Sugrįžimas į pamarį.
Kai drama pasibaigė didžiausiu skausmu ir didžiausiu džiaugsmu, grįžo kiekvienas prie savo pašaukimo. Sūnus pas tėvą, karalius į savo karalystę, vyriausias kunigas prie savo kraujo šaltinių, choras prie pilno vilties tylėjimo, žvejai prie savo tinklų.
Tie tinklai vandens sužaloti, krantų apdraskyti, paskandinti nepaprastu svoriu, tiek kartų taisyti, lopyti, susiuvinėti ir sumezgioti, kuriuos pirmieji žmonių žvejai buvo pametę, net neatsigręžė į juos, ant Kapharnaumo krantų, kaž kieno buvo paimti ir padėti nuošaliai; stropūs žmonės neapleidžia savo namų, nes sapnai neilgai tetrunka, o alkis tęsiasi taip ilgai kaip žmogaus gyvenimas. Simano žmona, Jono ir Jokūbo tėvas, Tomo brolis, palaikė tinklus ir bučius, kaip daiktus, kurie dar gali būti reikalingi, kaip atminimą apie tuos, kurie išėjo, tartum koks balsas būtų pasilikusiems sakęs: Ir jie sugrįš. Karalystė yra graži, bet kelias į ją yra didelis ir ežeras gražus ir šiandien dar žuvingas. Šventumas yra šventas, bet ne viena dvasia tegyvenama. Viena žuvis ant stalo yra brangesnė alkanam už sostą, kurį jis gaus gal po metų — kitų.
Ir išmintingumas tų, kurie sėdi namuose, laikydamiesi gimtinio namų slenksčio, kaip samanos akmens, kurį laiką buvo paėmęs viršų. Žvejai sugrįžo. Žmonių žūklautojai vėl pasirodė Galilėjoje ir vėl paėmė į rankas senuosius tinklus. Turėjo įsakymą iš to paties, būtent, kuris juos buvo iš tenai pašaukęs, kad būtų liudininkai jo pažeminimo ir jo garbės. Neužmiršo jo ir niekados neužmirš; nuolatos kalbėjosi tarp savęs apie jį ir su visais tais, kurie norėjo jų klausyti. Bet sugrįžusis buvo pasakęs. Pasimatysime Galilėjoje. Ir jie paliko klaikią Judėją, tą paleistuvę, kurią valdė godūs žmogžudžiai, išėjo į savo giedrios ir malonios tėvynės kelią, iš kur juos buvo paėmęs prievarta mielasai sielų vagilius. Kaip gražiai atrodė jų akims senos lūšnelės, drėgme paramstytos, baluojančios iš tolo, jauna žolele aplink apjuostos; gražūs buvo stalai, senelių įgudusiomis rankomis leistuvais nulyginti ir krosnis, iš kurios kas savaitė verždavosi liepsnos liežuviai ir kamuoliais ritosi dūmai. Ir nuostabiai gražus buvo veik pamarės miesčiuko ramumas, su jo pusnuogių pajuodusių vaikų klegesiu, su jo saule, žiūrinčia tiesiai iš viršaus į miesčiuko rinkelę, su eilėmis maišų ir pintinių, sukrautų paunksnėse, su žuvų kvapu, kurio prisipildydavo miesčiukas kiekvieną apyaušrį, vėjeliui papūtus. Bet ežero grožis pranešė visą kitą, tai buvo ištirpytas smaragdas, išraizgytas topazais, plūduriavo jame apyaušriais; pusiaudieniais maudėsi jame balzganos erdvės; saulei leidžiantis, nardėsi balkšvas opalas, giacinto vilnimis banguojąs; žvaigždėtomis naktimis aukso vinys smelkėsi jo tamsion gilumon; mėnesienoje sidabravo ir žaidė jo paviršiu išsilgimas. Ant šito ežero, kuris labai buvo panašus į šitos laimingos vietelės globėją — užtaką, pirmą kartą jų akims atsiskleidė šviesos ir vandens grožis, tų dviejų gaivalų, kilnesnių už sunkią ir suterštą žemę ir labiau giminiškų širdžiai už ugnį. Laivas su savo burėmis, nusėdėtais suolais, su aukštu skarlatiniu prišakiu, nuo pirmųjų amžiaus metų jiems buvo brangesnis namas už tuos namus, kurie jų laukė ant kranto, kaip pabaltinta ir nejudanti dėžė. Tos begalinės laukimo ir vilties valandos, įsižiūrėjimas į bangų kaitaliojimąsi, tinklų trukčiojimus, į debesų telkimąsi ant vandens, pripildydavo didesnę dalį jų paprasto vargingo gyvenimo.
