Parasceve.
Saulė aukštai pakilo ant giedro balandžio dangaus ir jau buvo arti savo kelio viršūnės.
Kova tarp svyruojančio gynėjo ir įžūlių puolikų užėmė didesnę ryto dalį, gaišti nebebuvo laiko—reikėjo skubėti. Pagal Mozės senovinį įstatymą, pasmerktųjų kūnai negalėjo nužudymo vietoje pasilikti saulei nusileidus, o balandžio dienos dar ne tokios ilgos, kaip birželio.
Nors turėjo įsiutusios gaujos pritarimą, Kaifas neramus kol klajoklio kojos nesustings, prikaltos geležinėmis vinimis prie kryžiaus. Atsimena jisai, kaip Jėzus įžengė prieš kelias dienas į miestą, sutiktas žaliuojančių palmių šakomis ir džiaugsmingomis giesmėmis. Nebijo vyriausis kunigas savo miesto, bet tuo metu jis buvo pilnas žmonių iš provincijų, jie buvo iš visų kraštų atvykę ir neturėjo bendrų reikalų nei užsimojimų, kaip tie nuolatiniai gyventojai, kurie sukinėdavosi apie Šventyklą. Ypatingai tie, Galilėjiečiai, kurie su juo ligi čia atvyko, ir kurie jį buvo pamilę, galėję būtų sukelti bruzdėjimą ir suvėlinti, jeigu ne visai sutrukdyti, tikrą tos dienos iškilmingą aukojimą.
Ir Pilotas nori greičiau atsikratyti šito įkyrėjusio nekaltojo; nebenori apie jį nė galvoti; tikisi po jo mirties galėsiąs užmiršti šituos jo žvilgsnius ir tuos žodžius, o svarbiausia tą skaudų neramumą, kuris labai primena sąžinės priekaištus. Nors gerai buvo nusiplovęs ir nusišluostęs rankas, atrodė jam, kad šis savo tylėjimu yra jį pasmerkęs žiauriau, negu mirties bausmei; jam atrodė, kad jis yra kaltininkas šito nuplakto pasmerktojo akivaizdoje. Kad išlietų savo pyktį ant tų, kurie yra tikra to viso priežastis, vienam savo raštininkų diktuoja titulo arba kortelės turinį, kurią pasmerktasis turėdavo neštis užkabintą ant kaklo ligi tol, kol ji būdavo prikalta viršum galvos ant kryžiaus viršūnės. Ir padiktavo taip: Jėzus Nazarietis Žydų Karalius. Raštininkas šituos žodžius parašė tris kartus, trimis kalbomis, didelėmis raudonomis raidėmis ant pabaltinto medžio.
Žydų vyresnybė, kuri tenai tebebuvo ir kaklus ištempus sekė paruošimus, perskaičius sarkastišką užrašą, riktelėjo, pasipiktinus:
— Nerašyk — sako Pilotui — Žydų Karalius, bet kad jis sakėsi: Aš esmi Žydų Karalius.
Tačiau Prokuratorius juos stačiokiškai perkerta:
— Ką parašiau, parašyta.
Tai yra jo paskutinieji žodžiai, kuriuos istorija atmena, ir gilesni savo prasme. Priverstas esmi atiduoti jums šito žmogaus gyvybę, bet neišsiginu to, ką pasakiau. Jėzus yra Nazarietis, tai reiškia taip pat Šventas, ir yra jūsų Karalius, nelaimingas Karalius, taip atitinkąs jūsų skurdą, ir noriu, kad visi žinotų — todėl įsakiau parašyti tuos žodžius lotyniškai ir graikiškai be hebrajų kalbos — kaip elgiasi jūsų tauta su savo Šventaisiais ir Karaliais.
O dabar eikite šalin iš mano akių! jau man jūs įkyrėjot! Quod scripsi, scripsi.
Tuo tarpu kareiviai vėl užvilko Jėzų jo neturtingais rūbais ir ant kaklo užkabino lentelę. Kiti iš Pretorijos sandėlių išnešė tris storus pušinius kryžius, vinis, plaktuką ir reples. Palydovai jau buvo pasiruošę. Pilotas pasakė paprastą įsakymą.
