Nusidėjėlė.
Tačiau nė viena moteris nemylėjo jo taip, kaip Nusidėjėlė, kuri patepė jo plaukus ir kojas kvepiančiu balzamu ir nuplovė jo kojas Simano namuose savo ašaromis.
Kiekvienas iš mūsų turi prieš akis šitą faktą. Verkiančios vaizdas palaidais plaukais prie keliautojo kojų ir iki šios dienos pasiliko visų vaizduoklėje. Bet tikroji šito įvykio prasmė nedaugeliui tėra aiški, nes ją tiek perdirbo įvairūs aiškinimai ir literatinės pažiūros. Praėjusio amžiaus dekadentai, gašlių smaguriavimų garbintojai, kuriuos ištvirkimo garai taip vilioja, kaip muses išmatos, arba varnus dvėselėnų lavonai, ieškojo Evangelijose moterų, kurios būtų pakvipusios nusidėjimu, patys atrodydami labiau panašūs į moteris, sukurtas jųjų liguistuose sapnuose,, dvokiančiuose dvėselėna. Ir pasirinko keletą pavyzdžių, puošdami juos atlasinėmis būdvardžių skraistėmis, veiksmažodžių šilkais, brangių blizgučių ir perlų metaforomis, nežinomąją atgailaujančią, praminę Marija iš Magdalijos, nežinomąją svetmoterę iš Jeruzalės šokėja Salome, kerštinga Erodiada.
Plaukų patepimo ir kojų nuplovimo įvykis buvo iš esmės visai iškraipytas ta maskaradine pastanga. Jis yra labai paprastas, nors tuo pačiu metu nepaprastai gilus. Pagyrimas, kurį Jėzus išreiškia moteriškei, pilančiai ant jo plaukų balzamą, nėra kūniškojo nusidėjimo pagyrimu, nei paprastos meilės pagyrimas, kaip kad ją, apskritai, žmonės supranta.
Nusidėjėlė, kuri tylomis įeina į Simano namus su alebastriniu indu, jau nebe Nusidėjėlė. Matė, jau prieš tai pažino Jėzų. Ji nebe paleistuvė. Girdėjo Jėzų kalbant. Jau jinai nebe gatvės moteriškė, nebe pardavinėja savo kūno vyrų gašlumui patenkinti. Girdėjo ji Jėzaus balsą, klausėsi jo žodžių; jo balsas ją pažadino, jo žodžiai pervėrė. Visiems priklausiusi moteriškė suprato, kad yra vienintelė meilė gražesnė už visus meilikavimus, kad yra neturtas daug dosnesnis už visus staterus ir talentus.2) Įeidama į Simano namus, įeina nebe ta moteriškė, kaip pirmiau, kurią aplinkiniai žmonės su pajuoka pirštais badydavo, kurią ir Pariziejus pažinojo, bet niekino. Jos siela pasikeitė. Visas jos gyvenimas pasikeitė. Jos kūnas dabar švarus; ranka jos švari; josios lūpos nebeturi kartaus rūdies skonio, o jos akys išmoko verkti. Dabar jau yra pasiruošusi pagal Karaliaus pažadą įeiti į Karalystę.
Be šito paaiškinimo negalima suprasti tolimesnės istorijos. Išgelbėta Nusidėjėlė nori kuo nors atsidėkoti savo išgelbėtojui. Ji ima vieną brangiausių dalykų, kuris jai išliko, pilną alebastrinę vazą kvepiančio balzamo, gal būt, atsitiktinio meilužio dovaną, norėdama tuo brangiu tepalu patepti plaukus savo Karaliaus.
Pirmoji jos mintis yra padėkos mintis. Jos elgesys yra viešo atsidėkojimo veiksmas. Nusidėjėlė nori visų akyse padėkoti tam, kuris nuvalė jos sielą, kuris širdį jos prikėlė, kuris pakėlė ją iš paniekos, kuris įkvėpė jai tokios kilnios vilties, pranešančios visus džiaugsmus.
