Atsikėlusis atstumtas.
Pirmieji, kurie sekė Jėzumi jo pirmame gyvenime, buvo tikri, pagaliau, kad prasidėjo jo antras ir amžinas gyvenimas. Nužudytasis, kuris miegojo, kaip Žmogaus lavonas, susuptas į Nikodemo kvepalus ir Juozapo marškas, po dviejų dienų atbudo, kaip Dievas. Bet kiek gi turėjo nugalėti abejonių žmonėse, kol jie sutiko priimti jo nenuginčijamo sugrįžimo realybę!
Tačiau Kristaus priešai, kad atmestų šitą didžiausi papiktinimo dalyką, kuris buvo didžiausia užtvara kitiems išsigynimams, apskundė kaip tik netikėtai užkluptus ir susirūpinusius Mokinius, kad sąmoningai ar nesąmoningai, jie sugalvoję Atsikėlimo gandus. Pagal Kaitos ir jo pritarėjų tvirtinimą tai buvo mokiniai, kurie nakties metu išvogė kūną, o paskiau paskleidė gandus apie tuščią kapą, kad tuo lengviau koks nedakepėlis mistikas galėtų patikėti, kad Jėzus buvo atsikėlęs ir kad tuo būdu galėtų laikyti, tamsybėje bejėgius niekdarius mirusiojo niekdario vardu. Matas pasakoja, kad Žydai papirko kaikuriuos doresnius liudininkus už gerus pinigus, kad jie, esant reikalo, patvirtintų matę Simaną ir jo sėbrus išniekinant kapą ir išnešant ant pečių didelę baltą naštą.
Bet moderniškieji priešai, vaduodamiesi paskutine pagarba tiems, kurie savo krauju įkūrė nesugriaujamą Bažnyčią, arba geriau, būdami įsitikinę pirmųjų kankinių dvasios kuklumu, atsisakė nuo minties apie aną kapo smurtą. Nei Simanas, nei jo bičiuliai nepriklausė tai žmonių grupei, iš kurios parenkami komediantai ir juokdariai: perdaug būtų turėję savo neaptašytose smegenyse sutelkti apgaulės tie vargšai sukvailėję prasčiokai. Viskas rodo, kad jie nebuvo patys apgaudinėtojai, greičiausia jie buvo suvedžioti. Bet jeigu nebuvo vaidintojai, aišku buvo kvailos aukos savo kliedėjimų arba kito rankose žaislas.
Mokiniai, tvirtina rimti antgamtiškumo neigėjai, taip karštai troško pamatyti atsikėlusi Jėzų remdamiesi jo žodžiais, ir šitas atsikėlimas buvo toks reikalingas ir neatidėliotinas atsverti kryžiaus paniekai, kad buvo linkę, beveik verčiami, skelbti jį ir leisti gandus kaip apie dalyką, kuris greitu laiku turėjo įvykti. Tuomet, toje prietaringoje laukimo aplinkumoje, užteko vienos isterikės vizijos, lunatiko sapno, svajotojo lakios vaizduotės, kad nedideliame nusiminusių rately pasklistų gandas apie pasirodymus. Kaikurie iš jų, negalėdami tikėti, kad Mokytojas būtų juos apgavęs, mielai patikėjo tam, kas tvirtino jį matęs po mirties, o šitos rūšies pakartojimams veikiant, pradėjo, pagaliau, patys šiuos išmislus laikyti kaip tikrus ir šitą savo įsitikinimą skiepyti lengvatikiams. Tiktai šita sąlyga, pomirtiniu tvirtinimu remiantis dėl nužudytojo dievybės, galima buvo išsilaikyti drauge tiems, kurie juo buvo pasekę, ir įkurti pirmą pastovią visuotinės Bažnyčios bendruomenę.
Bet, stengdamiesi sugriauti nusiskųsdami kvailumu arba apgaule pirmosios krikščionių padermės tikrybę, tie žmonės užmiršta daugelį dalykų perdaug esminių.
Visų pirma Pauliaus liudijimą. Saulius, Farizėjus, buvo Gamalelio mokykloje ir galėjo būti, nors iš tolo kaip priešas, Kristui mirštant; žinojo jis, be abejo, savo buvusių mokytojų hipotezes apie tariamąjį atsikėlimą.
