Nematomas Kryžius.
Kristus numirė ir jo kūnas vinimis pervertas nuo tos dienos kybo ant nematomo Kryžiaus įsmeigto žemės vidury. Po šituo milžinu kryžium, dar tebesruvenančiu krauju, eina verkti tie, kurie siela yra nukryžiuoti, o visos Judų pastangos negalėjo šito Kryžiaus iš žemės išrauti. Bet pasityčiotojai neišmirė. Jų padermė yra ilgaamžė. Kaino ir Kaifos praanūkai nenustojo niekinę ir pajuokę. Kryžiaus beprotybė yra perdidelis papiktinimas jų išmanymui.
Kiek trukšmo, kiek nusistebėjimo — spiegia mokslingosios šarkos — dėl vieno nukryžiuoto žmogaus mirties: Jūs sakote, kad šitas žmogus buvo Dievas, tačiau mes žinome, mes, kurie viską žinome ir visas knygas esame perskaitę, kad didvyrio kankinio mirtis, pusdievio, apskritai, dieviškojo asmens, nėra jau toks naujas dalykas, kurs pateisintų tokį ilgą kančios aiškinimą. Jėzus yra vienu daugiau mūsų sąrašuose: ar norite, kad mes nuo pradžios peržiūrėtume sąrašą?
Nėra reikalo. Ir mes žinome šituos legendarinių amžių švyturius. Žinome, kad nėra reikalo jų ieškoti pas prašmatnius poetus ir senoviškus mitografus, kad jais paremtume šventvagiškus ginčus. Gal norite mums priminti vargšą Ozirisą, kurį pavydus brolis, Raudonasis Setas, uždaręs skrynion, įmetė jūron kur žuvys sudraskė į gabalėlius nelaimingo Aigypto monarcho kūną? Arba gražuolį babilionietį Tammuz’ą, kuris mirė šerno iltyse, kaip jo brolis ir pusbrolis Adonis? Arba baidyklę Eabanis’ą, užmuštą susirėmus duobėje Nipuro gyventojams, kai jisai lydėjo savo draugą Izdubarą? Arba dainininką Orfėjų, kurį Basarydai sudraskė už tai, kad tik vieną Apoloną tegarbino ir nenorėjo užgauti stygų Bakchaus garbei? Arba švarųjį Ipolitą, kuris už tatai, kad nepasidavė Fedros glamonėjimams, buvo nužudytas iššokusio iš jūros jaučio. Arba drąsuolį medžiotoją Orionąt kurį pervėrė Artemidos strėlė už tai, kad išdrįso iššaukti ją į rungtynes mėtyti disko. Arba kitą Artemidos auką Akteoną, kuris medžioklėje buvo suplėšytas šunų, užtraukęs ant savęs dievės rūstybę? Arba stipruolį Heraklą, arklidžių valdytoją, kuris ne su viena moterimi pasitenkinęs, mirė sudegintas marškinių, kuriuos Nesus, prityręs brastų žinovas centauras, vylingai padavė pavyduliaujančiai Dejimairai? gerąjį Heraklą, kurį kiek vėliau prikėlė brolis Jolaos, pakišęs jam panosėn, kaip mėsos mėgėjui, dubenį paukštienos? Arba aną Titaną, kuris už pamokymą žmonių naudotis ugnimi ir. kitais naudingais dalykais, buvo atiduotas ereliams maistui, bet visados dar tebėra gyvas ir nemirtingas, Okea-nydžių suramintas? Arba garsiausi Dionizą Zagreją, kurį broliai į gabalėlius sukapojo ir įmetė į viralą užvirusį katile, bet kuris vėliau atsikėlė bakchančių ir vynadarių džiaugsmui?
Tai yra visi žmonių mitologijos padarai, poetų pagražinti ir surasti: tai alegoriškos būtybės, kurių niekas iš gyvųjų nepažinojo. Bet Kristus pasirodė žmogaus pavidale ir gyveno su žmonėmis, kurie jo veikalus atpasakojo tuojau po jo mirties, nedideliame ir visiems žinomame laikotarpyje. Anie visi buvo užmuštį ne už tatai, kad davė pasauliui naują įstatymą, vienintelį neužmirštiną apreiškimą, bet jie visi, išskiriant Prometėjų, primenantį pirmuosius civilizatorius ir medžiaginių gėrybių nešėjus, mirė dėl kieno nors keršto, per nelaimę, dėl pavydo, dėl savo išdidumo, arba visai atsitiktinai. Kančių ir mirties priežastys šitų fantastiškų padarų buvo asmeninio pobūdžio, privačios, labai paprastos. Niekas iš jų nepaaukojo savo gyvybės žmonėms išgelbėti, net ir tas pats Prometėjus, jeigu būtų numatęs Dzeuso rūstybę, būtų paslėpęs nuo akių tamsių mirtingųjų šiurpią ugnies dovaną.
