Emmaus.
Po iškilmingų Paschos švenčių visiems prasideda paprasto kasdienio rūpesčio darbas.
Du Jėzaus bičiuliai, kurie buvo vienuose namuose su mokiniais, tą rytą turėjo eiti savais reikalais į Emmaus, dvi valandos kelio nuo Jeruzalės. Kai Simanas su Jonu sugrįžo nuo kapo, jie išėjo. Visos šitos nepaprastos žinios juos šiek tiek paveikė, tačiau jų šis toks nebūtas ir neįmanomas atsitikimas galutinai neįtikino. Žmonės, kurie laikėsi pastovių dėsnių, nesivaikė naujybių, negalėjo patikėti, kad visa, ką girdėjo pasakojant, būtų galėję būti tikra: jeigu mokytojo kūno nebebuvo kape, tai ar negalėjo jį išnešti žmogaus rankos?
Kleofas ir jo bičiulis buvo dori Žydai, kurie palikdavo vietos savo dvasios gyvenime ir idealams, nors buvo aptekę kasdieniais rūpesčiais. Tačiau ta vieta negalėjo būti labai didelė ir pats idealas turėjo prisitaikyti prie kitų reikalų, kad netaptų nedarnus, ir nebūtų išstumtas kaip neprašytas svečias. Ir jie taip pat, kaip beveik visi Mokiniai, laukė išgelbėtojo atėjimo, bet tokio, kuris pirmiausia ateitų išvaduoti Izraelį. Žodžiu, Mesijo, kuris turėtų geriau Dovydo sūnus būti, negu Dievo, ir geriau būtų ginkluotas karžygis, negu vargšas klajoklis, priešų nelaimė, negu ligonių ir vaikų ramintojas. Kristaus žodžiai atgaivino senovišką jų išsilgimą kūniškojo mesianizmo, bet Nukryžiavimas pakirto juose tikėjimą į jį. Užjautė jį ir kentėjo dėl jo kančių, tačiau tas jo katastrofingas galas, negarbingas, be kovos ir garbės, buvo labai priešingas tam, ko laukė, o ypač tam, ko jie troško. Kad buvo nuolaidus gelbėtojas, kuris jodinėjo ramiais asilėliais užuot jojęs karo žirgais, labiau, negu dvasiškas ir malonus, negu būtų pageidavę, tai dar galėjo suprasti, nors ne be prisivertimo, ir jį pakęsti, nors ir sopančia širdimi. Bet kad išvaduotojas nesugebėjo nei kitų nei pats išsigelbėti, kad gelbėtojas nieko nebūtų padaręs išsigelbėti, kad Žydų Mesijas tiekos Žydų pasmerktas būtų gavęs galą ant piktadarių ir tėvažudžių kryžiaus, buvo perdaug didelis nusivylimas ir nepateisinamas papiktinimas. Nukryžiuotojo likimą apgailestavo, ir labai nuoširdžiai, bet tuo pačiu metu negalėjo nemanyti, kad jis pats klydo dėl savo asmens. Ta mirtis — ir dar kokia mirtis!
— tose siaurose paprastose sielose buvo gėdingos pralaimėjimo spalvos.
Kalbėdamies apie visus šiuos dalykus, ėjo drauge saulei šviečiant, ir kartais abudu pradėdavo garsiai kalbėti, nes abudu sutardavo. Staiga pamatė krintanti ant žemės šešėlį, netoliese jų šešėlių. Apsižvalgę atsigręžė. Tai buvo žmogaus šešėlis, kuris ėjo paskui juos, lyg norėdamas išgirsti, apie ką jie kalbėjosi. Sustojo, kaip paprastai būna, pasisveikinti su juo, o keliautojas tuo tarpu prie jų prisiartino. Jo veidas jiems neatrodė svetimas, tačiau ir gerai į jį įsižiūrėję negalėjo jo pažinti. Naujas bendrakeleivis užuot atsakęs į jų nebylius klausimus, pats paklausė:
— Apie ką čia judu eidami kalbatės?
Kleofas, kaip vyresnis, nustebusiu balsu atsiliepė:
— Ar tu esi svečias Jeruzalėje, kad nieko negirdėjai apie dalykus, kurie šiomis dienomis įvyko?
— Apie kokius dalykus? — paklausė nepažįstamasis.
