Apvainikuotas Karalius.
Samdyti kareiviai, kurie provincijose sudarydavo svarbiausią legijonų dali, nieko kito ir nelaukė. Visą laiką kariškiai, sudarą Pretorijos įgulą, priversti buvo nieko neveikdami ir tylėdami žiūrėti į šitą kolonialį sambrūzdį, iš kurio tegalėjo padaryti vieną savo išvadą: kad jų viršininkas nekaip pasirodė. Pradžioje juos domino iškreiptų veidų reginys, atsikirtinėjimai ir šitos žydų balos mostogavimas rankomis, tačiau greit pastebėjo, kad Prokuratorius, iš visų pusių apstotas ir įsipainiojęs į tinklą, blaškėsi, negalėdamas išbristi iš šitos rytmetinės klampynės. Žiūrėjo į jį, kaip žiūri šunes Į nevykusį medžiotoją, kuris tai čia, tai ten sukinėjasi, nesiryždamas šauti, nors žvėriena jau čia pat.
Pagaliau dabar pradėta kažką daryti. Ir jiems prasidėjo pramoga. Apkulti Žydo sprandą, kurio ir patys Žydai neapkentė, tai buvo pramoga, kuriai nereikalinga buvo nei vargo, ir už kurią negrėsė joks pavojus. Galima buvo sušildyti rankas, pramankštinti muskulus, sustyrusius rytmečio šaltyje ir nuvyti nuobodumą.
Sušaukta visas būrys rūmų kieme, nuimta nuo Jėzaus baltas apsiaustas, Antipos padovanotas — tai buvo pirmutinis šito žygio laimikis — paskui nuvilkta kiti rūbai. Liktoriai atrišo rykštes ir išdalino jas stipresniesiems. Tai buvo įgudę žmonės, kurie mokėjo plakti linksmais užsimojimais, laikydarnies plakimo taisyklių.
Pusiau apnuogintas, pririštas prie stulpo, kad susmukdamas neatšipintų kirčių smūgio, Jėzus tylomis meldėsi į Tėvą už tuos kareivius, kurie jį mušė prakaituotomis kaktomis. Ar gi nebuvo pasakęs: Mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia; laiminkite tuos, kurie jus persekioja; atkreipkite dešinį veidą, kas jus užgavo į kairį? Negalėjo jisai tuo momentu savo plakėjams kuo kitu atsiteisti, kaip savo užstojimu pas Dievą, kad jiems būtų atleista, kad būtų išteisinti. Ir jie, kaip jisai, yra belaisviai, įsakymų vykdytojai, ir nežino kas yra tas, kuri plaka su tokia nekalta šypsena; ir juos taip pat plakta už įvairius nusižengimus, todėl nieko ypatingo neranda čia, kad Prokuratorius, Viršininkas, Romėnas, liepė nubausti tokia pat bausme žemesnės ir valdinės rasės nusikaltėlį.
Smarkiai kirskite, legionininkai, nes to kraujo lašai, kurie pradeda sruventi iš sukapotos odos, ir už jus yra ištekėję. Tai pirmutinis Žmogaus Sūnaus kraujas, kurį žmonės iš jo išplėšė. Vakarienės metu jo kraujas turėjo vyno pavidalą, ant Alyvų Kalno, kraujas su prakaitu ištekėjęs, buvo dvasios ir vidaus kančios išspaustas. Bet, šiandien, pagaliau, kraują iš Kristaus gyslų lieja žmogaus rankos; kietos kareivių rankos, kurios tarnauja turtuoliams ir valdovams, plakėjų rankos, kurios pavaduoja nukryžiuotojų rankas. Jo pamėlynavę, kraujais pasruvusieji, patinę pečiai jau yra paruošti pritaikyti prie rąsto; tuo būdu suraižyti ir sukapoti dar labiau jį degins, kai jį išties ant menkai aptašyto kryžiaus stulpo. Dabar galite nustoti: jau visas kiemas bailaus svetimšalio pasruvo krauju. Vartininkas dar šiandien išplaus tas dėmes, bet ir išplovus jos sužys ant baltų Pontijaus Piloto delnų.
Paskirtas smūgių skaičius jau buvo atliktas pagal taisykles, tačiau legionieriai, pamėginę šios pramogos, nenori taip staiga persiskirti su savo žaislu. Lig šiol jie buvo įsakymo vykdytojai, o dabar jie nori savotiškai pasismaginti. Šis žmogus, kaip tvirtina anie aikštės rėksniai, vadina save Karalium. Patenkinkime šito bepročio išdidumo norą, ir tokiu būdu mes piktai pasityčiosime iš tų, kurie nenori jam pripažinti karališkos didenybės.