Taip buvo lig tos dienos, kada dar vargingesnis, bet galingas Valdovas juos pašaukė pas save, kaip darbininkus antprigimtiniam ir pavojingam darbui. Vargšės jų sielos, ištrauktos iš jų įprasto pasaulio, stengėsi užsidegti šita liepsna, tačiau naujas gyvenimas juos sutraiškė, kaip vynuoges slėgtuvai, kaip alyvos gileles alyvos daryklojė, kad iš jų šiurkščių širdžių galėtų ištrykšti meilės ir pasigailėjimo ašaros. Bet buvo reikalinga, kad ant Kaukuolės iškilumos iškiltų kryžius ir būtų tikruoju verksmu verkiama, ir Nukryžiuotasis turėjo sugrįžti ir valgyti su jais duoną, kad vėl užsidegtų viltimi.
Ir štai jie sugrįžo, atsinešdami išgelbėti tą saujelę atsiminimų, kurių tačiau turėjo užtekti pasauliui pakeisti. Bet pirmiau, negu išvyks dirbti darbo, kuris jiems pavestas, laukia dar išvysti tą, kurį mylėjo, tose vietose, kurios jam buvo malonios. Sugrįžo visai kitokie, negu buvo išėję, labiau susirūpinę ir nuliūdę, jautėsi kaip svetimi, tartum būtų sugrįžę iš Lotofagų šalies, ir jau dabar būtų matę skaistesnėmis akimis kažkokią nematomą žemę su dangumi sudariusią sandorą. Tinklai jų čia tebebuvo pakabinti ant akmeninių tvorų, ir pririštos inkarais valtys ant įniršusių bangų tebesisupė. Žmonių žvejai pradėjo vėl gal iš pasilgimo, gal iš reikalo, būti žuvų žvejais.
Septyni Kristaus mokiniai vieną vakarą buvo susirinkę drauge Kapharnaumo uoste. Simanas, Petru vadinamas, Tomas Dvynukas, Natanaelis iš Kanos, Jokūbas, Jonas ir kitu du. Simanas tarė:
— Einu žuvies žūti.
— Eisime ir mes su tavim—atsakė draugai.
Ir sulipę į laivą nusiyrė, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Apyaušry, šiek-tiek susierzinę dėl praleistos be naudos nakties, pasuko laivą į krantą. Kai prisiyrė prie kranto, pastebėjo apyaušrio šviesoje žmogaus paveikslą, prie pat vandens, kuris tartum jų laukė: ,,tačiau mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus“:
— Vaikučiai, ar turite žuvies?—šūkterėjo nepažįstamasis.
Jie gi atsakė: ne, neturime.
— Užmeskite tinklus iš dešinės valties pusės ir rasite.
Paklausė, ir po kiek laiko tinklas buvo taip pilnas, kad su dideliu vargu jie ištraukė tinklą į viršų. Ir visi pradėjo drebėti, nes atspėjo, kas buvo tasai, kuris jų laukė.
— Tai Viešpats, tarė Jonas Simanui.
Petras, nieko nesakydamas, greičiausia užsitraukė ant savęs marškinius, nes buvo nuogas, ir puolė į vandenį, kad nueitų pirmas. Laivas tebuvo per dvidešimt uolekčių nuo kranto ir po kelių akimirkų visi jau buvo prie savo Viešpaties. Ir niekas nepaklausė: Kas esi? nes visi jį pažino.
Ant kranto buvo sukurtas ugniakuras ir dvi žuvys, kurios kepė ant ugnies, čia pat buvo ir stalelis su duona. Ir tarė jiems Jėzus:
— Eikite pusryčiauti.
Ir paskutinį kartą laužė duoną ir padalino visiems, paskui tą patį padarė su žuvim. Kai tik pavalgė, Jėzus kreipėsi į Simaną, ir nuo šito žvilgsnio nelaimingasis, kuris lig šiol tebetylėjo nubalo:
— Simanai, Jonos sūnau, ar myli mane daugiau už juos?
Išsigynėlis, girdėdamas šitą klausimą, jautrumu dvelkiantį, bet jam tokį žiaurų, pasijuto esąs perkeltas į kitą vietą, prie kito ugniakuro, kur jį kiti klausinėjo, ir atsiminė savo atsakymą tuomet duotą, ir žvilgsnį to, kuris turėjo numirti, ir savo didelį verksmą nakties glūdumoj. Nedrįso taip atsakyti, kaip būtų norėjęs. Jo lūpose „taip“ būtų skambėjęs, kaip pasigyrimas ir begėdiškumas, išsigynimas būtų buvęs melagystė ir panieka.
— Taip, Viešpatie, tu žinai, kad myliu tave.