I, lictor, expedi crucem, ir niūri vilkstinė sujudėjo iš vietos.
Priekyje jojo ant arklio Šimtininkas, tas, kurį Tacitas, šiurpiu klaikumu, vadina exactor mortis. Tuojau paskui jį, ginkluotų legionininkų apsuptas ratu, ėjo Jėzus ir du Galvažudžiai, kurie turėjo būti draug su juo nukryžiuoti. Visi trys pagal romėnų taisykles nešė ant pečių kryžių. Juos sekė valkatų minios klegesys, kuris kiekviename žingsnyje pakeliui augo, susiliedamas su bendrininkais ir gatvių žiopliais.
Tai buvo Parasceve, Pasiruošimo diena, Paschos išvakarės. Tūkstančiai avinų kailių buvo patiesta ant stogų; ir iš kiekvienų namų kilo dūmų stulpas, kuris ore išsisklaidydavo švelniai, kaip ką tik pražydusio žiedo puokštė, o paskui išsiskirstydavo ir pranykdavo šventadieniu dvelkiančioje padangėje. Iš skersgatvių gilumos išlysdavo į šviesą senos moterys su piktai iškreiptais žandais, svaidydamos keiksmus; apskretę vaikėzai šokinėdami ant „arkliukų“, kuriais jie vaizdavosi vytines, laikydami jas po pažastimis; barzdoti vyrai, nešdamies ant pečių ožiuką arba vyno statinėlę; prekių vežiotojai vedė asilus su nuleistomis žemyn kaktomis už apinasrio; mergaitės, kurios mėtė begėdiškomis arba liūdnomis akimis į svetimšalius, kurie atsargiai vaikščiojo, apkvaišę šituo prieššventiniu bruzdėjimu. Visos šeimininkės sukinėjosi apie stalus ruošdamos valgius ir visa, kas rytojaus dienai buvo reikalinga, nes saulei nusileidus, visos rankos būdavo laisvos dvidešimts keturias valandas nuo Adomo prakeikimo. Nulupti jėriukai jau laukė sukapoti į keturias dalis ugnies; nerauginta duona kvepėdama krosnimi kauburėliais raitėsi duonkepėse; vyrai pilstė į ąsočius vyną, vaikai, taip pat norėdami kuo nors prisidėti prie darbo, valė ant stalų karčias daržoves.
Nė vieno nebuvo be darbo; nė vieno nebuvo, kas savo širdyje būtų nesidžiaugęs, galvodamas apie šventės ir poilsio dieną, kurią kiekviena šeima susirinks apie tėvą ir valgys ramybėje, gerdama iš vienos taurės dėkingumo vyną, ir Dievas bus šito džiaugsmo liudininkas, nes iš visų namų šauksis į jį dėkingumo psalmėmis. Net ir vargšai tą dieną jausdavosi lyg turtingesni; turtingieji dėl didelio uždarbio lyg ir dosnesni; ir sūnūs, kurių patyrimas nebuvo nusmelkęs vilčių, buvo jautresni, ir moterys būdavo labiau mylimos.
Visur buvo galima pastebėti tą ramią nuotaiką, tą gerai nusiteikusi judrumą, tą linksmą bėginėjimą, kuris jaučiamas prieš dideles žmonių iškilmes. Vilties ir pavasario dvelkimas skriejo viršun šito seno apipjaustytųjų skruzdėlyno. Ir iš rytinio didžiulio saulės skritulio žerte — žėrė ant keturių kalvų visas šviesos tvanas.
Šitoje šventadienio giedroje tarp šitų šventadieniškų rūpesčių, tarp šitų šventadieniškai nusiteikusių žmonių, slenka pamažėle, kaip laidotuvių procesija, klaiki kryžių nešėjų eisena. Aplink juos viskas kalba apie džiaugsmą ir gyvenimą, o jie eina kančiai ir mirčiai. Visi laukia nekantraudami vakaro, kad susitiktų su tais, kuriuos myli, kad atsisėstų už gausiai paruošto stalo gerti karšto ir skaistaus vyno laimingųjų dienų, kad patogiai išsitiestų lovose ir lauktų labiausiai pageidaujamo per ištisus metus subatos rytmečio, o tie Trys amžinai atskirti nuo tų, kurie juos bučiuodavo, ir pasilsėti ant paniekos medžio; tiktai uksusu galės užgesyti troškuli ir sustingę, šalti bus Įmesti į šaltą žemę.