Apie Jėzų, kuris buvo pranašas galingas savo darbais ir žodžiais tautos ir Dievo akivaizdoje, kunigų gi vyresnieji ir mūsų teisėjai jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo. Buvo tikėtasi, kad jis turėjo būti paskirtas atpirkti Izraelį, o tuo tarpu jau eina trečia diena, kai visa tai atsitiko. Tiesa, kaikurios moterys mus išgąsdino, kadangi, apyaušry nuėjusios prie kapo, nerado tenai jo kūno ir sugrįžo, pasakodamos, kad kažką mačiusios ir kad Jėzus yra gyvas. Du iš mūsų buvo nuėję prie kapo ir atrado tuščią kapą, kaip kad moterys sakė, bet jo paties nematė.
— O jūs užsispyrėliai — sušuko nežinomasis, kaip jums sunku patikėti dalykams, kuriuos jums pranašai išpranašavo! Argi nebuvo reikalo, kad Kristus kentėtų pirm, negu įeitų į savo garbę? Ar gi nepamenate, kas buvo skelbiama nuo Mozės laikų ligi mūsų dienų? Ar neskaitėte Ezekielio ir Danieliaus? Ar gi nemokate mūsų giesmių į Viešpatį ir jo pažadų?
Ir veik pasipiktinusiu balsu kartojo senovės pranašavimus, primindamas gilios senovės žodžius, pastatydamas prieš jų akis Skausmų Vyro bruožus, kuris buvo Izaijos pavaizduotas. Du mokiniai klausėsi su pagarba, susikaupę, nei vienu žodžiu nesiginčydami, kadangi nepažįstamasis kalbėjo karštai, ir senieji priminimai jo lūpose įgavo naują spalvą ir naują reikšmę, tokią iškalbingą, kad jiems patiems labai keista pasirodė, kaip jie patys anksčiau to nesuprato. Šitie žodžiai jų ausyse skambėjo kaip atgarsys kitų žodžių, panašių į šiuos ir girdėtų jau anksčiau; tačiau neaiškiai, kaip balsas anapus sienos, apyaušryje.
Tuo tarpu jau buvo pasiekę pirmuosius Emmaus namus ir keliavusis su jais pradėjo sveikintis, lyg norėdamas eiti toliau. Bet dabar du bičiuliai nežinojo, kaip persiskirti su paslaptingu draugu ir maldavo jį su jais pasilikti. Saulė jau buvo arti laidos, ir, lyg atsilygindama, karštesniais auksiniais spinduliais gaubė laukus, tačiau trys einančių šešėliai darėsi kas kartas ilgesni dulkėtam vieškely.
— Pasilik su mumis — sakė jie — nes jau greitai bus vakaras ir diena jau baigiasi. Turbūt, ir tu esi pavargęs, ir jau laikas būtų pasistiprinti.
Ir, paėmę jį už rankos, įsivedė jį į namus, kur jie patys ėjo.
Kai buvo prie stalo, svečias, kuris sėdėjo viduryje, paėmė duoną, sulaužė ją ir davė po kąsnelį bičiuliams. Tai matant, Kleofo ir jo bičiulio akys atsivėrė, kaip kad staiga atsibudus, žmogus pamato staiga saulę ant patalo. Abudu jie atsikėlė, lyg virpėjimo pažadinti, išbalę ir pagaliau jį pažino buvus nužudytą, kurio nesugebėjo suprasti ir kurį šmeižė. Tačiau neturėjo laiko net pabučiuoti jį, kai jis dingo jiems iš akių.
Iš veido ir iš žodžių nesugebėjo jo pažinti, nors tie žodžiai buvo tiek panašūs į girdėtus, kai jis buvo gyvas; nepažino jo taip pat nei ant jo akių šviesos, kai jis kalbėjo, nei ant balso garsų. Bet užteko, kad jis paimtų į rankas duoną, kaip tėvas dalijąs pastiprinimą sūnums vakare, po dienos darbų arba kelionės, ir tuojau iš šito meilės pilno veiksmo, kurį tiek kartų buvo matę tariamų draugiškų vakarienių metu, pažino jo rankas, jo laiminančias ir vinimis pervertas rankas, ir nuo jų akių nukrito migla, ir veidas į veidą atsidūrė su Atsikėlusiojo grožiu. Kada pirmame savo gyvenime jis su jais bendravo ir buvo jų draugas, nesuprato jo; kada, eidamas keliu, juos mokė, nepažino jo, bet tuo metu, kai jis įvykdė tą jautrų paprotį to, kuris tarnauja savo tarnams ir tiesia jiems kąsnelį duonos, kuri yra gyvenimas ir gyvenimo viltis, tuomet pirmą kartą jį pamatė.
