Nėra jo čia.
Dar saulė tą dieną, kuri mums yra sekmadienis, nebuvo patekėjusi, kai Moterys nuėjo į daržą. Bet ant kalvų rytų pusėje jau reiškėsi baltas apyaušris, lengvutis, kaip tolimas žemės atspindis, aprėdytos lelijomis ir sidabru, pynėsi pamažėle į mirgančią žvaigždžių šviesą ir palengvėle gaubė žvilgančią nakties balzganą. Tai buvo vienas iš tų giedrių apyaušrių, kurie primena nekaltų sielų sapną ir pažadų grožį, ir nesuterštas malonus oras atrodo, tartum buvo nesenai angelų skridimu sujudintas. Nekaltybės dienos balzganų aušrų lydimos, prisidengusios gėdingu raudonavimu, rožių gyvumu, atsipeikėjimo virpėjimu.
Moterys, liūdesio nebejausdamos, ėjo rytmečio vėsoje, tartum kokio įkvėpimo sužavėtos, kurio nebūtų galėjusios paaiškinti. Ar grįžo jos verkti prie uolos? Ar ėjo pamatyti dar kartą tą, kuris mokėjo paimti jų širdis ir nepažeisti jų? Gal grįžo ant paaukotojo palaikų sudėti dar stipresnius kvepalus už tuos, kuriais apdėjo Nikodemas? Ir kalbėdamos tarp savęs susirūpino:
— Kas mums atris nuo kapo akmenį?
Jos buvo keturios, kadangi prie Marijos iš Magdalijos ir Marijos iš Betanijos prisidėjo Joana iš Kuzos ir Salome, tačiau tai buvo moterys perdaug skausmo išvargintos.
Bet kai atvyko prie uolos, sustojo, kaip žemėn įkastos, baisiai nustebusios. Tamsus įėjimas į urvą buvo atviras. Netikėdama savo akims, drąsesnioji drebančia ranka palietė slenkstį. Dienos šviesoje, kuri kaskart stiprėjo, pamatė šalia akmenį, atremtą į uolą.
Netekusios iš baimės žado, moterys apsižiūrėjo aplink, tartum laukdamos, kad kažkas turėtų ateiti sužinoti, kas atsitiko dviejų naktų metu, kai jos buvo toli. Marija iš Magdalijos tuojau pamanė, kad Žydai nakties metu bus išvogę Kristaus kūną, nesitenkindami tomis kančiomis, kurias jam gyvam tebesant buvo paruošę. Arba gal buvo pasipiktinę tomis laidotuvėmis, perdaug iškilmingomis klaidatikiui, įmetė jį į bendrą pasmerktųjų duobę, kurion sumesdavo užmuštus akmenimis ir nukryžiuotus.
Bet tai buvo tiktai nujautimas. O gal dar Jėzus tebeilsėjo tenai, kape, apsuptas kvepiančiomis marškomis? Vidun įeiti joms stigo drąsos, bet taip pat jos negalėjo nuspręsti grįžti atgal, nieko tikro nesužinojusios. Tačiau, kai tik saulė, išlindusi iš kalvų skiauteries, apšvietė įėjimą urvan, pasidrąsino ir įėjo vidun.
Pradžioje nieko nepamatė, bet po valandėlės nauja baimė jas apėmė. Dešinėje pusėje, baltais rūbais apsisiautęs, sėdėjo jaunikaitis—šitoje prieblandoje jo apsiaustas žvilgėjo kaip sniegas — lyg jis būtų jųjų laukęs.
— Nenusigąskite. Nėra to čia, kurio ieškote: jis atsikėlė. Kam ieškote gyvenančio tarp mirusiųjų? Ar neatsimenate, ką sakė jisai Galilėjoje būdamas, kad bus paduotas į nusidėjėlių rankas ir kad trečią dieną atsikels?
Moterys klausėsi nustebusios, virpėdamos iš baimės, neturėdamos jėgų atsakyti. Jaunikaitis gi tęsė toliau:
— Eikite pas savo brolius ir pasakykite jiems, kad Jėzus atsikėlė ir greitu laiku jį vėl pamatys.
Visos keturios, iš baimės ir džiaugsmo virpėdamos, išėjo iš urvo ir bėgte nubėgo tenai, kur jas pasiuntė. Bet keletą žingsnių pabėgėjusios ir beveik išėjusios iš daržo, Marija iš Magdalijos sustojo, kitos gi moterys, jos nelaukdamos, skubėjo į miestą einančiu keliu. Nei ji pati nežinojo, kam buvo atsilikusi. Ga. nežinomojo žodžiai jos neįtikino, ir ji pati dar gerai nebuvo įsitikinusi, kad vieta ištikrųjų buvo tuščia; ar gi tas jaunuolis negalėjo būti kunigų bendrininkas, pastatytas tenai joms suklaidinti?
