Klaudija Prokula.
Tuo metu, kai Pilotas norėjo išeiti į prieangi duoti Žydams atsakymą, kurie neramiai ir nekantraudami trukšmavo ties durimis, priėjo prie jo žmonos pasiųstas tarnas.
Nieko nedaryki šitam teisingajam — liepė jam pasakyti nes šiandien daug iškentėjau dėl jo sapne.
Nė vienas iš keturių Istorikų nepasako, kaip sutiko Prokuratorius netikėtą savo žmonos užsistojimą. Ir apie ją pačią nieko nežinome, be jos vardo. Pagal Nikodemo Evangeliją, ji vadinosi Klaudija Prokula, ir, jeigu tai jos tikras vardas, galima būtų prileisti, kad ji priklausė garbingai ir galingai Klaudijų giminei Romoje. Labai galimas dalykas, kad ji buvo aukštesnės už vyrą kilmės ir pagal gimimą ir pagal giminystės ryšius, ir kad Pilotas, paprastas išlaisvintas vergas, kaip tik jai dėl tos Įtakos turėjo būti dėkingas už savo aukštos valdžios tarnybą Judėjoje.
Jeigu toks buvo Klaudijos Prokulos prašymas, tai Pilotas negalėjo į jį neatsiliepti, žinoma, jeigu jis mylėjo ją. Ir kad jis ištikrųjų ją mylėjo, bent tiek, kiek tokio budo vyras mylėti gali, galima daryti iš to išvadą, kad jis prašė leidimo pasiimti ją su savim į Aziją, nes senovinis įstatymas, lex appia, nors ir sušvelnintas šiek tiek senato konsulų Cetegos ir Varronos laikais, prokonsulams drausdavo vykti su žmonomis į savo provincijas, todėl reikalingas buvo atskiras Tiberijaus leidimas, kad Klaudija Prokula galėtų vykti su Pontiįum Pilotu į Judėją.
Josios užsistojimo motyvas dėl paties fakto suminėjimo trumpumo mums neaiškus. Matas kalba apie sapną, kuriame neva jinai dėl Jėzaus kentėjusi. Galimas daiktas, kad ji buvo girdėjusi jau kurį laiką apie naują pranašą; gal buvo jį mačiusi tose dienose, ir tas žmogus, toks skirtingas nuo kitų žydų, kuris nieko bendro neturėjo su paprastais demagogais, nei su išpuikusiais farizėjais, galėjo patikti tai fantastiškos vaizduotės Romietei. Ji nesuprato kalbos, kuria Jeruzalėje kalbėta, bet kas nors iš dvariškių galėjo jai pakartoti keletą Jėzaus žodžių ir tokių, kad galėjo įsitikinti, jog jis negalėjo būti, kaip kad buvo saldoma, pavojingas nusikaltėlis.
Romėnai tais laikais, o ypač moterys, buvo bepradedą domėtis Rytų mitais ir kultu, kurie galėdavo labiau patenkinti asmens nemirtingumo troškimą, negu kad senoji lotynų religija, šalta valdiška aukų prekyba utilitariniais ir politiniais sumetimais. Daugelis patricijų ponių pačioje Romoje atsidėjo Mitros paslaptims tirti, Oziriso ir Didžiosios Motinos, o kitos rodė savo palinkimą net judaizmui. Kaip tik Tiberijaus laikais daugybė žydų, kurie buvo apsigyvenę Romoj, buvo iš sostinės išvyta, nes, kaip rašo Juozapas Flavijus, kai kurie iš jų buvo apgavę kaž kokią matroną, Fulviją, atverstą į judaizmą. O Fulvija, kiek galima iš Svetonijaus pastabos spręsti, nebuvo vienintelė išimtis.
Visai tad galimas dalykas, kad Klaudija Prokula gyvendama Judėjoje panoro arčiau pažinti tikybinius dalykus tos tautos, kurią valdė vyras, ir norėjo žinoti, linkusi prie naujoviškumų kaip visos moterys, kokias naujas doktrinas skelbė ans Galilėjos pranašas, apie kurį Jeruzalėje tiek buvo kalbama. Faktas, kad ji įsitikino, jog Jėzus buvo „Teisus“, vadinas, nekaltas. Sapnas, kurį pereitą naktį sapnavo, — baisus sapnas, jeigu jai reikėjo kentėti — šitą jos įsitikinimą tik patvirtino, todėl nėra nieko nuostabaus, kad pasitikėdama galia, kurią moterys turi vyrams, net jeigu vyrai jų nebemyli, pasiuntė Pilotui užsistojimo prašymą.
Užtenka mums to, kad ji pavadino „Teisiu“ tą, kurį Žydai norėjo užmušti. Draug su šimtininku iš Kapfernaumo ir moteriške iš Chananejos Klaudija Prokula yra pirmutinė iš pagonių, kuri įtikėjo į Jėzų, ir ne be pagrindo Graikų Bažnyčia ją gerbia kaip šventąją.
Piloto sieloje, jau linkusioje neutralumui, jeigu ne pasigailėjimui dėliai jo nusistatymo prieš Kaifą, o gal įtakoj apskųstojo žodžių, žmonos pasiuntinystė jo pirmykštį nusistatymą sutvirtino. Klaudija Prokula nebuvo pasakiusi: Išgelbėk jį, bet: Nieko nedaryki jam. Tokia buvo ir jo paties mintis. Pilotas, lyg nujausdamas svarbumą to, kas turėjo įvykti, nenorėjo prisidėti prie mirties šito paslaptingo vargšo, kuris save vadino Karaliumi. Tuojau buvo pasakęs, kad patys jį teistų; bet jie nenorėjo. Tuomet ateina jam į galvą kitas būdas šitos pareigos atsikratyti. Grįžta prie Jėzaus ir klausia, ar jis galilėjietis.
Pilotas rado išeitį. Jėzus, nepriklauso jo jurisdikcijai, bet Erodo Antipos. Šisai, laimei, šiomis dienomis yra Jeruzalėje, kaip paprastai atvykęs Paschai. Prokuratorius surado teisinę išeitį, kad patenkintų žmoną ir atsikratytų nuo šito nešvaraus kišimos. Dar daugiau, šituo savo veiksmu gražiai pasireiškia Žydų akyse, perduodamas vienam iš jų daryti lemiantį sprendimą, ir tuo pat laiku parodo savo nepaisymą Tetrarkos, kurio visa širdimi neapkenčia, kadangi jį įtaria, ne be pagrindo, kad Antipas šnipinėja jį ir teikia pranešimus Tiberijui. Ir, nieko negaišuodamas, įsako kareiviams nuvesti Jėzų pas Antipą.