Bet Paulius, kuris priėmė pirmą Evangeliją iš Jokūbo, vadinamo Viešpaties broliu, ir iš Simano lūpų, Paulius, garsus visose Žydų ir Pagonių bažnyčiose, taip rašė savo pirmame laiške Korintiečiams: „Kristus mirė už mūsų nusidėjimus, buvo palaidotas, trečią dieną atsikėlė, pasirodė Petrui, o paskui Dvylikai. Vėliau pasirodė daugiau kaip penkiems šimtams brolių vienu kartu, iš kurių ligi šiol daugelis tebegyvena, o kiti jau mirė“. Laiškas Korintiečiams yra pripažintas antentišku net įtartiniausių padirbinėjimo ieškotojų, ir negalėjo būti parašytas vėliau kaip 58 metų pavasari, tai reiškia kiek daugiau kaip trisdešimts metų po nukryžiavimo; tuo būdu jis yra senesnis už seniausią Evangeliją. Daugelis iš tų, kurie pažinojo Kristų gyvą, o tokių buvo ne vienas ir ne du, tais metais dar tebegyveno ir būtų galėję lengviausiu būdu užginčyti ir įrodyti Apaštalo melagystę. Korintas buvo Azijos duryse, aziatų tirštai gyvenamas, nuolatiniuose santykiuose su Judėja, o Pauliaus laiškai buvo vieši, kuriuos skaityta susirinkimuose, jų buvo daromi nuorašai kitoms bažnyčioms siųsti. Iškilmingas ir reikšmingas Pauliaus liudijimas galėjo pasiekti ir, be abejo, pasiekė Jeruzalę, kur Jėzaus priešai, iš dalies dar gyvi, būtų turėję juos paneigti kitais liudijimais. Jeigu Paulius būtų galėjęs įsivaizduoti kokio priešingo įrodymo atvejų, niekados nebūtų išdrįsęs rašyti šiuos žodžius. Tad, jeigu taip neatstu nuo įvykio vietos galima buvo tvirtinti viešai kaip faktą tokį priešingą bendriems stropių priešų įsitikinimams ir interesams stebuklą, tai yra įrodymas, kad Atsikėlimas nebuvo tiktai keleto suklaidintųjų išmistas, bet tikrybė, kurią sunku buvo paneigti ir labai lengva patvirtinti liudijimais. Be Pauliaus laiško, neturime kitų atsiminimų apie Kristaus pasirodymą penkiems šimtams brolių, bet nė vienos akimirkos negalime pamanyti, kad Paulius viena iš didžiausių ir švariausių pirmosios Krikščionybės sielų būtų tai pats išgalvojęs, jis, kuris tiek laiko persekiojo tuos, kurie tikėjo Atsikėlimo realybei. Be galo yra galimas dalykas, kad Jėzaus pasirodymas penkiems šimtams atsitiko Galilėjoje, ant kalno, apie kurį kalba Matas, ir kad Apaštalas kaikuriuos pažinojo iš tų kurie tenai buvo tame atmintiname susitikime.
Tačiau dar ne viskas. Evangelistai, kurie nors kartais ir nesklandžiai, tačiau su dideliu nuoširdumu, atskleidžia atsiminimus pirmųjų Jėzaus draugų, pripažįsta, gal būt nesąmoningai, kad Apaštalai nesitikėjo Atsikėlimo, priešingai, ne be pasipriešinimo patikėjo. Skaitydami atidžiai keturis istorikus, matome, kad jie šiek tiek abejoja kuri laiką, net ir Atsikėlusio akivaizdoje. Kada Moterys nedėlios rytą bėga pranešti Mokiniams, jog kapas tuščias ir Jėzus gyvas, jie kaltina jas už niekų kalbas. Kada kiek vėliau pasirodė Galilėjoje daugeliui, „tie, kurie pamatė jį, pagarbino—sako Matas — tačiau kaikurie abejojo“. O kai pasirodė vakare paskutinės vakarienės kambary, buvo ir tokių, kurie negalėjo tikėti savo akims ir nustojo abejoti tik tada, kada pamatė jį valgant. Tomas ir toliau dar tebeabejoja ligi tol, kol jo Viešpaties kūnas neprisiartina prie jo kūno.
Tiek mažai telaukia pamatyti Jį atsikėlusį, kad pirmas pasirodymo įspūdis sukelia juose išgąstį. „Jie samprotavo, kad tai yra dvasia“. Tad nėra jau tokie lengvatikiai ir nelinkę apsigauti, kaip juos įsivaizduoja jų šlovės plėšikai. Ir tokia tolima yra mintis matyti jį sugrįžusį gyvą tarp gyvųjų, kad, pamatę jį, laiko jį kuo kitu. Marija iš Magdalos mano, kad jis yra Juozapo iš Arimatejos daržininkas; Kleofas ir jo bičiulis nepajėgia jo pažinti visą kelią; Simanas ir kiti, kada pasirodo ant ežero krantų, „nežinojo, kad tai buvo Jėzus“. Jeigu būtų tikrai jo laukę, tiktai jo, atbudusiu protu ir degančiu troškimu, ar gi būtų patyrę tiek išgąsčio? argi nebūtų jo pažinę tučtuojau? Skaitant Evangelijas, gaunama įspūdžio, kad Kristaus draugai, yra labai toli nuo to, kad išgalvotų jo sugrįžimą, ir priėmė jį beveik nenugalima prievarta, iš oro spaudžiami ir tai po ilgų svyravimų. Tas įspūdis yra priešingybė tam, ką norėtų įrodyti visi tie, kurie skundžia Apaštalus už tatai, kad jie leidosi apgaunami arba patys kitus suklaidino.