Ir taip, kaip buvo išalkę ir nuvargę, tuojau vėl išėjo atgal ir vidunakty pasiekė Jeruzalę.
Kelyje, lyg susigėdinę, kalbėjosi:
— Ar gi širdis nevirė krūtinėje, kai jis kalbėjo Ir aiškino mums pranašus? Kodėl mes tuomet negalėjome jo pažinti?
Mokiniai nuolatos budėjo. Atvykusieji bo jokio atodūsio papasakojo apie susitikimą ir apie tai, ką jis buvo pasakęs einant keliu, ir kaip jį pažino ta akimirką, kai laužė duoną. Ir, kaip atsakymas į tą naują patvirtinimą, trys ar keturi balsai kartu sušuko:
— Taip, Viešpats tikrai atsikėlė ir pasirodė taip pat ir Simanui
Bet šitie keturi pasirodymai, tie keturi paliudijimai buvo nepakankami pašalinti visų abejonėms. Daugeliui šitas toks greitas atsikėlimas, toks nepaprastas, kuris įvyko nakties metu, apsuptas apyaušrio prieblanda ir paslaptingumu, atrodė greičiau panašus į skausmo kliedėjimą ir išsiilgimą, negu į tikrybę. Kas gi sakėsi ji matęs?
Moteriškė lunatikė, kuri jau anksčiau buvo šėtono spąstuose; kliedįs karščiu Petras, kuris buvo nebepanašus pats į save nuo to laiko, kai savo Mokytojo išsigynė, ir du prasčiokai, kurie net gi nebuvo tikri mokiniai, kuriuos dabar Jėzus, nežinia kodėl, būtų pasirinkęs pirmutinius vietoj artimesnių bičiulių. Mariją galėjo suklaidinti koks prajovas; Simanas, kad pakiltų iš nužeminimo, nenorėjo pasirodyti mažesnis; anuodu galėjo būti niekšai, arba daugiausia, vizionistai. Jeigu Kristus būtų, iš tikrųjų, atsikėlęs, ar gi nebūtų jiems visiems pasirodęs, kai buvo visi drauge susirinkę? Kam gi būtų daręs pasirinkimą prieš kitus? Kodėl šitas pasirodymas įvyko per šešiasdešimts sustojimų9) nuo Jeruzalės?
9 Sustojimas yra kelio mastas; būdavo žymimas tašytais akmenimis atstu vienas nuo kito per šimtą žingsnių; greičiausia tai buvo romėnų padaras. P.M.
Tikėjo į atsikėlimą, bet vaizdavosi jį kaip vieną paskutinių pasaulio perversmo ženklų, kada jau bus viskas išsipildę. Tačiau dabar, turėdami prieš akis tiktai jo vieno atsikėlimą, tą dieną, kai viskas ėjo savo paprasta tvarka, pastebėjo, kad šitas gyvybės atgijimas kūne, ir dar gi kūne, kuris neužmigo ramiai paskutiniu miegu, bet iš kurio gyvybė buvo išplėšta geležimi; šita atsikėlimo idėja, nužengdama iš tolimos ateities į dabartį, buvo priešingybė visiems kitiems samprotavimams, kurie sudarė jų nuovokos pagrindą; samprotavimams, kurie ir anksčiau buvo juose, bet kurie neprieštaravo, kol įvyko šitas staigus dviejų skirtingų pažiūrų sutapimas: busimojo stebuklo ir dabartinio įvykio.
Jeigu Jėzus atsikėlė, tai reiškia, kad jis tikrai yra Dievas, bet ar gi galima prileisti, kad tikrasis Dievas, Dievo sūnus būtų pats save išdavęs mirčiai, ir tokiai šlykščiai mirčiai? Jeigu jo galybė buvo tokia didelė, kad sugebėjo mirtį nugalėti, tai kodėl neištiko perkūnija teisėjų, nenušlavė ir nesudegino Piloto, nepavertė akmenimi tų rankų, kurios jį prikalė vinimis? Dėl kokios gi beprotiškos paslapties Visagalis leidosi velkamas kankinti.
Taip galvojo patys savyje kaikurie mokiniai, kurie klausėsi ir nesuprato. Atsargūs, kaip visi sofistai, nedrįso griežtai neigti Atsikėlimą akivaizdoje tikinčiųjų, bet savo nuomonės nereiškė, tik savy užsidarę norėjo persvarstyti galimumo ir negalimumo dėsnius, trokšdami aiškaus patvirtinimo, kurio neturėjo vilties gauti.
