Žodžiai smėlyje.
Kitą kartą Jeruzalėje Jėzus susitiko su viena moterimi, svetmotere. jtūžusi minia ją vijosi. Slėpdama savo plaukais ir rankomis veidą, nepratardama nė žodžio, ji atsidūrė prieš jį. Jėzus skelbė tobulą vienybę tarp vyro ir moters, smerkdamas svetmoteriavimą. Bet jis dar labiau negalėjo pakęsti šnipų niekšiškumo, beširdžių žiaurumo, nusidėjėlių žmonių begėdiškumo, norinčių tapti nusidėjimo teisėjais.
Negali Jėzus atleisti moteriai, kuri gyvuliškai peržengė Dievo įstatymą, bet jis nenori jos pasmerkti, nes jos skundėjai neturi teisės bausti ją mirtimi. Ir pasilenkęs žemyn piršto galu rašo smėlyje. Tai pirmą ir paskutinį kartą matome Jėzų pasilenkiant šitam nemaloniam veiksmui. Niekas niekados negalėjo sužinoti, ką jis tuomet parašė akivaizdoje tos moters, kuri drebėjo susigėdus, kaip stirna suerzintų šunų gaujos apstota. Jis rašė tyčia smėlyje, kad vėjas užneštų ir išsklaidytų tuos žodžius, kurių žmonės, gal būt, nebūtų galėję be siaubo išskaityti. Bet įtūžę kurstytojai nenusileido, norėdami būtinai užmušti moterį akmenimis. Tada, pakilęs nuo žemės, Jėzus pažvelgė aplink stovintiems į akis ir į sielą: „Kas iš jūsų yra be nuodėmės, tegu meta pirmas į ją akmenį“.
Visi mes esame solidariai atsakingi už savo brolių kaltes. Visi, nuo pirmojo ligi paskutiniojo, esame kasdieniai būtini nusižengimų dalyviai, nors dažnai nesame už tatai baudžiami. Svetmoterė nebūtų sulaužius savo ištikimybės, jeigu vyrai josios nebūtų sugundę, jeigu vyras jos širdyje būtų sukūręs didesnės meilės jausmą; vagis nevogtų, jeigu turtuolių širdys nebūtų tokios kietos; žmogžudys nežudytų, jeigu pirma nebūtų buvęs įžeistas ir iššauktas; nebūtų nė paleistuvių, jeigu vyrai panorėtų suvaldyti savo gašlumą. Tiktai nekaltieji turėtų teisės teisti. Bet žemėje nėra nekaltųjų, o jeigu ir būtų, tai jų gailestingumas didesnis būtų už patį teismą.
Įniršusių skundėjų galvose tokių minčių nė nebuvo, tačiau Jėzaus žodžiai jiems padarė gilaus įspūdžio. Kiekvienas jų pamatė savo atmintyje savo nusikaltimus, gal būt, ir paslėptus, dar ne taip senus paleistuvavimus. Kiekviena iš tų sielų tarsi buvo ta duobė, nuo kurios atritus akmenį, biaurus dvokimas būtų pripildęs orą. Senesnieji pirmi pradėjo šalintis.
Paskui, pamažėle ir visi kiti, vengdami viens į kitą pažvelgti, pasitraukė, išsisklaidė. Aikštė pratuštėjo. Jėzus vėl pasilenkė ir rašė; moteriškė girdėjo atsitraukiančių žingsnių atgarsius, nebegirdėjo nei vieno balso, kuris jai būtų grasęs mirtimi, bet ji neišdrįso pakelti akių, žinodama, kad dar vienas yra pasilikęs, ans nekaltasis, vienintelis, kuris būtų turėjęs teisės mesti mirtį lemiančiu akmenimi. Antrą kartą pakilo Jėzus ir nebematė nė vieno.
— Moteriške, kur-gi tavo kaltintojai? Nė vienas tavęs nepasmerkė?
— Niekas, Viešpatie.
Ir aš tavęs nesmerkiu; eik ir daugiau nebenusidėk.
Ir tik tada svetmoterė pirmą kartą pajėgė pažvelgti savo išgelbėtojui į veidą. Jo žodžių gerai nesuprato. Jos nusidėjimas buvo ir jo akyse nusidėjimu, nes įsakė jai daugiau nebenusidėti. Vienok jis neleido, kad kiti ją pasmerktų, o dabar net ir jis nesmerkė jos. Kas-gi per žmogus buvo jisai, taip nuo visų kitų skirtingas, kuris nenorėjo nuodėmės, bet atleido nusidėjėliui? Būtų norėjusi kreiptis į jį kažkokiu klausimu, sušnibždėti padėkos žodį, bent šypsena jam atsilyginti. Nes josios siela buvo silpna, o jos veidas buvo gražus. Bet Jėzus vėl pradėjo rašyti smėlyje palenkęs galvą, ir galima buvo matyti tiktai švelnias jo plaukų bangas, žvilgant saulės šviesoje, ir pirštus, kurie palengvėle judėjo ant šviesa mirgančios žemės.
