visų tautų, nors ir vergauja kitoms tautoms, dar ir dabar tebevyrauja ant kitų tautų Pinigais ir Žodžiu; nors ir prarado nuo amžių savą tėvynę, tačiau tebėra valdovų tarpe, kurie visoms šalims duoda įsakymus; nors nužudė didžiausią savo Sūnų ir šituo krauju pasaulio istoriją padalino į dvi dali ir dievažudžių ainiai tapo negarbingiausia, bet sykiu ir švenčiausia iš visų tautų.