Nesako, kad „myliu“: susilaiko bent žodžiu prasitarti apie meilę, tiek kartų išpažintą ir paskui išduotą. „Myliu tave“, silpnesnis yra pasakymas ir mažiau uždedąs pareigų, ir jis patsai tą išpažįsta, bet „tu žinai Viešpatie“, tu, kuris viską žinai ir matai net ir slėpiningiausiose širdyse. Myliu tave, bet neturiu drąsos pridurti, visų akivaizdoje, kurie žino: daugiau, negu visi.
Kristus jam sako:
— Ganyk mano jėriukus.
Ir antrą kartą jį klausia:
— Simanai, Jonos sūnau, ar tikrai tu myli mane?
Ir Petras sumišęs neranda kitokio atsakymo, pakartoja:
— Viešpatie, tu žinai, kad myliu tave.
— Kam man darai naujų skausmų. Ar gi nežinai ir be to, kad tau pasakyčiau, kad myliu tave, kad, myliu labiau, negu kada nors mylėjau, kad myliu taip, kaip niekados nemylėjau, ir atiduosiu gyvastį, kad neišsiginčiau tavęs ir tavo meilės.
Tuomet Jėzus tarė:
— Ganyk mano avis.
Ir trečią kartą klausia:
— Simanai, Jonos sūnau, ar iš tikrųjų tu myli mane?
Nebekalba jau apie meilę, bet nori, kad trečią kartą, visų akivaizdoje, trys išsiginimai Jeruzalėje būtų ištrinti trimis naujais pasižadėjimais. Bet Petras jau nebegali susivaldyti, ir iškęsti pakartojamų smūgių:
— Bet Viešpatie—sušuko veik pro ašaras — tu žinai kiekvieną daiktą ir žinai, kad aš tave myliu!
Šiurpus bandymas jau pasibaigė, ir Jėzus tęsia toliau:
— Ganyk mano avis. Ištiesų — ištiesų sakau tau: kada jaunesnis buvai, tu apsijuosdavai ir eidavai, kur norėjai; bet kai pasensi, ištiesi rankas ir kitas tave apjuos ir nuves tave, kur tu nenorėtum eiti.
Mirti, ant kryžiaus, panašaus į tą, ant kurio mane prikalė vinimis. Tad žinai dabar, ką reiškia mylėti mane. Mano meilė yra mirties dvynas. Už tatai, kad jus mylėjau, iškenčiau mirti; už jūsų meilę mane ir jus nužudys. Pagalvok, Simanai, Jonos sūnau, kokia yra sandora, kurią su manim darai ir apie likimą, kuris tavęs laukia. Nuo šiol nebebūsiu šalia tavęs, kad įspėčiau tave ir grąžinčiau tau atleidimo ramybę nusižengus. Nuo šiol po mano mirties kiekvienas išdavimas ir kiekvienas pasityčiojimas tampa tūkstantį kartų sunkesnis. Tu atsakysi už visas avis, kurias palieku tavo sargyboje, o atpildui už iškęstus vargus gausi du rąstus ir keturias vinis, kaip aš, ir amžinąjį gyvenimą. Pasirink: tai paskutinis kartas, kai gali pasirinkti, o šitas pasirinkimas, kurį darai, yra amžinas, nebeatšaukiamas pasirinkimas, iš kurio pareikalausiu apyskaitos, kaip Valdovas iš savo tarno, kurį buvo palikęs savo vietoje. Ir dabar, kai jau visa sužinojai ir nusprendei, eik su manim.
— Sek mane!
Petras paklauso, bet, atsigręžęs, pamato einantį paskui jį Joną ir klausia:
— Viešpatie, o su juo kas bus?
— Jeigu aš noriu, kad pasiliktų, kol aš sugrįšiu, tai kas tau rūpi? Tu gi sek mane.
Simanui pirmenybė ir mirtis; Jonui nemirtingumas ir laukimas Tam, kuris turi Pirmtakūno vardą pirmojo atėjimo, tenka būti skelbėju antrojo atėjimo. Pabaigos istorikas bus persekiojamas, kalinamas, atsiskyręs, bet gyvens ilgiau už visus ir galės pamatyti savo akimis akmenų išgriovimą ant prakeiktos Jeruzalės kalvos. Giedrioje ir skambioje savo dykumoje, tarp šviesos pašvaistės ir beribės nakties jūros džiaugsis ir kentės paskutinio atėjimo regėjime. Petras nuėjo Kristaus pėdomis, už Kristų buvo nukryžiuotas ir po savęs paliko amžinąją Kristaus Vietininkų dinastiją, bet Jonas nerado poilsio mirtyje. Jis laukia draug su mumis, visų gentkarčių bendrininkas, tylus kaip meilė, amžinas kaip viltis.