Įeina su savo užvožtu alebastriniu indu, spausdama jį prie krūtinės, nedrąsiai ir išsigandsi, kaip mergaitė, pirmą kartą įeidama į mokyklą, kaip paleista iš kalėjimo, kuri pasijuto pirmą kartą laisvėje. Jeina su pilnu indu kvepalų, netardama nė žodžio, tik vienai akimirkai tepakelia akis, meta tik tą trumpą žvilgsnį, kurio pakanka pro antakių uždangą pastebėti vietą, kur Jėzus ilsisi. Prisiartina prie lovos, jausdama, kad kojos jos linksta, rankos dreba, jautrios blakstienos juda, keliai virpa—nes jaučia, kad visi sužiuro į ją, kad į ją nukreipta tiek vyrų akių, kurios seka žvilgsniais josios lankstų kūną, tirdamos, ką ji darys.
Jinai gi, numušus alebastrinio ąsotėlio kaklą, išpila pusę brangaus tepalo ant Jėzaus galvos. Dideli sunkūs ir tiršti lašai sumirgėjo plaukuose, kaip išbarstyti perlai. Meiliomis rankomis išskirsto juos pailgai garbiniuotų plaukų, kiekvieną plaukelį suvilgo skaidria švelninančia drėgme, nesustodama tol, kol kiekvienas plaukas sužvilga. Visas butas prisipildo šito kvapsnio; visų akys nutirpo didžiausiu nusistebėjimu.
Netardama nė žodžio, moteriškė paima ligi pusiau ištuštintą ąsotėlį į rankas, klaupdamosi prie kojų ramybės skelbėjo. Išpila ant delno balzamo likučius ir pamažėle patepa dešinės ir kairės kojos leteną tokiu jautriu ir švelniu stropumu, kaip motina kad pirmą kartą plauna savo pirmąjį kūdikį. Po to jai pritrūksta jau pajėgų, nebegali susivaldyti, nebegali pasipriešinti artėjančiai susijaudinimo bangai, kuri suspaudžia jos širdį, užsmaugia gerklę ir užlieja akis. Norėtų kalbėti, norėtų pasakyti, jog tai, ką ji padarė yra tik paprasta padėka, kukli ir širdinga padėka už tą malonę, kurią gavo, už naują šviesą, kurios jos akys taip buvo ištroškusios. Bet kur būtų tuo laiku, visų šitų vyrų akivaizdoje, radusi tuos žodžius, kuriuos turėtų pasakyti, žodžius, kurie būtų verti tos begalinės malonės, jo vertus žodžius? O tuo tarpu jos lūpos taip virpa, kad negali ištarti nė dviejų skiemenų drauge surištų; jos kalba būtų ne kas kita, kaip gilus vaitojimas, verksmo lydimas. Tad, negalėdama kalbėti lūpomis, kalba žvilgsniu: viena po kitos jos gausios, karštos ašaros krinta ant Jėzaus kojų, kaip tylios padėkos aukos dėkingumui išreikšti. Šitas verksmas jos širdį palengvina, ašaros numalšina jos skausmą; nieko nebejaučia ir nemato; neapsakomas džiaugsmas, kurio niekados neturėjo nei ant motinos kelių, nei vyrų glėbyje, užlieja visą jos kraują lig apalpimo, drasko ją lig pakerėjimo, visa jos būtybė pasineria aukščiausioje ekstazėje, kur džiaugsmas padaro skaudų smūgį, o kančia pasikeičia neapsakomu malonumu, kur skausmas ir džiaugsmas susilieja į vieną baisų jausmą.
Šitame verksme, šitose nesuvaldamose ašarose verkia jos pirmykštis gyvenimas, verkia jos vakarykštis nelaimingas gyvenimas. Mintis jos grįžta į tą laiką, kada jos kūnas buvo suterštas vyrų. Visiems ji turėjo nusišypsoti, su visais turėjo dalytis savo sutryptu guoliu, kiekvienam atidavinėti savo išteptą kvepalais kūną. Visiems turėjo rodyti pasitenkinimo jausmo, kurio visai nebuvo; turėjo rodyti apgaulingą pasitenkinimą ir tiems, kurie ją niekino, piktinosi ja, ir tiems, kurių ji nekentė.
Bet verkiančiosios ašaros tuo pačiu metu yra džiaugsmo ir paguodos ašaros. Ne vien dėl savo niekšiškumo verkia, kuris jau išbrauktas iš jos gyvenimo, bet dėl perdidelio saldumo gyvenimo, kurį dabar iš naujo pradeda.
