Ar neturite ko pavalgyti?
Tik ką buvo pabaigę valgyti paskutinius kąsnelius tariamos nejaukios vakarienės, kai prie stalo pasirodė aukštas ir išblyškęs Jėzus. Peržvelgė kiekvieną ir savo skambiu balsu pasveikino:
— Ramybė jums!
Niekas neatsakė. Nustebimas nusmelkė džiaugsmą net tiems, kurie jį jau nebe pirmą kartą matė. Šituose veiduose Atsikėlusis išskaitė abejonę; beveik visų širdy buvo klausimas, kurio nedrįso išreikšti žodžiais:
— Ar tai ištikrųjų tu esi, gyvas, ar tiktai tavo šešėlis, kuris ateina iš mirusiųjų duobės mus gundyti ?
— Kodėl jūs nusiminę? — tarė Išduotasis. — Ir kokios mintys skverbiasi į jūsų širdis? Žiūrėkite į mano rankas ir kojas, tai aš esu, kalbėkite į mane ir pažvelkite; nes dvasia neturi nei kūno, nei kaulų, kaip kad aš turiu.
Ir ištiesė jiems rankas, parodė iš vienos ir iš kitos pusės ženklus dar kruvinus nuo vinių ir praskleidė apsiaustą ant krūtinės, kad pamatytų šone iešmo žaizdą. Kaikurie, pakilę nuo suolų, priklaupė ir pamatė ant plikų kojų dvi gilias skyles, dviejų mėlynų žiedų viduryje.
Bet neišdrįso jo palytėti, lyg bijodami, kad neišsiskleistų ore taip staiga, kaip staiga pasirodė. Ir, jei kas būtų jį apkabinęs, ar būtų pajutęs šiltą kūno atsparą, ar tik būtų rankomis apkabinęs prarastojo reginio tuštumą.
Tai buvo jis; tai buvo io veidas, jo balsas, su neginčytinais nukryžiavimo ženklais; bet buvo taip pat kaž kas pasikeitęs jojo išvaizdoje, ko negalima būtų aprašyti, jeigu jie tuo momentu net būtų buvę visai ramūs, nesusijaudinę. Net ir daugiausia svyruojantieji buvo verčiami tikėti, kad jų Mokytojas stovi prieš juos su visomis atgautos gyvybės išraiškomis, tačiau jų mintys dar tebekovojo su užsilikusiomis abejonėmis, todėl jie visi tebetylėjo, tartum patys nustebę, kad turi tikėti savo jausmams, tartum laukdami pabusti iš miego kiekvieną akimirką, lyg tikėdamiesi prarastą pasaulį atgauti tinkamų realybių pavidalo, galutinai sunaikintą šituo vaizdžių pasirodymu. Ir Simanas tylėjo: ką gi jis būtų galėjęs pasakyti, neišduodamas savęs veiksmu tam, kuris, žiūrėjo į jį tomis pačiomis akimis, Kaifos kieme, tuo metu, kai jis, Simanas, prisiekė kelis kartus, kad jo niekados nepažino?
Išsklaidyti paskutinėms jų abejonėms Jėzus paklausė:
— Ar neturite čia ko pavalgyti?
Nebereikalingas jam buvo kitoks maistas, be to, kurį jis jau buvo suminėjęs, veik visuomet veltui, visą savo gyvenimą. Bet šitiems kūniškiems žmonėms buvo reikalingas ir kūniškas įrodymas; tiems, kurie tikėjo tik medžiagą ir maitinosi medžiaga, buvo reikalingas šitas medžiaginis įrodymas. Paskutinį vakarą valgė visi drauge; tad ir dabar, kai atsirado jų tarpe, valgys su jais.
— Ar neturite čia ko pavalgyti?
Viename dubenyje buvo palikęs kąsnelis keptos žuvies. Simanas pastūmė jį Mokytojui, kuris prisiartino prie stalo ir suvalgė žuvį su kąsneliu duonos, tuo tarpu kai visi į jį atidžiai žiūrėjo, lyg, rodos, iį matytų pirmą kartą valgant.