Bet kam tos abejonės? Ar tam, kad Jėzaus pranašavimai negalėjo šitose kurčiose ir kietose sielose nustelbti senobinio žydų bodėjimosi nemirtingumo idėja. Tikėjimas į numirusių atsikėlimą buvo svetimas visais amžiais laikinam Žydų samprotavimui. Tik kaikurių pranašų, kaip Danieliaus ir Ozijo raštuose randame tos idėjos šiokių tokių pėdsakų, bet šiek tiek pasirodo aiškiau tik viename Makabėjų istorijos posme. Kristaus laikais žmonėse buvo šioks toks šitos idėjos kurtus nujautimas, kaip kokio tolimo stebuklo, turinčio savo pagrindą Apreiškime, bet nebuvo laikoma galima pirmiau, negu po paskutiniosios dienos katastrofos; Sadukėjai nemirtingumą griežtai neigė, Farizėjai laikė jį galimu daiktu, bet ne kaip vieno tiktai pirmenybę, tačiau kaip bendrą tolimą atpildą visiems teisingiesiems. Prietaringas Erodas Antipa, kada kalbėjo apie Jėzų, jog tatai esąs atsikėlęs Jonas, norėjo tuo pasakyti ryškiai pavaizduodamas, kad naujas pranašas yra antrasis Jonas.
Žydų tautoje buvo toks gilus pasipriešinimas prileisti tokį negirdėtą mirties teisių paveržimą, kad net patys Atsikėlusiojo Mokiniai, nors jis pats ir buvo paskelbęs savo Atsikėlimą, nebuvo linkę be įrodymų ir tyrinėjimų priimti tai, kaip aiškų faktą.
O juk buvo matę atsikeliant, Kristui įsakius, sūnų našlės iš Nain’o, Jairo dukterį, Mortos ir Marijos brolį, tris miegančius, kuriuos Jėzus pažadino, gailėdamasis vienos motinos verksmo, tėvo ir seserų verksmo. Bet tai buvo įpratimas ir tokis Dvylikos likimas nesuprasti ir užmiršti. Perdaug jie buvo įsigilinę į kūniškas mintis, kad galėtų be jokio vilkinimo patikėti tokį nelauktą mirties nugalėjimą. Bet kada įsitikino, jų įsitikinimas buvo toks pastovus ir galingas, kad iš sėklos šitų pirmųjų priverstinųjų liudininkų išaugo neišmatuojama atsikėlusių piūtis tikinčių į Atsikėlusį, piūtis, kurios amžiai dar nebaigė piauti.
Žydų koneveikimai, neteisingų liudininkų skundai, Mokinių abejojimai, klastos susirūpinusių ir nusigandusių priešų, sofizmai Tomo pavainikių, svajonės klaidatikių, išmislai aitrių spiritistų, netiesioginai suinteresuotų Garbės Netekusio mirtimi, kasimasis po pamatais ir puolimai kritikų, minos ir apgulimai aukštosios ir žemosios kritikos, nesugebėjo iš milijonų širdžių išplėšti įsitikinimo, kad vinimis prikaltas kūnas į kryžių ant Kaukuolės iškilumos, trečią dieną pasirodė vėl, kad niekados daugiau nebemirtų. Kristaus parinktoji tauta išdavė jį mirčiai, tikėdamasi tuo būdu baigti su juo, bet mirtis atsisakė jį priimti, kaip atsisakė nuo jo Žydai, ir žmonija dar iki šios dienos nesuvedė savo sąskaitų su nužudytuoju, kuris išėjo iš kapų urvo, kad parodytų savo šoną, kur romėnų iešmas amžių amžiams padarė matomą Širdį, mylinčią tuos, kurie jo neapkenčia.
Šiaudadūšiai, kurie nenori tikėti į jo pirmąjį gyvenimą, į jo antrąjį gyvenimą, į jo amžinąjį gyvenimą, patys atsisako nuo tikrojo gyvenimo; nuo gyvenimo, kuris yra kilnus atsidavimas, meilės pasiaukojimas, viltis nematomo pasaulio, įsitikinimas dalykais, kurie neapimami kūno akimis. Tai yra apverktini vėlionys, kurie turi gyvų žmonių pažymių, kurie, lygiai kaip mirtis, yra gyvenimui svetimi. Tie, kurie velka savo lavonų naštą dar neataušusių ir tebekvepuojančių kantria žeme, juokiasi iš Atsikėlimo. Šitie Mirusieji, kurie atstumia gyvenimą, nepasieks antro atgimimo dvasia, bet neaplenks jų, paskučiausioje dienoje, nepaneigiamas ir klaikus Atsikėlimas.
