Dizmas.
Galvažudžiai, kurie draug su Jėzumi buvo nukryžiuoti, pradėjo prieš jį rūstauti, kada jis buvo atleistas nuo kryžiaus naštos.
Į juos gi niekas nekreipė dėmesio, nors ir jie taip pat turėjo numirti, tokia pat mirtimi, niekam tai nedarė jokio įspūdžio; jį kankino, bet bent buvo pastebimas, kad jis buvo, visi stebėjo jį, bėgo dėl jo, tartum jis vienas tebūtų buvęs. Dėl jo ėjo visa šita eisena — rimti žmonės, mokyti ir pinigingi žmonės — dėl jo verkė moterys, net ir Šimtininkas susijaudino. Jis buvo iškilmės Karalius, šis atsibastėlis iš provincijos, ir jis traukė į save visų dėmesį, tartum, iš tikrųjų, būtų buvęs karalius. Kažin, ar būtų jiems davę atsigerti vyno su mirra, jeigu ne jo pasibiaurėjimas tuo gėrimu.
Bet vienas iš jų, kai išgirdo savo nekenčiamo bičiulio didelius žodžius — atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro — nežiūrėdamas pavydo, kuris jį graužė, staiga nutilo. Šita malda buvo jam tokia nauja, tokius svetimus jo dvasios nuotaikai sukėlė jausmus, ir apskritai visam jo gyvenimui priešingus, kad staiga perkėlė jį į jau pamirštus laikus, į kūdikystės laikus, kada ir jis buvo nekaltas ir žinojo, jog yra Dievas, iš kurio galima prašyti ramybės, kaip vargšai prašo duonos ties turtuolių vartais. Tačiau jokioj giesmėj, kokią tik galėjo prisiminti, nebuvo tokio prašymo, kaip šitas, tokio nepaprasto, tokio absurdiško žmogaus lūpose, kuris vedamas nugalabyti. Tačiau tie nepatikėtini žodžiai randa perdegusioje Galvažudžio širdyje sąryšį su kažkuo, į ką norėtų įtikėti, ypatingai dabar, kai turėjo stoti prieš Teisėją daug baisesnį už žemės teismų teisėjus. Ta Jėzaus malda surado nelauktą atgarsį jo mintyse, kurio jis negalėtų atpasakoti žodžiais, bet kurie jam kartais atrodė jo tamsiame likime žaibais. Ar gi jis žinojo tikrai, ką darė? O kiti, ar gi pagalvojo apie jį, ar gi padarė tai, ko būtų norėjęs, kad ištrauktų jį iš blogybių klampynės? Ar gi buvo kas, kuris jam iš tikrųjų būtų norėjęs gero? Kad būtų davęs jam pavalgyti, kai buvo alkanas, arba apsiaustą, kai buvo šalta, bent vieną palankų žodį, kada suerzintoje vienišoje sieloje sukildavo pagundos? Jeigu būtų turėjęs tą duonos kąsnelį ir truputį meilės, ar gi būtų papildęs tai, kas atvedė jį ligi Kaukuolės iškilumos? Ar gi ir jis nebuvo iš tų, kurie nežinojo, ką daro, apakinti būtenybių, palikti vieni vylingų aistrų grobiui? Ar gi nebuvo tokie pat Galvažudžiai, kaip jis, Levitai, kurie maininkavo aukomis, Farizėjai, kurie apgrobdavo našles, Turtuoliai, kurie iščiulpdavo kraują iš miesto biednuomenės? Tai buvo tie, kurie pasmerkė jį mirti: bet kokią, pagaliau, jie turėjo teisę jį nužudyti, jeigu nieko nepadarė, kad jį išgelbėtų,, būdami patys susitepę tokiais nusikaltimais?
Tai jisai galvojo savo pasipiktinusioje širdyje, laukdamas budelių, kurie ir jį turėjo prie kryžiaus prikalti. Mirties artimumas — ir dar kokios mirties! — ta niekados anksčiau negirdėta žmogaus malda, kuris nebuvo galvažudys, tačiau turėjo kęsti tą pačią galvažudžių bausmę; neapykanta, kuri iškraipė veidus tų pačių, kurie ir jį buvo pasmerkę, visa tai giliai smigo jo pažeiston sielon ir lenkė ją jausmams, kurių jis nebebuvo patyręs nuo kūdikystės laikų, jausmams, kurių net pavadinimo nebūtų sugebėjęs atspėti, bet kuriuos galima buvo palyginti atgailos ir gailesčio jausmams.
Kai visi trys kybojo ant kryžiaus, antrasis Galvažudys, nors ir alpo prikaltas, vėl pradėjo Jėzumi tyčiotis. Ir jisai mėgino apsiputojusiomis lūpomis kartoti Žydų piktžodžiavimus:
— Ar gi tu nesi Kristus? Išgelbėk gi save ir mus!
