Klajojąs Žydas.
(Amžinas Žydas).
Pasakojime apie Kančią, šitoje vietoje įterpiama sena legenda. Šita legenda pražydo krikščionių vaizduotėje po tūkstanties su viršum metų po Kristaus mirties, bet turi savyje tokį gilų simbolį, kad žmonija negalėjo jos užmiršti, ir ne vienas poetas ryžosi ją gaivinti.
Tarp Žydų, kurie tyčiojosi iš Jėzaus, kai jis parpuolė, vienas iš jų buvo žiauresnis ir negailestingesnis už visus. Kada, pagaliau, kareiviai pakėlė nuo žemės nemirtingąjį pasmerktąjį, ans žydas sudavė jam ranka per pečius ir suriko:
Kelkis, kelkis, ir eik greičiau!
Užgautasis, kaip ans žydas pasakojo vėliau, atsigrįžo ir, pažvelgęs į jį giliai, atsiliepė:
— Ir tu eisi, kol aš sugrįšiu.
Ir ans, padėjęs ant žemės vaiką, kuri laikė rankose, nuėjo tolyn, ir nuo to laiko matuoja žemės kelius, neturėdamas ilgesnio už tris dienas poilsio vienoje vietoje, nepatirdamas nuovargio ir negalėdamas numirti. Vienas iš daugelio, kurie pasakoja, kad pažinojo, sako, kad jis yra „augaloto ūgio, tamsaus veido, liesas, su giliai įdubusiomis akimis ir retais plaukais apaugusia barzda“; moka jis visas kalbas, bet kalba tik su krikščionimis ir nežiūri į tuos, kurie su juo kalba. Tvirtina, kad buvo sugrįžęs į Jeruzalę tiktai tam, kad pamatytų ją sugriautą; vaikšto basomis kojomis, neturi kišenės ir nematyt, kur jis deda pinigus, ir jų niekados su savim neturi. Jeigu jam duoda daugiau, negu reikalinga, jis išdalina pavargėliams. Žinomiausias jo vardas — o turi jis daug vardų — yra Buttadėjas, žmogus, kuris atstūmė Dievą.
Šita legenda nė viename iš pirmųjų amžių krikščionių tekste nepatvirtinama. Tačiau joje yra daug klaikesnė tiesa už istorinę tiesą.
Kad tą dieną begalės Žydų tyčiojosi iš Jėzaus nuovargio ir kančios yra neabejotinas dalykas, lygiai neabejotinas dalykas, kad kažkas dar tebesibasto po visus pasaulio kraštus, laukdamas sugrįžtant Tą, kurį atkirto nuo savo kūno, kaip užsikrėtusį narį. Šitas kažkas yra žydų tauta, kuri, keliolikai metų praslinkus po atmestojo nukryžiavimo, turėjo išsisklaidyti, kaip kaimenė ugnies genama, po visus žinomus kraštus, ir nuolat tebėra bėgliai, klajokliai, visur svetima ir įtariama, be pastovios vietos, be valstybės, kurią galėtų pavadinti sava, išmesta iš senovės tėvynės lizdo, kuris tiek kraujo atsiėjo jų tėvams. Šitam kažkokiam, kuris atėmė Amžinajam gyvybę, nužudytasis suteikė medžiaginį, kūnišką, matomą nemirtingumą sūnų asmenyje, ant kurių pagal aiškiai pareikštą jų tėvų valią turi kristi Kristaus kraujas. Nes šitas gyvenąs Kristaus kančios žiūrovas, nešiojąs visur, kur tik žengia, su savim rutulius Pranašų, kurių neklausyta, ir žiūrovas paneigto Įstatymo, turi pasilikti kaip liudininkas pranašavimų, kurie skelbė pirmąjį atėjimą, ir turi laukti, kol atsivers prie Sūnaus, gimusio iš jo kraujo mergelės, turi laukti antrojo atėjimo.
Žydas Klajoklis todėl nėra, kaip kad daugelis mano, visas žmonijos pavaizdavimas, pasmerktos klajonei po žemę amžių vieškeliais nešančios ant kaktos, kaip Kainas, nemirtingumo prakeikimą, už savo brolių kraujo praliejimą. Žydas klajoklis yra tikras Žydas, skirtingas ir nuo visų kitų žmonių atskirtas, bet tai nėra vienas asmuo, o visa tauta. Jos nesibaigiąs ilgaamžiškumas yra iš tikrųjų, stebuklingas, tos tautos, kurią visos tautos amžių amžius, skaldė į šipulius ir naikino, iš kurios buvo atimta jos sodyba ir sunaikinta, kuri visur buvo persekiojama ir gujama, kur tiktai ji ieškojo prieglaudos, kuri vis dar tebegyvena, su sava kalba ir savo įstatymu, nuo visų kitų tautybių atsiskyrus, pergyvenus visas vienalaikes tautas kažkokiu vieninteliu stebuklu istorijoje.
Bet šita tauta dar neatsivertė ir nejaučia, kaip ans legendos Žydas, pasibiaurėjimo nešiotis su savim pinigus. Priešingai, ji susirado sau naują tėvynę aukse arba per auksą, sutelktą į savo namus, viešpatauja daugumui tų, kurie save laiko turtingųjų priešais, ir juos sugadino pagal savo paveikslą ir panašumą.
Tačiau vargšai Žydai, basi Žydai, alkani Žydai, kudloti ir utėlių apnikti Žydai, kurie kas metai palieka dvokiančius Slavų užkampius prašyti net už okeano kąsnelį baltesnės ir pastovesnės duonos, be netikėtų žudynių baimės, yra tikrasis atvaizdas gyvenančio Buttadėjo, kuris dar negali pamatyti savo Dievo sugrįžimo. Kažkoks ateities spėjikas, neapsakomai paslaptingas, tvirtina, kad Kristus nesugrįš žemėn, kol jo tauta netaps krikščionimis. Ir, apsirūpinęs daugeliu kišenių, Žydas nuolatos bėgios pasaulio keliais supirkinėti pinigus, kurie pasidaugino iš trisdešimties Judos sidabrinių, ligi tos dienos, kurią pasiduos tūkstantmečiam Kristaus kvietimui ir, paneigęs auksą, kuris varva iš Šėtono atmatų urvo, visus savo turtus išdalys vargšams, sekdamas pavyzdžiu ano dieviškojo Vargšo, kuriam, prieš devynioliką šimtmečių nenorėjo parodyti nors tiek malonės, kad jis galėtų bent kiek atsikvėpti.
