Debesis.
Dar kartą sugrįžo jie į Jeruzalę, šį kartą visai palikdami savo tinklus: ilgos kelionės keliautojai, kurią nuo šiol tepertrauks tiktai kraujo etapai.
Toj pačioj vietoj, kur buvo nužengęs žmonių garbei, žydinčių šakų paunksnėje, turi įžengti, po išniekinimo ir atgimimo dienų, į dangaus garbę. Per keturiasdešimts dienų nuo Atsikėlimo dienos, tiek kiek išbuvo Dykumoje po mirties pavaizdavimo vandenyje, buvo pasilikęs tarp žmonių. Jo gyvenimas, nors kūnas atrodė toks pat kaip pirma, buvo antžmogiškas ir sudievintas, siekė aukščiausio laipsnio matomame kūniškame pasauly ir jau kaip skaisti dvasia, taisės sugrįžti į aukštybes, iš kurių buvo nužengęs, šiek tiek daugiau kaip prieš trisdešimts metų, kad žemei, paskendusiai tamsybėse, atidarytų langą į dangaus nepaprastą grožį.
Nebedalyvavo, kaip kitados, Apaštalų paprastame gyvenime, kadangi jau buvo atskirtas nuo gyvųjų reikalų, tačiau daugiau, negu vieną kartą buvo pasirodęs, kad patvirtintų savo paskutinius pažadus, ir, gal būt, kad perduotų ištikimiausiems tas paslaptis, kurios nebuvo nė vienoje knygoje surašytos, bet buvo visą apaštalų laiką perduodamos su paslapties antspaudu, ir vėliau buvo netobulai žinomos Arcana Disciplina pavadinimu.
Paskutinį kartą jį matė ant Alyvų Kalno prieš mirtį, kur jis pranašavo apie Šventyklos ir miesto išgriovimą ir apie savo sugrįžimo ženklus, ir kur nakties tamsumos ir neramumo kankinamas Šėtonas, pirm negu pasitraukė nugalėtas, jo veidą suvilgė krauju ir prakaitu. Tai buvo vienas iš paskutinių gegužės vakarų, ir nudažyti auksine spalva šitoje auksinėje valandoje debesys, kaip dangaus archipelagai besileidžiančios saulės aukse, atrodė, lyg plaukė nuo įkaitintos žemės į pasilenkusį dangų, kaip begalinių kvepiančių aukų dūmai. Laukuose, kurie atidžiai brendino grūdus, paukščiai buvo pradėję šaukti į gūžtas savo mažyčius paukštukus; vakaro vėjelis pukšteno, lengvai banguodamas medžių šakelėmis ir dar tebežaliuojančiais javų stiebais. Ant tolimo dar nepaliesto miesto gulėjo dulkių debesis, iš kurio į viršų skverbėsi stogai, bokšteliai ir baltas Šventyklos keturkampis.
Mokiniai dar kartą pakartoja klausimą, kurį šitoje pačioje vietoje buvo davę Jėzui atmintiname dviejų pranašysčių vakare. Dabar, kai sugrįžo, kaip buvo pažadėjęs, ko dar turime laukti?
— Viešpatie, ar dabartiniu metu keti atstatyti Izraelio karalystę?
Gal norėjo kalbėti apie Dievo Karalystę kuri jų išmanymu ir pranašų supratimu sutapdavo su Izraelio Karalyste, kadangi nuo Judėjos turėjo prasidėti dieviškasis žemės atgimimas.
— Ne jūsų dalykas — atsakė Kristus — žinoti laikus ir jų dalis, kuriuos Tėvas pasiliko savo žinioje; bet gausite dvasios galią, kada dvasia ant jūsų nužengs, ir būsite man liudininkai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje, Samarijoje ir visuose žemės pakraščiuose.
Tai taręs, pakėlė abi rankas ir juos palaimino. Tuo metu, kai į jį sužiūro, pakilo nuo žemės ir staiga skaistus debesis, kaip Persimainymo rytą, apsupo jį ir paslėpė. Tačiau pasilikusieji negalėjo atitraukti akių nuo dangaus ir tolydžio tebežiūrėjo aukštyn, suakmenėję nustebę, kol du vyrai baltais apsiaustais pažadino juos:
— Vyrai, Galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Šitas Jėzus, kuris yra paimtas į dangų iš jūsų tarpo, tuo pačiu būdu sugrįš, kaip kad matėte jį einantį į dangų.
Tuomet, pagarbinę jį tyloje, grįžo į Jeruzalę, skaidrėdami liūdinčiu džiaugsmu, galvodami apie naują dieną: pirmąją dieną to veikalo, kuris beveik per du tūkstančiu metų dar nėra baigtas. Dabar ir jie pasiliko vieni prieš begalinį priešų skaičių, kuris turi Pasaulio vardą. Tačiau dangus jau nėra taip nuo žemės atskirtas, kaip prieš Kristaus atėjimą; mistiškos Jokūbo kopėčios jau nebe atsiskyrėlio sapnas, bet jau atremtos jos į žemę, kurią jų kojos mindžioja, o ten, aukštybėse, yra Tarpininkas, kuris nepamiršta vienadienių būtybių, amžinybei paskirtų, kurios kurį laiką buvo jo broliai. „Aš būsiu su jumis ligi pasaulio pabaigos:“ taip skambėjo vienas didžiausių jo paskutinių pažadų. Įžengė į dangų, bet dangus jau nebe vien tiktai išlenkta gaubste, kuriuo plaukia greiti ir išsisklaidą debesys, kaip kokios karalystės, audroms bujojant, ir kurioje mirga tyliai, kaip šventųjų sielos, žvaigždės. Žmogaus Sūnus, kuris lipdavo į kalnus, kad būti arčiau dangaus, kuris pasikeitė šviesa dangaus beribėje giedroje, kuris mirė pakeltas nuo žemės, dangaus tamsybėse, ir sugrįžo, kad pakiltų į dangų ramioje pavakarės tyloje, dar nuolat tebėra tarp mūsų, tebėra šiame pasaulyje, kur norėjo išvaduoti, mūsų žodžius nugirdęs, kiek jie iš tikrųjų eina iš mūsų sielos gelmių; mūsų ašaras išvydęs, jeigu jos tikrai buvo kruvinos širdies ašaros pirmiau, negu sūriais lašais pabiro iš mūsų akių; neperprantamas ir geradaris svečias jau neapleis mūsų niekados, kadangi žemė, pagal jo valią, tapo Dangaus Karalystės pažadu, ir nuo šios dienos sudaro dangaus dalelę. Tą rūsčią mūsų visų maitintojėlę, tą sferą, kuri tėra taškas beribėje, kurioje glūdi begalybės viltis, Kristus priglaudė prie savęs, kaip savo amžinąją savybę, ir šiandie jis labiau yra su mumis surištas nei tuomet, kada valgė mūsų laukų duoną. Nė vienas dieviškasis pažadas negali užmirštas dingti: visi gegužės mėnesio debesio lašeliai, kurie jį paslėpė, nuolat prieš mus tebemirga, ir kasdieną, pakeldami savo pavargusias mirtingas akis, tą patį dangų matome, iš kurio vėl nužengs jis klaikioje savo garbės šviesoje.