Žmonės prasiskiria į abi šalis nuo Šimtininko arklio kanopų dundėjimo ir stoviniuodami žiūri į nelaiminguosius, kurie sunkiai kvėpuoja ir prakaituoja po klaikia našta. Du Galvažudžiai atrodo stiprūs ir standūs; tačiau ans pirmutinis, Skausmų Vyras, svyruoja ir klumpa, tartum jau pirmąjį žingsnį žengęs jis nebeturės jėgų antrą žingsnį žengti. Anos baisios nakties metu galutinai išsemtas, tais keturiais tardymais, skaudžiais tąsymais, mušimais veidan, daužymais lazdomis, plakimu; netekęs žmogaus panašumo nuo kraujo, prakaito, spiaudymų, nuo šito paskutinio vargo, niekuo neprimena to drąsaus jaunuolio, kuris prieš kelias dienas su botagu rankose išvalė Šventyklos urvą. Jo gražus šviesus veidas dabar buvo skausmo iškoneveiktas; paraudusios nuo sulaikomų ašarų akys buvo įdubusios ir sukritusios į akių duobutes; ant suraižytų plakant pečių rūbai lipo prie žaizdų, dar daugiau padidindami skausmą; kojos labiau už kitus sąnarius jautė nuovargį ir linko po kūno ir kryžiaus sunkumu. „Dvasia yra pasiryžusi, bet kūnas silpnas“. Nuo anos budėjimo nakties, kuri buvo merdėjimo pradžia, kiek gi kitokių smūgių aižė šitą kūną! Judos pabučiavimas, draugų išbėgiojimas, virvės ant rankų, teisėjų grasymai, kareivių išniekinimai, Piloto niekšiškumas, minios riksmai gresią mirtimi, legionininkų pasityčiojimai ir šita eisena su kryžiumi ant pečių, pajuokos ir paniekos lydimas tų, kuriuos jis myli.
Tie, kurie mato jį vedant, juo nesirūpina — veda jį nukryžiuoti, ir gerai jam — arba stengiasi, mokąs skaityti, iššifruoti lentelę, kuri kebą ant jo kaklo. Daugelis, tačiau, žino jį iš matymo arba iš vardo ir rodo į jį savo kaimynams pirštu su pilna pasitenkinimo povyza. Kai kurie prisijungia prie eisenos einančios užpakaly, kad pasigrožėtų ligi galo visuomet nauju žmogaus mirties reginiu; daugelis tą pat būtų padarę, kad tai nebūtų buvusi diena didelių rūpesčių. Tie, kurie buvo bepradedą jį tikėti, dabar piktinosi juo, kadangi nesugebėjo parodyti jėgos ir leidosi suimamas, kaip pirmas pakliuvęs į rankas piktadarys; ir kad įsigytų gerą apie save nuomonę tarp kunigų ir vyresnybės, įsimaišiusios į eiseną, praeidami pro šalį drėbdavo ant netikrojo Mesijos daugiau ar mažiau prašmatnesnių keiksmų. Retas kuris buvo, kuriam spaudė širdį, matant tokį reginį ir tą aplinkumą net ir nežinodami, kas jis buvo, pajuto jam to įgimto gailesio, kurį liaudis pajunta pasmerktiesiems, arba dar turėjo kiek širdyse meilės Mokytojui, kuris troško gero vargšams, kuris ligonis pagydydavo, kuris skelbė daug teisingesnę Karalystę už tą, kuri taip smaugia žemę. Bet tokių buvo nedaug, ir berods jie gėdėjosi savo slaptos užuojautos žmogui, kuri laikė ne tokiu nekenčiamu ir galingesniu. Didesnė dalis rami ir pasitenkinus žvalgėsi į tą laidotuvių eiseną, lyg, rodos, ji būtų buvusi paprastas artėjančių švenčių paįvairinimas.