Bet ir be ieškojimo argumentų dievystei — spiriasi Kaifos anūkai — žinome ir kitų žmonių, kurie lygiai kaip Jėzus kentėjo, kad duotų žmonėms tiesą, ir, kaip jisai, steigė mokyklas ir religijas. Kuriuos gi, susimildami, galima palyginti, nors iš tolo, su Jėzumi?
Gal ansai geraširdis biurokratas Konfucijus, kuris turėjo daugelį žmonų ir vaikų, būdamas mokesčių rinkėju už gyvulių ganyklas, viešųjų darbų prižiūrėtojas ir mirė ramiai sau lovoje septynių dešimčių trejų metų sulaukęs? Gal Verdhamana, jainizmo galva, kuris mirė natūralia mirtimi, turėdamas septyniasdešimts dvejus metus? Gal Zarathustra, kuris žuvo karo metu, Bakhdi apsiausties laikais? Gal Buddha Siddharta, karaliaus sūrus, kuris sugyveno gražų sūnų su gražia žmona, ir užgeso, eidamas aštuoniasdešimtus metus, persivalgęs nesvietiškai riebios kiaulienos?
Vienintelis žmogus, kuris numirė teismo sprendimu yra Sokratas, tačiau niekas niekados netvirtino, kad Sokratas būtų buvęs Dievas, arba būtų kalbėjęs Dievo vardu, juo mažiau dar, kad būtų paskelbęs antžmogiškų tiesų. Jis netrokšta gelbėti žmonių, bet jis stengiasi išmokyti Atėniečius tikslesnio galvojimo meno. Sakoma, kad jis nukėlė nuo dangaus žemėn filosofiją, bet Jėzus, priešingai, nukėlė žemėn dangų. Sokratas žada dalinąjį galvojimo reformos įgyvendinimą, Jėzus — laimę ir amžinybę. Pagaliau, stropusis logikos profesorius susilaukė septyniasdešimts metų, ir nebuvo kankinamas: priešingai leido jam ilgai gintis, ir mirė neskausminga mirtimi tarp savo mokinių, kurie neišdavė ir jo neapleido.
Jėzus mokė begaliniai daug daugiau ir geresnio mokslo, negu nuvalytos sofistikos arba pilietinio dorovingumo, paremto teisėtumu. Jis troško perdirbti žmones savo paveikslu pagal nuostabius savo apreiškėjo Ezechielio žodžius: „Ir duosiu aš jums naują širdį, ir įdėsiu jumyse naują dvasią, ir išimsiu akmens širdį iš jūsų krūtinės, ir perpilsiu į jus savo dvasią“.
Kviečia mus sekti Dievu, kad būtume tiesioginai Dievo valdomi, tai reiškia, kad būtume dieviškai laisvi. Būkite šventi, kaip Dievas yra šventas; tobuli, kaip kad Dievas yra tobulas; atleiskite, kaip kad Dievas atleidžia; mylėkitės tarp savęs, kaip kad Dievas jus myli: jeigu taip darysite, nebebus tarp jūsų nei priešų nei valdovų, nelaimingų ir vargšų, žmogžudžių ir aukų, bet Dangaus Karalystė jums atsiteis už visas žemės karalysčių neteisybes.
Tokis buvo Jėzaus veikimas. Ir Jėzus, kaip kadaise rojaus žaltys, bet priešinga kryptimi, pasakė žmonėms: Būkite kaip Dievai. Tačiau žmonės neturėjo pajėgų eiti paskui jį. Dievas yra perdaug toli, o klampynė turi savo smagumų. Labai daug reikia vargo iškęsti, kad kirminas, landąs po mėšlyną, pavirstų į šventąjį ir prisiartintų prie tos tobulybės, kuri vienintelė tėra laimė, ieškojimo verta, vienintelė, kuri neapgauna. Ir atstūmė tai, ką Kristus visu savo varvančiu krauju yra paaukojęs. Ir kad negirdėtų skausmingo jo balso, kuris kvietė prie labai sunkaus pasiryžimo, pasmaugė jį ant kryžiaus. Nusigando labai, kad neprarastų savo turtų iš akmens, metalo, popieriaus, ir nepatikėjo į nesibaigiančius turtus, kuriuos jiems pakaitu žadėjo. Ir dėl šito paneigimo ir šios baimės tą dieną ant Kaukuolės kalvos mirė tamsybėse Žmogaus Sūnus.
Ir kiekvieną kartą, kai kas nors iš mūsų į jo šauksmą neatsiliepia, suduoda naują smūgį į vinis, kurios jau tiek amžių jį laiko pakabintą ant nesunaikinamo Kryžiaus.