Vienas kareivių nusivelka raudoną apsiaustą — raudoną legionininko apsiaustą — ir užmeta jį ant pasruvusių kraujais pečių; kitas vėl pastebi erškėčių kerą, paruoštų ugniai užkurti vakare sargybos ugniakure; keletą sausų šakų supina vainiko pavidalo ir apsupa jo galvą; trečias liepia vergui paduoti jam vytelę, ir prievarta įspraudžia ją tarp dešinės rankos pirštų, paskui, juokdamiesi pramoga, klykaudami pastumia jį prie kėdės. Dabar, viens po kito, praeidami pro jį priklaupia ir šaukia:
— Sveikas, Žydų Karaliau!
Tačiau ne visi pasitenkina šiuo pajuokiančiu garbės atidavinėjimu. Tai vienas, tai kitas suduoda jam per veidą, ant kurio dar tebematyt Kaitos tarnų pirštų žymės; kiti spiauna jam į akis; kitas vėl, drąsesnis, ištraukia iš rankos cukrinės nendrės kotą ir smogia jam per galvą taip, kad erškėčių aštrūs spygliai sulenda giliau galvon ir apie kaktą ištrikšta raudoni lašai, kurių raudonumas panašus į apsiausto spalvą.
Ir gal būtų dar išsigalvoję kokią kitą jiems tinkamą pramogą, jeigu atvykęs Prokuratorius nebūtų davęs įsakymo išvesti aikštėn nuplaktą Karalių. Legionininkai, apvilkdami Jėzų šitais pajuokos parėdais, suprato Piloto sarkastinį tikslą. Jisai nusišypsojo, paėmė Jėzų už rankos, nusivedė jį į Pretorijos akmenimis išklotą prieangį ir, rodydamas jį susigrūdusiems žvėrims, sušuko:
— Štai Žmogus!
Ir atgręžia Kristaus pečius į sugyvulėjusios minios veidus, kad pamatytų jo pamėlynavusį ir kraujais paplūdusį kūną. Lyg būtų pasakęs:
— Pažvelkite į jį, jūsų Karalių, į vienintelį Karalių, kurio esate verti, į jo didenybę šitais aprėdais, kurie tiktai jam vienam tepritinka! Jo vainikas iš dygliuotų erškėčių; jo purpurinis apsiaustas yra samdininko rūbokšnis; jo valdžios ženklas (skeptras) yra sausos nendrės kotas, nukirstas jūsų sausoj paravėje. Štai tie suvereno ženklai, verti šito elgetos Karaliaus, kurio taip neteisingai užsigina ši niekam verta tauta, kuriai jūs priklausot. Trokštate jo kraujo? Štai jį turite; pažvelkite, kaip jis stingsta aplink žaizdas, plakant atvertas, ir kaip sunkiasi iš po erškėčių vainiko. Tai nedaug, bet turi užtekti, nes tai nekaltas kraujas, ir jau esu padaręs didelę malonę jums, kad leidžiau ją pralieti jums patenkinti. O dabar išsinešdinkite iš čia, nes man jau įkyrėjo šitas triukšmas!
Bet Žydai nenusiramino nei šiais žodžiais, nei šiuo reginiu. Norėjo jie visai ko kito, tik ne nuplakimo ir ne šito kaukių reginio, kad galėtų ramiai išsiskirstyti. Pilotui atrodė, kad jis galės iš jų pasijuokti, bet pajuto, kad čia nėra vietos juokavimams. Du kart laužė galvą, norėdamas jų tikslams pasipriešinti, ir du kart jam nepavyko. Nei mėlynės ant kūno, nei kareivių sugalvota pajuoka nėra tinkama bausmė tam, kurs yra Dievo priešas; dar yra Judėjoje medžių ir vinių, prikalti jį prie medžio. Ir užkimę balsai choru kartoja:
— Tebūnie nukryžiuotas! Tebūnie nukryžiuotas!
Pervėlai Pilotas apsižiūri, kad jis įvarytas į klampynę, iš kurios jau nebegalės išklampoti. Prieš visus jo nutarimus atsistoja užsispyrimas, kurio nesugebėjo numatyti. Paskutinis šviesos spindulys padiktavo jam didelius žodžius:
— Štai Žmogus!
