Tamsumas.
Jėzaus kvėpavimas darėsi kas kart kurtesnis. Krūtinė sunkiai išsiręžus kilnojosi, kad sugautų bent truputį oro; galva jo spiegė nuo žaizdų, tartum joje kas būtų kalęs geležį; širdis plakė smarkiai ir greitai, lyg norėdama iššokti iš krūtinės; baisiausias nukryžiuotų karštis kepino visą jo asmenį, lyg rodos, kad kraujas gyslose pavirto tekančia ugnimi. Kūnas, ištemptas, prikaltas prie rąstų negali pajudėti nė katron pusėn; pakabintas ant rankų, kurios plyšo, jeigu jis bent akimirkai slinko žemyn, bet kai jos būdavo aukštyn keliamos, labai kliudė sužeista ir suaižyta nugara: šitas jaunas ir dieviškas kūnas, kuris tiek kartų kentėjo, kad sutalpytų tokią didelę sielą, dabar buvo viena skausmo masė, ant kurios gulėjo visi drauge pasaulio skausmai.
Kryžiavimas, kaip pripažino vienas iš budelių tvarkdarių, kuris mirė nužudytas pirm Kristaus, buvo viena žiauriausių ir šiurpulingiausių bausmių. Tai buvo skausmingiausia ir ilgiausia kankynė. Jeigu pasireikšdavo merdėjimas, gailestingas smūgis pagreitindavo mirtį; tačiau būdavo atsitikimų, kad žmonės ant kryžiaus pakabinti kas kart labiau kankindamies kovodavo su mirtimi ligi kitos dienos ir ilgiau.
Karščio troškulys, širdies nualpimas, kraujo takų išsiveržimas, muskulų mėšlungiai, galvos sukimasis ir skausmas, draskanti ir kaskart didėjanti kančia būdavo bejėgė nugalėti gyvastį. Bet daugelis per dvyliką valandų mirdavo.
Kraujas iš keturių Jėzaus žaizdų sukrešėjo ant geležinių vinių galvučių, bet po kiekvieno judesio pasirodydavo naujas posmas, kuris iš lėto tekėjo žemyn kryžiaus pastolu ir sunkėsi žemėn. Galva nusviro ant skaudančio sprando į vieną šalį; akys, tos mirtingos akys, kuriose Dievas buvo apsigyvenęs, kad pažvelgtų į žemę, sužvilgo lyg stiklas merdint; pamėlynavusios lūpos, suskilusios nuo verksmo, troškulio sudegintos, sunkaus alsavimo iškreiptos, rodė paskutinio pabučiavimo, nuodingojo Judos pabučiavimo vaisius.
Taip miršta Dievas, kuris sergančius karštlige pagydė, kuris davė gyvenimo vandens ištroškusiems, kuris pažadindavo mirusius iš letargo ir kapų, kuris sugrąžindavo judėjimo galią tiems, kurie paraližiaus būdavo paliesti, kuris išvarydavo šėtonus iš sugyvulėjusių sielų, kuris verkė su verkiančiais, kuris į naują gyvenimą atvertė bloguosius, užuot juos nubaudęs, kuris poezijos žodžiais ir stebuklų įrodymais mokė tos tobulos meilės, kurios niekados negalėjo pastebėti nedori paleistuviai, nesąmoningai raitydamiesi sapne ir kraujuje. Gydė žaizdas, o jie nekaltą jo kūną apdengė žaizdomis; jis atleido piktadariams, ir štai, nekaltas būdamas, yra piktadarių nnkankintas draug su kitais piktadariais; pamilo begaline meile visus žmones, net ir tuos, kurie buvo neverti jo meilės, o neapykanta jį pervėrė čia vinimis, kur yra neapykanta nubausta ir baudžia; buvo teisingesnis už teisybę, o čia štai yra įvykdyta, jo nelaimei, niekšingiausia neteisybė; pašaukė niurius gyvulius šventuman, o pateko į niekšų ir demonų rankas; jis atnešė gyvenimą, o pakaitu jam duoda niekšingiausią mirtį.
Tiek reikalinga buvo iškęsti, kad žmonės galėtų vėl susirasti Žemiškojo — Rojaus kelią: pakilti iš girto gyvuliškumo prie Šventųjų džiaugsmo; pažadinti iš bejėgio tamsumo, kuris atrodo gyvenimu, o iš tikrųjų yra mirtis, pažadinti Dangaus Karalystės prakilnybėms.
Tegu nulenkia galvą mintis prieš papiktinančią ir nesuprantamą paslaptį šito būtinumo, tačiau tegu nepamiršta žmonių širdys, kokia kaina buvo padengta mūsų begalinė skola. Praėjo devyniolika šimtmečių, kada žmonės Kristuje atgimę, verti pažinti Kristų, mylėti Kristų ir būti Kristaus mylimais, verkė bent kartą gyvenime prisimindami tą dieną ir tą kančią. Bet visos mūsų ašaros, surinktos vienan daiktan, kaip kokion karčion jūron, niekados neatmokės nė vieno šitų lašų, kurie raudoni ir sunkūs nukrito ant Kaukuolės iškilumos.