Jeigu iš tikrųjų būtų buvęs Dievo Sūnus, ar gi nebūtų pagalvojęs išgelbėti savo bičiulius iš nelaimės? Vadinas, tie, kur ten žemai stovi, turėjo pagrindo: buvo apgavikas, žmogus be tėvo, pamestinis, prakeiktasis. Ir pykčio pilni Galvažudžio keiksmai dar labiau stiprėjo nuvilto pasitikėjimo nujautimu. Pasitikėjimo, kuris, tartum, buvo bepasireiškiąs, kaip koks negalimas sapnas apie stebuklingą išgelbėjimą. Netekęs vilties, žmogus tiki net negalimiems dalykams, ir šitas nusivylimas jam atrodė tartum koks išdavimas.
Bet susigraudinęs Galvažudys, kuris kiek laiko jo klausė ir girdėjo įsiutusius šauksmus gaujos apačioje, kreipėsi į savo bičiulį:
— Tu ir Dievo nebijai, nors turi čia kęsti tokią pat bausmę? Mes, teisybę sakant, turime kęsti šią nupelnytą bausmę už savo darbus, bet jisai juk nieko blogo nėra padaręs.
Galvažudys beabejodamas apie savo nusikaltimą priėjo įsitikinimą nekaltumu paslaptingojo atleidėjo, kuris greta jo kybojo. Mes esame padarę tokius darbus — nenori jų pavadinti nusikaltimais — už kuriuos žmones baudžia, bet šisai „nieko blogo nėra padaręs“, o tačiau draug su mumis turėjo kęsti bausmę: tad kam tu jį niekini ir piktžodžiauji? Ar nebijai, kad Dievas gali nubausti už tai, kad nekaltąjį niekini?
Ir prisiminė jis tai, ką buvo girdėjęs kalbant apie Jėzų; nedaug tebuvo girdėjęs ir nedaug tesuprato. Tačiau žinojo tai, kad Jėzus buvo kalbėjęs apie ramybės Karalystę ir kad jis pats turėjo jon sugrįžti ir joje viešpatauti. Tuomet tikėjimo pagautas lyg šaukdamasis į to kraujo bendrumą, kuris tuo metu tekėjo iš jo piktadariškų rankų ir iš šitų nekaltojo rankų, staiga sušuko:
— Atsimink ir mane, Jėzau, kada ateisi į savo Karalystę!
Draug kentėjome; ar gi neatsiminsi to, kuris greta tavęs ant kryžiaus kybojo? Vienintelio, kuris tave gynė, kai visi tave įžeidinėjo.
Ir Jėzus, kuris niekam nebuvo atsiliepęs, atkreipęs galvą, kiek tik galėjo į gailestingąjį Galvažudį, jam atsakė:
— Iš tiesų sakau tau, kad šiandien su manim būsi Rojuje.
Nieko žemiško jam negali pažadėti: ką gi jam padėtų paleidimas nuo kryžiaus ir dar keletą metų daugiau vaikščioti alkanam ir sužeistam pasaulio keliais? Jis ir neprašė, kaip antai, išgelbėti jį nuo mirties. Pasitenkina tuo, kad Jėzus atsimintų jį po mirties, jeigu sugrįš garbėje. Jėzus vietoj kūniško ir nepastovaus gyvenimo jam žada aną, amžinąjį, Rojų ir neatidėliodamas: „šiandien pat“.
Nusidėjo; žmonių akyse sunkiai nusikalto. Iš turtuolių paėmęs dalį jų turtų; gali būt, kad ką buvo pavogęs ir iš vargšų. Bet Jėzus visados turėjo nusikaltėliams, sergantiems žiauresne už kūno liga, turėjo šiek tiek šališkumo, kuriuo niekados nesididžiavo, tačiau kurio taip pat nenorėjo slėpti. Ar gi ne tam buvo atėjęs, kad parneštų į šiltą avininką jėriuką, kuris pasiklydo tarp laukinių erškėčių? Ar gi blogi žmonės neganėtinai yra nubausti jų pačių nedorumu? O tie, kurie tariasi esą teisingi ir smerkia nedorėlius, ar gi tikrybėje nebūna nedoresni už juos? Ne visiems atleidžia. Būtų kita neteisybė, šventesnė už šitą neteisybę, bet neteisinga. Tačiau vieno gailesčio pasireiškimo, vieno gailesčio žodžio jam užtenka. Galvažudžio maldos buvo gana jam išgelbėti.
Gailestingasis Galvažudys buvo paskutinis žmogus, kurį Jėzus atvertė tuo metu, kai dar tebenešiojo žmogaus kūną.
Daugiau nieko apie jį nežinome; tiktai jo vardą vienas iš apokrifų teužlaikė. Bažnyčia jį priėmė į savo šventųjų skaičių, pasirėmusi šituo Jėzaus pažadėjimu; jis vardu Dizmas.