Bet jis pats nesugebėtų šito pareiškimo pagrįsti, kuris praneša jo dvasios žemumą. Nepastebėjo jisai suradęs tą tiesą, kurios ieškojo; pusėtiną tiesą, bet gilesnę už visas tas, kokias jam galėjo parodyti Romos ir Graikijos filosofai. Nemokėtų pasakyti, kodėl Jėzus yra ištikrųjų Žmogus, simbolis visos kenčiančios ir pažemintos žmonijos, savo vadų išduotos, savo mokytojų nuviltos, kasdien kryžiuojamos karalių, apleidžiančių savo valdinius turtuoliais, kurie iš vargšų akių spaudžia ašaras, apleidžiančių kunigais, kurie daugiau tegalvoja apie savo pilvą, negu apie Dievą. Jėzus yra tas Skausmo Vyras, apie kurį kalbėjo Izaiias, menkos išvaizdos žmogus, kurį visi atstumia ir kuris už visus bus nužudytas; ir, pagaliau, jis yra vienintelis vieno Dievo Sūnus, kuris priėmė žmogaus išvaizdą ir, kuris vieną dieną nužengs iš naujo galybės garbėje ir naujojoj šviesoj, atsikėlimo iš numirusių trimitams gaudžiant. Tačiau šiandien Piloto akyse, Piloto priešų akyse, jis tėra vargšas žmogus, nieko nereiškiąs žmogus, mėsos gabalas rykštėms ir vinims, žmogus ir ne Žmogus, mirštanti būtybė, o ne Dievas. Ko gi laukia Pilotas savo sibiliškomis kalbomis norėdamas atiduoti jį į budelio rankas?
Ir vis dėlto Pilotas nenusileidžia. Šalia šito tylinčio žmogaus romėnas pasijunta apimtas baimės, kokios niekad prieš tai nebuvo patyręs. Kas gi tad yra šitas žmogus, kurio mirties reikalauja visa tauta, ir kurio jis nesugeba nei išgelbėti, nei paaukoti? Dar kartą jis kreipiasi į Jėzų:
— Pasakyk man, iš kur tu?
Tačiau Jėzus nieko neatsako.
— Nesikalbi su manim? Ar nežinai, kad turiu teisę paleisti tave arba nukryžiuoti?
Tuomet išniekintas Karalius pakelia galvą:
— Jokios valdžios man neturėtumei, jeigu tau iš anksto nebūtų duota; todėl tas, kuris išdavė mane į tavo rankas, yra kaltesnis už tave.
Tiktai Kaifas ir jo bendrininkai tėra iš tikrųjų kalti, o kiti tėra užpiūdyti šunes ir klusnūs įrankiai. Ir Pilotas tėra kunigų neapykantos ir dieviškos valios šiurkštus įrankis.
Tačiau Prokuratorius, nesuvokdamas šitoje klampynėje naujo būdo perkirsti kilpai, kuri jį smaugia, grįžta prie pirmykštės minties.
— Štai jūsų Karalius!
Žydai, užnuodyti pakartojama panieka, puola jį įsiutę:
— Jeigu jį išleisi, nesi Cezario draugas. Nes kiekvienas, kuris save laiko karalium, yra Cezario priešas.
Surado pagaliau tinkamą ir jautrią vietą nugalėti bailiui. Kiekvieno Romos valdininko karjera, kad ir kokią aukštą tarnybą jis turėtų, tais laikais pareidavo nuo Cezario malonės. Šitos rūšies priekaištas, taip gudriai įtūžusių advokatų pastatytas — o tokių advokatų tarp Žydų netrūko, kaip kad vėliau turėjo įsitikinti, skaitydamas Filono memorialą — galėjo jį pražudyti. Bet nepaisydamas šito grasymo Pilotas paskutinį kartą stato dar kvailesnį klausimą:
— Ar aš turiu nukryžiuoti jūsų Karalių?
Kunigų vyresnieji matydami, kad jie jau arti laimėjimo, paskutine melagyste atsako:
— Mes neturime kito karaliaus be Cezario!
Minia gi patvirtina savo vardu melagystę ryškiu riksmu:
— Mirtis jam! Mirtis! Nukryžiuok jį!
Pilotas pasiduoda. Jeigu nenori sukelti bruzdėjimo, kuris gali uždegti visą Judėją, reikia nusileisti. Galvoja jis, kad gali turėti ramią sąžinę: visus būdus išmėgino išgelbėti šitam žmogui, kuris pats nenori gelbėtis.