Tik keletas Moterų, apsupusios galvas skaromis, eidamos užpakaly visų, kiek atokiau, verkė, stengdamos paslėpti savo verksmą; kuris galėjo kai kam pasirodyti nusikaltimu.
Dar nebuvo priėję prie Sodnų Vartų, bet jau buvo netoliese nuo jų, kada Jėzus, jėgų netekęs, susverdėjo, pargriuvo ant žemės po kryžium. Jo veidas staiga nublyško, kaip sniegas; paraudusios blakstienos uždengė akis: atrodė lyg būtų numiręs, jeigu ne kriokiąs kvėpavimas, kuris veržėsi iš pusiau pravertos burnos.
Visi sustojo ir glaudus žmonių ratas tiesė rankas ir kaklus į parpuolusį visaip burnodami. Žydai, kurie sekė paskui nuo Kaifos namų, nenorėjo tam priduoti jokios reikšmės.
— Tai apsimetimas — rėkė jie. Pastatyt jį ant kojų. Tai veidmainys. Privalo nešti kryžių ligi nuskirtos vietos. Toks yra įstatymas. Spirt koja, kaip asilui, ir priekin.
Kiti juokavo:
— Žiūrėkite, štai, į šitą didelį Karalių, kuris turėjo nukariauti karalystes! Neturi jėgų panešti du gabalus medžio, o jis norėjo nešioti ginklus ir šarvus. Sakėsi esąs daugiau, negu žmogus, o iš tikrųjų tėra moterėlė, kuri dėl pirmo nemalonumo nualpsta. Paraližuotus pagydydavo, o pats negali ant kojų išsilaikyti. Jpilkite jam į burną vyno taurę, kad jis atsigautų!
Bet Šimtininkas, kuris skubinosi, kaip Pilotas, užbaigti tą Įkyrų patarnavimą, suprato kaip žmogus turįs apie žmones savo nuovoką, kad nelaimingasis negalės nunešti savo kryžiaus ligi Kaukuolių vietos, ir pradėjo ieškoti akimis kai ką, kas galėtų šitą naštą pakelti. Kaip tik tuo laiku ėjo žmogus iš lauko, iš Cirenos, vadinamas Simanu, kuris, pastebėjęs minią, įsibrukę os vidurin ir nustebęs žiūrėjo į skausmingai kvėpuojantį kūną, dviejų rąstų prislėgtą. Šimtininkas jį pastebėjęs ir nutaręs, kad jis tartum buvo pasiryžęs, o be to, kad pasirodė petingas, šūkterėjo jį ir tarė: Paimk šitą kryžių ir eik su mumis.
Cirenietis netaręs nė žodžio paklausė. Gal būt, iš gerumo, arba bent iš prievartos, kadangi Romos kareiviai užimtuose kraštuose turi teisę priversti kiekvieną jiems padėti. „Jeigu tau kareivis skiria darbą — rašo Arianus, nebandyk priešintis, nei murmėti, nes priešingu atveju gali gauti lazdų."
Apie tą gailestingą kaimietį, kuris palenkė savo kaimietiškus pečius, kad palengvintų Kristaus pečius, nieko daugiau nežinome, bet žinome, kad jo sūnūs, Aleksandras ir Rufus, buvo krikščionys ir labai yra galimas daiktas, kad jis juos atvertė savo pasakojimu apie mirtį, kurios tapo priverstinu liudininku.
Du kareiviai pakėlė nuo žemės parpuolusį ir pastūmėjo jį priekin. Eisena vėl pradėjo judėti vidudienio saulės kepinama. Tačiau du Galvažudžiai murmėjo pro dantis, kad apie juos niekas negalvoja, ir kad neteisingai nuimta našta štai nuo ano, kuris apsimetė apalpęs, o jiems jokio palengvinimo nepadaryta. Tai buvo aiškus ir iškalbingas šališkumas, tuo labiau, kad ans, kaip kalbėjo kunigai, buvo už juos daug kaltesnis. Nuo to momento pradeda jo lygiai nekęsti du nelaimės draugai ir piktžodžiaus dar prieš jį, kada iš abiejų jo pusių bus prikalti prie kryžių, kuriuos neša ant pečių.
