Tomas Dvynukas.
Toje vakarienėje Tomo, vadinamo Dvynuku, nebuvo. Tačiau kitą dieną draugai ji suieškojo, dar nuolat patys tebebūdami susijaudinę Jėzaus žodžiais.
— Matėme Viešpati — sakė jam, tai buvo jis pats ir kalbėjosi su mumis, valgė su mumis, kaip gyvas.
Tomas buvo vienas iš tų, kurie buvo labai giliai pajutę Galgotos panieką. Kartą jis buvo pareiškęs, kad yra pasiryžęs draug su Mokytoju numirti, bet draug su kitais pabėgo, kai sargybinių žiburiai pasirodė Alyvų kalne. Jo tikėjimas aptemo tos tamsumos apsuptas, kuris pasireiškė ant Kaukuolės iškilumos. Priešingai visiems pranašavimams niekados jo galvoje negalėjo būti vietos minčiai, kad jo Mokytojas rastų tokį galą. Ta begalinė panieka, prie kurios Jėzus leidosi privedamas su tokiu pasyvumu, kaip serganti avis, jam labai buvo skaudi, kai apie ją pamąstydavo, berods labiau už netekimą to, kurį buvo pamilęs. Šitas visų jo vilčių sugriovimas jį įžeidė, lyg apgaulės atidengimas, ir pateisino, žinoma, jo paties akyse net ir pabėgimo begėdiškumą. Tomas, lygiai kaip Kleofas ir kiti į juos panašūs, buvo jausmų žmogus, kurį vienas sparno mostelėjimas, Kristaus galingasis pakvietimas, buvo pakėlęs į begalinę aukštybę, į pasaulį, kuris jam buvo svetimas. Tikėjimas jį netikėtai užklupo, kaip koks užkrečiamas karštis. Bet, kai tiktai liepsna, kuri jį kasdieną uždegdavo, buvo paslėpta, arba bent atrodė palaidota po juodu neapykantos šydu, jo siela užgeso ir atšalo, sugrįždama prie savo pirmykštės prigimties, prie tikrosios prigimties, kuri jausmais veržėsi prie jausmais apčiuopiamų dalykų, medžiagoje tikėjosi medžiaginių pakeitimų ir tiktai medžiaginiame pasaulyje ieškojo tikrybės šaltinių ir pasitenkinimų. Jo akys atsisakė žiūrėti į tuos dalykus, kurių rankos negali palytėti, todėl buvo pasmerktos, kur niekados nesugebėjo įžiūrėti nematomus daiktus: negalėjo gauti malonės paliktos tiktai tiems, kurie į ją tiki. Jis tikėjo į Karalystę, ypač tuomet, kai Jėzaus buvimas ir jo žodžiai jo žemišką širdį peršviesdavo dangaus spinduliais, bet į Karalystę, kuri nebus tiktai skaisčių dvasių buveinė, skęstanti ir skriejanti padangių debesyse, bet į tokią, kur gyvi žmonės, karštu krauju gaivinami, galėtų valgyti ir gerti prie tikrų stalų, apčiuopiamų, valdant gražesnę žemę, Dievo jiems paskirtą, naujais įstatymais laimingą.
Tomas po kryžiaus katastrofos buvo labai toli nuo to, kad tikėtų, nepaisant girdėtų pasakojimų, Į atsikėlimą. Perdaug skaudžiai buvo sugriauta jo pirmykštė viltis, kad dabar galėtų patikėti savo draugams, kurie buvo nusivylę. Ir tiems, kurie džiaugsmingu dvasios pakilimu atnešė jam žinią, atsakė:
— Jeigu nepamatysiu jo rankose žaizdų nuo vinių ir neįdėsiu savo piršto į žaizdą ir nepridėsiu savo rankos prie jo šono, nepatikėsiu.
Tuojau pasakė: jeigu nepamatysiu. Bet tuojau pasitaiso: nes ir akys gali suvedžioti, ir daugelis buvo nusivylę regėjimais. Jo mintis tuojau ieško kūniško įrodymo, apčiuopiamo ir žiauraus bandymo: įdėti savo pirštą tenai, kur buvo vinys; padėti savo ranką, visą ranką, kur pataikė iešmas. Padaryti taip, kaip padarytų aklas, kuris, kartais tesuklysta mažiau, kaip tie, kurie mato.
Paneigia tikėjimą, tą aukštesnį sielos žvilgsnį; paneigia net regėjimą, tą dieviškiausį kūno jausmą. Savo pasitikėjimą sutelkia tiktai rankose, kūne, kuris prisilyti kūną. Tas jo dvigubas paneigimas dvasinių kelių pasmerkia jį tamsumui, klaidžiojimui apgraibomis, aklai, kol šviesa sutapusi su žmogumi dėl paskutinės meilės malonės sugrąžins jam akių ir širdies šviesą.