Verkia jos išpirkta mergystė, verkia jos siela, blogybėse surasta, stebuklingai surasta skaistybė, verkia visiškai panaikintas jos pasmerkimas, visai amžinybei atšauktas. Jos verksmas yra džiaugsmo verksmas dėl antrojo atgimimo, atrastos tiesos garbinimo verksmas, netikėto atsivertimo džiaugsmo ašaros dėl savo sielos, kuri rodos jau buvo pražuvusi, atradimo stebuklingos vilties, kuri išvelka ją iš medžiagos purvynų iškelti ligi dvasios šviesos. Brangaus balzamo ir ašarų lašai yra aukos už visas neįtikimas malones.
Tačiau ji verkia ne tik dėl savęs vienos, ne vien dėl savo skausmo ir džiaugsmo rauda. Ašaros, kurios suvilgė Jėzaus kojas, yra ir jam išlietos.
Nežinomoji patepė savo Karalių, kaip kadaise senovėje patepdavo karalius. Patepė jo galvą, kaip būdavo patepamos galvos vyriausių Judėjos kunigų ir monarchų; patepė jo kojas, kaip būdavo patepamos didžiųjų švenčių metu kojos ponų ir svečių. Bet tuo pačiu metu verkiančioji moteris paruošia mirčia ir laidotuvėms. Jėzus, kuris yra pasiruošęs įžengti į Jeruzalę, žino, kad tai jau paskutinės dienos jo kūniško gyvenimo. „Šitoji— sako mokiniams — patepdama mano galvą kvepiančiu balzamu, norėjo paruošti mane laidotuvėms“. Pasigailėjimo pilna moteriškės meilė jį gyvą užbalzamavo.
Kristus priims dar trečią krįkštą prieš savo mirtį, išniekinimo krikštą, paskutinio įžeidimo krikštą; Romos vietininko kareiviai spjaudys jam į veidą. Bet tuo pačiu metu gavo drauge garbės krikštą ir mirties krikštą. Pateptas kaip Karalius, kuris turės triumfuoti dangaus Karalystėje, pateptas balzamu kaip lavonas, kurį padės į iškaltą uoloje kapą. Patepimo simbolis jungia savyje dvi giminiškas paslaptis Mesianizmo ir Nukryžavimo.
Vargšė Nusidėjėlė paslaptingai išrinkta atlikti šitą pranašišką apeigą, gal būt, neaiškiai ir nujaučia šito baisaus patepimo reikšmę. Širdies nujautimas stipresnis moteryje negu vyro asmenyje, toli reginti nujautimo galia, sujaudinta ligi ekstazės, gal būt, padėjo jai numatyti, kad šitas kūnas jos pateptas ir ašaromis apmazgotas po kelių dienų bus tik šaltas, sukruvintas lavonas. Kitos moterys, o gal ir jinai, eis prie jo kapo paskutinį kartą patepti brangiais kvepalais jo kūną, bet jo jau neberas. Tas, kuris šiandien sėdi už stalo su savo draugais, tuo laiku bus prie kito pragaro vartų
Ir dėl šito nujautimo įspūdžio verkiančioji nesuvaldo savo ašarų, nenustoja verkti, liedama ašaras ant Jėzaus kojų, tuo metu, kai visi kiti žiūri išgąstingai, nieko nesuprasdami ir nieko nežinodami. Išgelbėtojo ir pasmerktojo kojos permirko nuo jos ašarų, sūrus ašarų kartumas susimaišė su balzamo kvapsniu. Vargšė Nusidėjėlė nežino, kaip nušluostyti tas kojas, ašaromis suvilgytas. Neturi su savim baltos drobės, o josios rūbai neatrodo, kad būtų verti palytėti jos Viešpaties kūną. Tada ji pagalvojo apie savo plaukus, apie savo ilgus plaukus, kurie čia tiko šilkiniu švelnumu. Atriša juos, išpina kasas, išima sagteles. Juodos plaukų bangos nudrimba ant jos veido, uždengdamos jos paraudusius skruostus iš sumišimo ir pasigailėjimo. Ir paėmusi į saują plaukų pluoštus šluosto pamažėle kojas, kurios ligi šitų namų atnešė jos Karalių.
Dabar ji nustojo verkusi. Išliejo visas ašaras ir nušluostė. Jos uždavinys baigtas, bet tiktai Jėzus tesuprato jos tylėjimą.
2 Stateras ir talentas = piniginiai vienetai.