Vienas barbaras, barbarų karalius pasakė stipriausią žodį, koks tik galėjo išeiti iš krikščionies lūpų, galvodamas apie šitą kraują. Klodvigui skaityta Kančios istorija, ir žiaurusis monarchas dūsavo ašarodamas, tik staiga, nebegalėdamas susivaldyti, padėjo savo ranką ant kardo rankenos ir suriko: O, kad aš būčiau tenai buvęs su savo Frankais! Nuoširdus žodis, žodis kareivio ir karštuolio, priešingas Jėzaus žodžiams į Petrą po Alyvomis, bet gražus tuo beprasmišku savo gražumu, tos nuoširdžios ir narsios meilės grožiu. Nes neužtenka tik verkti to, kurs ne vien tiktai ašaras liejo, bet reikalinga kovoti. Kovoti su visu tuo, kas mus nuo Kristaus skiria, kovoti mumyse pačiuose su visais Kristaus priešais. Nes jeigu vėliau milijonai žmonių verkė prisimindami tą dieną, tai tą pačią dieną, aną penktadienį aplink Kryžių visi — išskiriant moteris — juokėsi. Ir tie, kurie juokėsi, ne visi išmirė, bet paliko vaikus ir anūkus, o iš jų daugelis buvo apkrikštytų, tačiau lyg šios dienos tebesijuokia aplink mus, jų gi ainiai juoksis ligi Dienos, kurią tiktai Vienas tegalės juoktis. Jeigu verksmas negali šito kraujo ištrinti, tai kokia gi bausmė pajėgs išpirkti šitą klaikų juoką!
Pažvelgkite dar kartą į tuos, kurie juokiasi po kryžiumi, kur Jėzus miršta, baisiausių kančių kankinamas!
Štai jie tenai apspitę Kaukuolės kalvą kaip kokia sugyvulėjusi, pilna neapykantos ožių banda. Įsižiūrėkite į juos gerai, pažvelgkite iš eilės kiekvienam į veidą; pažinsite juos visus, nes jie nemirtingi.
Žiūrėkite kokie ištysę jų utėlėti snukiai, riaukšlėti sprandai, kuprotos kreivos nosys, jų plėšrios akys, išverstos iš po šeriuotų antakių. Įsižiūrėkite į juos, kokie jie šlykštūs laisvai laikydamies su įsikerėjusiu kainizmu. Suskaitykite juos visus, nes jie čionai visi susirinko, panašūs į tuos, kuriuos mes pažįstame, tai broliai tų, kuriuos mes kasdien sutinkame mūsų keliuose. Nė vieno čia nestinga.
Čia yra prišakinėje eilėje Bonzos su perkimštais skilviais ir taukais apaugusiomis širdimis, didelėmis plaukuotomis ausimis, plačiomis mėsingomis burnomis, kurios kartais pavirsta piktžodžiavimų krateriais. Ir petys į petį stovi su jais pasipūtę Raštų žinovai su įžūliomis žvairiomis akimis, su pageltusiais išmatų spalvos veidais, melagysčių kalviai puvėsiais ir rašalu pasruvę. Ir Persiėdėliai, kurie laiko atkišę savo išputusius pilvus, nedorėliai, kurie iš alkio daro sau pelną, kurie tunka iš skurdo, kurie paverčia pinigu vargšų kantrybę, mergaičių grožį ir vergų prakaitą. Greta jų paiki Bankininkai, išsilavinę slaptai prekiauti ir kraują čiulpti, kurie gyvena plėšikavimais ir apgaulėmis; toliau mediniai Teisininkai, išsidresiravę darkyti įstatymą nekaltųjų nenaudai. Už jų stovi kilnios visuomenės atramos, gauja apgaulingų niekšų, parsidavėlių, pasileidėlių žioplių, tinginių pliuškių, niekšiškų tarnų: žemiausias žmonių sluoksnis, gyvenąs trupiniais, nukritusiais į pastalę ir besiraitąs po kojomis, kol susilaukia kumščio per pečius arba kol gauna smūgį koja.
Štai tie amžini Kristaus priešai, kurie, rodos, ir šiandien sudaro chorą šlykščių saturnalijų, mėtydami Kristaus veidan savo užkrėstas seiles, dvokiančių burnų putas, giliausias savo sielų nuosėdas. Gal būt, ne vienas iš jų dar šią naktį paleistuvavo, o prieš dieną davė melagingą priesaiką, kad paveržtų svetimą turtą; gal ne vienas sugyveno neteisėtai valkatą, svėrė netikromis svarstyklėmis, atstūmė nuo savo namų slenksčio verkiantį.
Ir štai šita šlykšti niekšiškos ir vagiliaujančios žmonijos gauja iš savo širdžių užteršto dugno lieja panieką tam, kuris juos gelbsti, dega įsiutimu tam, kuris atleidžia, mėto savo piktus žodžius Kristui, kuris už ją alpsta, į Kristų, kuris už ją miršta. Niekados, kaip tą nebepataisomą dieną, negalima buvo taip aiškiai pastebėti tų priešingybių, pragaištingos tragedijos antitezėje, tarp gero ir blogo, nekaltybės ir negarbės, tarp šviesos ir tamsumo.
Lyg rodos ir pati gamta būtų panorusi paslėpti šito reginio šiurpumą. Visą rytmetį giedras dangus veik staiga aptemo. Stora migla, lyg iš kokios pragariškos bedugnės išsiveržus, pakilo kalvos užpakaly ir palengvėle išsiplėtė visuose horizonto kampuose. Juodas debesų vainikas aprėpė saulę, tą malonią, giedrią balandžio saulę, kuri buvo sušildžiusi žmogžudžių rankas, apsupo ją, apstojo ir, pagaliau, paglemžė ją tirštu tamsiu uždangalu. „Ir pasidarė tamsu visoje žemėje ligi devintos valandos.“