Tačiau tas Tomo atsakymas padarė iš jo vieną iš žinomiausių žmonių pasaulyje: nes čia glūdi amžinas Kristaus privalumas, net ir tuos įamžinti, kurie jį įžeidė. Visi dvasios kamantinėtojai, visi pironistai su tikslumu ligi vienos šimtinės dalies, katedrų ir akademijų vyrai, abejingi žlibiai, apsikrovę samprotavimais, kazuistai, sofistai, cinikai, mokslingumo utėlės ir mokovų proteguojamieji; pagaliau visi žibintuvai, pavydūs saulės šviesos, visos plaštakės, nepakenčiančios sakalų skraidymo, visas šitas pasaulis pasirinko savo užtarėju ir gynėju Tomą Dvynuką. Apie jį nieko nežino: žino tiktai jo dėsnį, jeigu ranka nepalietei, netikėk. Tas atsakymas jiems atrodo kaip himalaiška 10) žmonių žinojimo viršūnė. Tegu sau, kas nori, mato tamsumoje, girdi tyloje, kalba vienumoje, gyvena mirties rate. Jų nesužalotų galvokšnių supratimo pajėgumas netoli tepasiekia. Taip vadinamoji realybė yra jų viešpatystė ir iš jos jie neišbrenda. Tikrybėje gi jie siekia aukso, kuris nepasotina, žemės, kurios naudoja tik mažytį kupstelį, garbės, kuri tėra trumputis šlamesys amžinybės tyloje, kūno, kuris pavirs dulkėmis ir gabalu molio, ir tų magiškų ir triukšmingų išradimų, kurie, po to, kai juos pavers vergais, pagreitins jiems klaikų mirties atidengimą. Tokie ir panašūs dalykai jiems yra „realybė“; jais ypatingai džiaugiasi Tomo pasekėjai. Tačiau, jeigu jiems ateitų į galvą paskaityti tai, kas atsitiko po šito atsakymo, gal būt, būtų pasirengę paabejoti net tuo, kuris paabejojo atsikėlimu.
10 Himalaiškas, reiškia aukščiausias žinojimas, nes Himalajų kalno viršūnė laikoma aukščiausia visame pasaulyje. P. M.
Aštuonioms dienoms praslinkus mokiniai buvo susirinkę į tuos pačius namus, kur buvo pirmą kartą, ir Tomas buvo su jais. Jisai tikėjosi šitomis dienomis, kad ir jam bus leista pamatyti Atsikėlusi, ir kai kada virpėjo galvodamas, kad jo atsakymas, gal būt, buvo priežastimi to, kas jį laikė nuo jo toli. Bet štai, staiga, nuo slenksčio kažkas prabilo:
— Ramybė jums!
Jėzus įeina ir ieško akimis Tomo. Atėjo tik dėl jo, tiktai dėl jo vieno, kadangi meilė, kurią jam teikia, stipresnė yra už visus įžeidimus. Ir pašaukia jį vardu, prisiartina prie jo arčiau, kad jį geriau pamatytų, veidas į veidą.
— Įdėk čia savo pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pridėk savo ranką ir įdėk ją į šoną; ir nebūk netikėlis, bet tikintis.
Tomas drebėdamas paklausė ir sušuko:
— Mano Viešpatie ir mano Dieve!
Tais žodžiais, kurie atrodo kaip paprastas pasveikinimas, Tomas išpažino savo nelaimę, gražesnę už visus laimėjimus, ir nuo tos valandos buvo visas atsidavęs Kristui. Ligi tol jisai garbino jį kaip žmogų tobulesnį už kitus, dabar jame išpažįsta Dievą, dar daugiau, „savo Dievą“.
Tuomet Jėzus, kad jo atmintyje visuomet šitos abejonės atsiminimas neišdiltų, atsakė:
— Kadangi pamatei mane, įtikėjai; palaiminti tie, kurie nematė, bet įtikėjo!
Taip buvo paskelbtas paskutinis, didžiausias Palaiminimas: Palaiminti, kurie tiki, nors ir nematė! Kadangi vienintelės tiesos,, kurios turi absoliučią reikšmę realybėje, nepaisant lavonų knibinėtojų kalbų, yra tos tiesos, kurių kūniškas žvilgsnis nepasiekia, ir kurių kūniškos rankos niekados negalės palytėti. Tos tiesos ateina iš aukšto: kas turi sielą iš visų pusių uždarytą, tas jų nepriima, ir pamatys jas tiktai tą dieną, kurią kūnas su savo penkiais nepatikimais vartininkais taps lyg sudėvėtas rūbas ir suplyšęs, bejėgis savo patale, laukdamas duobkasių, kurie įmes jį į žemę, kaip dvokiantį gabalą.
Tomas yra Šventasis, tačiau jis negalėjo būti šito Palaiminimo dalininkas. Senovinė legenda pasakoja, kad jo ranka ligi pat mirties pasiliko raudona nuo kraujo. Tai tikra legenda visa savo šiurpaus simbolio tikrybe, jeigu mes prileisime, kad netikėjimas gali būti tam tikras žmogžudybės pavaizdavimas. Pasaulis tebėra pilnas tokių žmogžudžių, kurie yra pradėję savo sielos žudymu.