Staiga ji atsigrįžo ir pamatė šalia savęs ant žalumynų ir saulės fono žmogų. Bet ji nepažino jo, net kai prakalbėjo:
— Moteriške, ko verki? Ko ieškai?
Marijai pasirodė, kad tai buvo Juozapo daržininkas, kurs ėjo anksti prie darbo.
— Verkiu todėl, kad išnešė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį padėjo. Jeigu tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, aš nueisiu pasiimti jį.
Nežinomasis, sujaudintas šituo aistringu nuoširdumu, tuo vaikiškuoju kuklumu, atsakė tiktai vienu žodžiu, jos vardą ištardamas, tačiau tokiu gailesio ir išsilgimo pilnu balsu, tuo perveriančiu ir neužmirštamu balsu, kokiuo ją tiek kartų pašaukdavo:
— Marija!
Tuomet, lyg iš netyčių atsipeikėjusi, netekusioji vilties atrado savo prarastąjį.
— Rabbani, Mokytojau!
Ir puolė jam į kojas, ant rasotos žolės, apkabino rankomis tas basas kojas, ant kurių dar tebebuvo dvigubas raudonumas nuo vinių.
Tačiau Jėzus tarė jai:
Nesilytėk manęs, kadangi dar nepakilau pas savo Tėvą, bet eiki pas mano brolius ir pasakyki jiems, kad žengiu pas mano ir jūsų Dievą. Ir pasakyki jiems, kad pas juos atvyksiu į Galilėją.
Ir tuojau atsiskyrė nuo klūpančiosios ir atsitolino tarp krūmokšnių, saule apvainikuotas.
Marija žiūrėjo į jį, kol pradingo iš jos akių; paskui pakilo nuo žolės persimainiusiu veidu, apkvaitusi, laime apakusi ir pradėjo bėgti tuo keliu, kuriuo buvo nuėjusios jos draugės.
Jos jau buvo atėjusios į namus, kuriuose buvo pasislėpę mokiniai, ir buvo jau papasakojusios uždususiais, nebesuvaldomais žodžiais neįtikėtiną atsitikimą: kapas atidarytas, jaunikaitis apsisiautęs baltu rūbu, dalykus, kuriuos buvo pasakęs atsikėlęs Mokytojas, pasiuntimą pas brolius.
Tačiau vyrai, dar tebebūdami ištikusios nelaimės prislėgti, kurie dar šiomis dienomis buvo atsidūrę pavojuje, labiau už šitas vargšes moteris suniekšėję ir apie nieką nesirūpindami, nenorėjo patikėti šitoms nepaprastoms naujienoms. Tai kliedėjimai ir moterų plepalai, sakė jie. Kaip tuojau, po dviejų dienų galėjo atsikelti? Sakė jisai, kad sugrįš, bet ne tuojau: tiek baisių dalykų turėjo įvykti pirmiau, negu ateis ta diena!
Tikėjo į Mokytojo atsikėlimą iš numirusių, bet ne anksčiau, kaip tą dieną, kada visi mirusieji bus prikelti: tuomet jis sugrįš garbėje, Karalystės pradžioje. Bet ne dabar: tai būtų per greitai, tai negalėjo būti tiesa; tai susijaudinusių moterų rytmetiniai sapnai, apgaulingi nusivylimai.
Tačiau tuo laiku atbėgo neatgaudama dvasios greitai ėjusi ir susijaudinusi Marija iš Magdalijos. Visa tai, ką buvo pasakiu-sios jos draugės, buvo tiesa. Bet buvo dar daugiau: ji pati matė šitomis akimis, ir jis kalbėjo į ją, ir išsyk negalėjo jo pažinti, bet greitai pažino jį, kai pašaukė ją vardu: palietė jo kojas savo rankomis, matė jo kojų žaizdas; tai buvo Jisai, gyvas, kaip pirma, ir liepė jai, kaip nepažįstamas, nueiti pas brolius, kad sužinotų, jog jis atsikėlė, kaip buvo pažadėjęs.
Pagaliau išjudinti Simanas ir Jonas išbėgo iš namų ir pasuko į Juozapo daržą. Jonas, būdamas jaunesnis, užbėgo antrajam į priekį ir pirmutinis pribėgo prie kapo. Ir įkišęs galvą į urvą, pamatė ant žemės juostas, bet vidun neįėjo. Simanas jį pasivijo sunkiai alsuodamas, ir griūte įgriuvo į urvą. Marškos buvo numestos ant žemės; rankšluostis, kuriuo buvo surišta galva, buvo suvyniotas ir padėtas nuošaliai. Ir Jonas įžengė į urvą: pamatė ir įtikėjo. Nepratarę viens kitam nė žodžio, labai skubėjo abudu į namus, pabėgom bėgdami, lyg tikėdamies rasią Atsikėlusį tarp, brolių, kuriuos buvo palikę.
Bet Jėzus, palikęs Mariją, atsitolino nuo Jeruzalės.