Pabaigęs valgyti, pakėlė į juos akis ir tarė:
— Ar dabar jau įsitikinot? Ar vis dar nesuprantate? Ar jums atrodo galimas daiktas, kad koks prajovas galėtų valgyti, kaip kad aš jūsų akivaizdoje valgiau? Tiek kartų turėjau jums prikaišioti jūsų širdžių kietumą ir tikėjimo stoką! Ir štai, jūs dar tebesate tokie, kokie ir anksčiau buvote: nenorėjote patikėti tiems, kurie mane anksčiau pamatė! O aš juk nieko neslėpiau iš to, kas turėjo šiomis dienomis atsitikti. Bet jūs kurti ir užuomaršos, girdite ir paskui pamirštate, skaitote ir nesuprantate. Ar gi jums nebuvau sakęs su jumis būdamas, kad turėjo išsipildyti visi dalykai, kurie yra surašyti ir tie, kuriuos pats jums paskelbiau? Kad Kristus turėjo kentėti ir kad trečią dieną turėjo atsikelti iš numirusių, kad jo vardu bus skelbiamas atsivertimas ir atleidimas visoms pasaulio tautoms, pradedant nuo Jeruzalės? Dabar esate šitų dalykų liudininkai, o aš ištesesiu pažadus, kuriuos Tėvas per mane yra davęs. Tad eikite į visą pasaulį ir skelbkite visiems Evangeliją. Visokia valdžia man yra duota danguje ir žemėje. Ir kaip Tėvas yra mane siuntęs, taip aš jus siunčiu. Eikite tad ir mokykite visas tautas, mokydami jas laikyti ir pildyti visus dalykus, kurių aš mokiau. Ir kas įtikės, bus išgelbėtas, o kas neįtikės, bus pasmerktas. Dar kurį laiką čia pasiliksiu, dar pasimatysime Galilėjoje, bet ir vėliau aš būsiu su jumis ligi amžių pabaigos.
Tuo tarpu, kai jis kalbėjo, mokinių veidai vėl pradėjo švisti užmirštos vilties giedra, o akys pradėjo blizgėti, kaip blizga girtų akys. Tai buvo pirmutinė valanda susiraminimo po pastarųjų dienu nusivylimo. Neabejotinas jo buvimas aiškiai sake, kad netikėtinas daiktas yra tikrybė, kad Dievas jų neapleido, ir kad daugiau niekados neapleis. Jo neprietėliai, kurie, rodos, jau buvo bepradedą triumfuoti buvo nugalėti: matomoji tiesa vėl gavo priklausomą vietą pranašavimų santykyje. Tuos dalykus, kuriuos buvo pasakęs, jau žinojo pirma, tačiau jie tikrai pradėjo būti gyvi juose tiktai dabar, kai Jo lūpos juos pakartojo.
Karaliui sugrįžus, Karalystės atėjimas jau buvo netolimas, ir jo broliai, užuot buvę pajuokiami ir persekiojami, nebeužilgo galės viešpatauti su juo amžinai. Šitie žodžiai uždegė liepsna nerangiuosius. atgaivino atsiminimus senųjų kalbų, senųjų saulėtų dienų pamokslus, ir staiga visi pajuto dvasios pakilimą, pajuto užsidegimą, kurio jau kuri laiką nebepergyveno, troškimą pulti viens kitam į glėbį, mylėtis tarp savęs, niekados nebesiskirti. Jeigu Mokytojas atsikėlė, tai ir jie nebegalėjo numirti; jeigu galėjo išeiti iš kapų urvo, tad Jo pažadai yra Dievo pažadai, ir jie lig vieno bus ištesėti. Įtikėjo ir nepatyrė nusivylimo, jau nebebuvo patys vieni: nukryžiavimas tebuvo vienos dienos prieblanda, kad šviesa galėtų juo stipriau sužvilgėti per visas dienas patekdama.
