Daug turėsiu iškentėti.
Kad turėjo numirti, ir netrukus mirti paniekinama mirtimi, Jėzus jau seniai žinojo. Tai buvo dovana, kuri jam priklausė, ir niekas jos negalėjo pasisavinti. Kas kitus gelbsti, visumet yra pasiruošęs pats žūti; kas išperka kitus, tas, kaip užstatą, pats save padeda ant svarstyklių, tai reiškia padėti tą vienintelę vertybę, kuriai pats šeimininkas, ir kuri praneša visokias kitas vertybes. Kas myli priešus, tą būtinai pradės nekęsti net draugai; kas teikia visai žmonijai pagalbą, tas turi būti savo tautos nužudytas; kas aukoja gyvybę, vertas yra sutikti mirtį. Kiekviena geradarybė yra toks didelis įžeidimas nedėkingo žmonių užsispyrimo, kad atkeršyti už ją tegalima žiauriausia bausme. Mes noromis atsiliepiame tiktai į tuos balsus, kurie iš kapų kyla, o savo menką galėjimą pagerbti mes sutaupome tiems tiktai, kuriuos nužudėme. Slydžioje žmonių giminės atmintyje išlieka tiktai tos tiesos, kurios buvo krauju išrašytos.
Žinojo Jėzus, kas jam buvo ruošiama Jeruzalėje, ir visose savo mintyse, kaip vėliau pasakys tas, kurs vertas buvo jį atvaizduoti, turėjo išbraižytą mirtį. Tris kartus prieš tai norėtąjį nužudyti. Pirmą kartą Nazarete, kai nusivedė jį ant kalno viršūnės, kur buvo pastatytas miestas, ir norėjo nustumti į prarają. Antrą kartą Šventykloje Žydai įžeisti jo pamokslu griebėsi akmenų ketindami jį užmušti. Ir trečią kartą, švenčių metu, žiemą, graibstėsi akmenų, buvusių kelyje, kad priverstų jį nutilti.
Bet visus tris kartus galėjo išvengti mirties, kadangi dar nebuvo atėjusi jo diena. Tuos mirties pažadus jis laikė savo sieloje, sau pačiam, ligi paskučiausio laiko. Nenorėjo nuliūdninti savo mokinių, kurie gal būtų pasipiktinę tuo, kad turi draugauti su kaž kuo, kuris yra pasmerktas, kuris jau nešioja savo širdyje mirtį. Tačiau po to, kai jo Pasiuntinystė buvo tris kart pašventinta—Petro išpažinimas, Hermono šviesa, Betanijoj patepimas aliejum—nebegalėjo ilgiau tylėti. Labai gerai pažinojo naivius Dvylikos užsidegimus. Žinojo, kad, nepaisant retų entuziazmo momentų, jie tebegalvojo taip, kaip galvoja paprasti žmonės, tebebuvo žmonės net ir aukščiausiose savo svajonėse. Žinojo, kad laukė Mesijos, atstatytojo aukso amžiaus, bet ne Skausmų Vyro. Vaizdavosi jį Karalių soste, o ne piktadarį budelio žudomą; svajojo matyti jį kaip laimėtoją triumfuojantį didžiausioj pagarboj, o ne paniekintą, apspjaudytą, sudaužytą lig mėlynių; tarė, kad ateis numirėlių prikelti, o nebus pats nužudytas kaip žmogžudys.
Reikalinga buvo—kad šitas dalykas nebūtų jiems naujiena, didžiausios paniekos dieną įspėti juos iš anksto. Tegu sužino iš paties pasmerktojo, Mesijo lūpų, kad Mesiją turi būti pasmerktas, kad nugalėtojas turi žūti žiaurioje kovoje, kad visų Karalių Karalius turi būti Cezario tarnų iškoneveiktas, kad Dievo Sūnus turi būti prikaltas prie kryžiaus aklų Dievo tarnų.
Tris kartus kėsinosi jį nužudyti; tris kartus įspėjo Dvyliką po Petro išpažinimo apie savo artėjančią mirtį. Ir trijų rūšių bus žmonių, kurie jam paskelbs mirties sprendimą: Vyresnieji, Kunigai ir įstatymų žinovai.
Ir trys bus dalyviai reikalingi jam nužudyti: Juda, kuris jį išduos; Kaipas, kuris jį pasmerks; Pilotas, kuris sutiks įvykdyti sprendimą. Trijų rūšių bus medžiaginiai bausmės vykdytojai: žvalgai, kurie jį suims; žydai, kurie šauks aikštėje ties prokonsulo rūmais: nukryžiuok jį; Romos kareiviai, kurie jį prikals prie medžio.
Tris laipsnius, kaip jis pats sako mokiniams, turės jo kančia Pirma bus pajuoktas ir įžeistas, paskui apspjaudytas ir nuplaktas ir pagaliau nužudytas. Bet jie turi nenusigąsti ir neverkti. Kaip gyvenimas turi savo atpildą mirtyje, taip lygiai mirtis yra naujo gyvenimo pažadas. Po trijų dienų atsikels iš kapo, kad niekados nebemirtų. Kristus neatneša aukso turtų nei grūdų derliaus, bet nemirtingumą tiems visiems, kurie jo klausys, atneša nuodėmių atleidimą. Tačiau nemirtingumą ir laisvę reikia išpirkti šitų daiktų priešginybėmis: kalėjimu ir mirties agonija. Tai baisi ir didelė kaina, tačiau keletas dienų kančių ir laidotuvės yra reikalingos tam, kad įgytų gyvenimo amžinybę laisvėje.
Šitų reiškinių akivaizdoje mokiniai nerymauja nuliūdę ir nenori jais tikėti. Bet Jėzus jau pradėjo kentėti, įsivaizduodamas savo mintyse ir išreikšdamas žodžiais baisiausias savo gyvenimo dienas. Dabar jau jo veikalų įpėdiniai iš jo paties žodžių žino viską, ir Kristus gali eiti į Jeruzalę, kad ligi galo išsipildytų visa, kas buvo jo pasakyta..