Mėgino jį gelbėti, liepdamas pačiam Sinedrionui jį teisti, kuris negali mirties bausmės pritaikyti, mėgino jį gelbėti, pasiųsdamas pas Erodą; mėgino gelbėti, tvirtindamas, kad nerado jame jokios kaltės; mėgino gelbėti, siūlydamas išleisti jį vietoj Bar Rabbo; mėgino gelbėti, liepdamas jį nuplakti, tikėdamasis, kad šitos pažeminančios bausmės užteks įsisiūbavusiai aistrai numalšinti; mėgino gelbėti, stengdamasis sužadinti pasigailėjimo jausmą šitose užkietėjusiose širdyse. Bet visos jo pastangos nuėjo niekais; negali gi jisai dėl kažkokio nevykusio pranašo leisti kelti sambrūzdi krašte! Dar tuo labiau, kad dėl šio klajoklio gali apskųsti jį Tiberijui, ir jis gali netekti tarnybos.
Pilotas įsivaizduoja, kad jis nėra kaltas šito nekaltojo kraujo. Ir kad visiems paliktų matomą šito nekaltumo įspūdį, liepia atnešti dubenį vandens ir nusiplauna visų akivaizdoje rankas, sakydamas:
— Aš nesu kaltas šito teisingojo kraujo: pagalvokite patys!
Visa minia atsiliepė tan balsan:
— Jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų. Tada jis davė įsakymą išleisti Bar Rabbą, ir padavė kareiviams nukryžiuoti Teisingąjį.
Bet vanduo, per jo rankas nutekėjęs nesugebės jį apiplauti. Jo rankos ir iki šios dienos pasiliko kruvinos ir amžinai raudonuos. Turėjo galią išgelbėti šitą žmogų, bet nenorėjo. Jo išsisukinėjimai, keleriopos atmainos niekšiškumo tos jo sielos, užnuodytos skepticizmo ironija, nuvedė Jėzų į Kaukuolių kalno viršūnę, jeigu būtų ištikrųjų jį laikęs kaltą ir būtų sutikęs jį nužudyti, nebūtų buvęs toks niekšiškas. Bet jisai žino, kad Jėzuje nėra kaltės, kad Jėzus, kaip jam sakė Klaudija Prokula, ir kaip jis pats pakartotinai buvo pasakęs, yra Teisus. Valdovas, kurs bijodamasis sau blogą padaryti, leidžia nužudyti Teisųjį, tas, kurs yra pašauktas užstoti teisingiesiems prieš žudytojus, nenusipelno pateisinamas. Bet aš padariau, sako Pilotas, visa, ką galėjau norėdamas ištraukti jį iš neteisiųjų rankų. Netiesa. Daug būdų mėgino, bet neparinko to vieno, kuris būtų privedęs jį prie tikslo. Nepaaukojo pats savęs, nepašventė pats savęs, nenorėjo statyti pavojun savo autoriteto ir savo laimės. Žydai nekenčia Jėzaus, bet lygiai tiek neapkenčia ir Piloto, kuris tieka būdų juos erzina ir išjuokia. Užuot pasiūlęs pakaitu už Jėzų sukilėlį Barabbą, turėjo pats save pasiūlyti, Pontijų Pilotą, Judėjos Prokuratorių, tuomet minia, gal būt, ir būtų priėmusi šitą pakaitą. Jokia kita, be jo paties, auka nebūtų galėjusi pasotinti Žydų įsiutimo. Nebuvo reikalo numirti.
Būtų užtekę sužadinti juos apskųsti jį Cezariui, kaip Cezario priešą. Tiberijus būtų išvijęs jį iš tos tarnybos, o gal dar būtų pasmerkęs ji ištremti, bet būtų galėjęs nusinešti į ištrėmimo vietą ir nelaimėje būtų galėjęs turėti malonią savo nekaltumo paguodą. Juo labiau, kad tas pats likimas, kuris jam dabar liepia mesti Jėzų į jo priešų rankas, kaip permaldavimo auką, ir taip po keletos metų jį ištiks. Žydai ir Samaritiečiai jį apskųs, Sirijos valdovas atstatys jį nuo vietos, o Kaligula pasiųs jį į Galijos pasienį. Bet ir ištrėmime jį sekios didžiojo Nebylio šešėlis, nužudyto jam sutikus. Veltui įsakė pastatyti Jeruzalėje gražią cisterną pilną vandens, veltui prieš minią nusiplovė šituo vandeniu. Tas vanduo buvo žydų vanduo, sudrumstas ir užterštas vanduo, kuris nenuvalo. Joks plovimas negalės nuvalyti nuo jo rankų dėmių, kurias jose paliko dieviškasis Kristaus kraujas.
