Morta ir Marija.
Ir moterys mylėjo Jėzų.
Šitą žmogų, kuris turi vyro formas ir išvaizdą, kuris paliko motiną ir neišsirinko sau žmonos, visą jo gyvenimą ir po jo mirties gaubia jautri moteriškojo jaukumo aplinkuma. Vienišas klajoklis buvo moterų mylimas taip, kaip niekas nebuvo ir niekados nebus mylimas. Skaistusis, kuris pasmerkė paleistuvavimą ir svetmoteriavimą, daro joms nesuterštos skaistybės įspūdį.
Moterys, kurios yra ne vien patelės, klaupiasi prieš tą, kuris prieš jas nenusilenkia. Vyras su visa savo teisėta meile, satyras savo gašlumu medžiojąs meilužes, iškalbingas svetmoteriautojas, atkaklusis žagintojas neturi moters dvasiai tokios galios, kurią gali turėti tas, kurs myli jas nepalytėdamas, kaip tas, kuris išgelbsti jas, nereikalaudamas už tai net pabučiavimo. Moteris, savo kūno vergė, vergė savo negalavimų, savo troškimų ir vyro pageidavimų slegiama, jaučia patraukimą tam, kuris ją myli, nieko kito už tai iš jos nereikalaudamas, be stiklo vandens, be šypsenos, be nebylio dėmesio momento.
Moterys mylėjo Jėzų. Pamačiusios jį praeinant, sustodavo; klausydavos jo, kai jis prabildavo savo prieteliams ir nepažįstamiems; eidavo prie tų namų, į kuriuos jis įeidavo; atvesdavo pas jį vaikus, laimindavo jį garsiai, stverdavosi jo apsiausto, kad išsigydytų nuo savo ligų, jausdavosi laimingos, kai jam galėdavo patarnauti. Jos visos galėjo sušukti vienu balsu, kaip toji moteris, kuri minioje sušuko: „Palaiminta įsčia, kuri tave nešiojo ir tos krūtys, kurias tu žindai“.
Daugumas jų lydės jį ligi pat mirties: Salomėja, Griaustinio vaikų motina, Marija iš Kleofos, Jokūbo mažesniojo motina, Morta ir Marija iš Betanijos.
Būtų norėjusios būti jo seserimis, jo tarnaitėmis, jo vergėmis, kad tik būtų su juo, kad paduotų jam kąsnelį duonos, kad pripiltų vyno taurę, kad išplautų jo rūbus, kad nuvargusias kojas nuplautų, pateptų jo nekirptus plaukus, kurie gaubė jo pečius.
Kaikurios jų turėjo laimės, kad galėjo jį sekti, ir, gal būt, dar didesnės laimės, kad galėjo jam savo pinigais padėti. „Ir buvo su juo Dvylika ir kaikurios moterys, kurios jo buvo pagydytos, nuo piktosios dvasios ir ligų, būtent: Marija, kurią vadino Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni demonai,ir Joana, Erodo prievaizdos, Kuzos žmona, ir Zuzana ir daugelis kitų, kurios jam tarnavo pagal savo išteklius“.
Moterys, kuriose pasigailėjimo jausmas būna įgimta širdies dovana, pirm negu pasikeičia į tobulybės valią, buvo, kaip visuomet būdavo, dosnesnės už vyrus.
Kada Lozoriaus namuose pasirodo dvi moterys, dvi prikeltojo iš numirusių seserys, jos, tartum, galvos netenka iš džiaugsmo. Morta bėga galvatrūkčiu jį pasitikti, klausdama, ar jam nereikia kokio patarnavimo, ar nenorėtų nusiplauti, ar nenori tuojau kuo nors pasistiprinti. Ir įėjusi į trobą veda prie lovos, kad galėtų prigulti ir paduoda antklodę apsigaubti, jeigu jam būtų šalta, bėga su ąsotėliu atnešti švaraus ir šalto vandens. Sugrįžus su vandeniu, pradeda triūstis ir ruošti piligrimui gerą užkandį, daug geresnius pietus už kasdienius. Omai sukuria ugnį, eina nusipirkti visokių reikmenų, pasirūpina šviežia žuvim, alyva ir kiaušiniais; pasiskolina iš kaimynės gabalą vakarykščiai piautos avienos, iš kitos kaimynės gauna kvepiančio aliejaus, iš trečios, turtingesnės, atsineša gėlių ir dailiai nudažytą vazą. Paima iš indaujos naują staltiesę ir atneša iš rūsio seniausio vyno. Ir, kai malkos suliepsnojo krosnyje ir žiežirbos pradeda linksmai sproginėti židinyje, kai pradeda vanduo inde kunkuliuoti, duodamas suprasti, kad jau greit užvirs, vargšė Morta išprakaitavus, užkaitus, susirūpinus, apdengia stalą, sukinėjasi tarp ugniakuro ir skobnio, žvilgteri į gatvę, ar brolis negrįžta namo, ir į seserį, kuri niekuo nesirūpina. Marija, iš tikrųjų, nuo to laiko, kai Jėzus peržengė jų namų slenkstį, sustingo tarsi ekstazėje, iš kurios niekas neįstengs jos pažadinti. Ji temato tik Jėzų ir tik Jėzaus balsą tegirdi. Jai nieko čia nėra be jo. Negali ji atsižiūrėti juo, pakankamai jo balso prisiklausyti, patenkinti savo akių žvilgsnius jo buvimu ir jo betarpišku gyvu artumu. Jeigu pasižiūri į ją, ji džiaugiasi jo žvilgsniu laiminga; jeigu į ją nepažvelgia, ji įbeda savo akis į jį; kai jis kalba, jo žodžiai vienas po kito taip giliai smenga į jos širdį, kad jie pasiliks joje ligi pat mirties; jeigu jis nutyla, jo tylėjime ji tarsi nugirsta kokį betarpišką apreiškimą. Rodos, lyg jos sesers susirūpinimas ir triūsas pradėtų jai nepatikti. Argi reikalinga Jėzui tokia gausi vakarienė? Marija atsisėdo prie jo kojų ir nepasijudins iš vietos, nors ją šauktų Morta ir Lozorius. Ji tarnauja Jėzui, bet kitokiu būdu. Atidavė jam savo sielą, tiktai sielą, bet visą, mylinčią jį, sielą, todėl rankų darbas čia jau būtų ir ne vietoj ir nereikalingas. Pasinėrusi mintyse garbina jį.
Atsikels tik tam, kad pateptų brangiais kvepalais savo Dievo kūną; pašoktų tuojau iš vietos, jeigu jis panorėtų, atiduotų savo gyvastį už jį, visą savo kraują ligi paskutinio lašelio. Bet visa tai, kuo Morta rūpinasi, yra medžiaginiai rūpesniai, argi jai tas rūpi?
Taip tada mylėjo jį moterys, o jis savo širdies gailestingumu joms už tatai atmokėdavo. Nė viena moteris, kuri tik į jį kreipėsi, nenuėjo negavus atpildo. Našlės iš Naino verksmas jį taip giliai sujaudina, kad prikelia josios mirusį sūnų; Kananijietės moters maldavimai, nors ir svetimšalės, nugali jį, ir jis grąžina sveikatą josios dukrai; „Nežinomąją, nuo aštuoniolikos metų sutrauktą ir negalėjusią išsitiesti bei aukštyn pažvelgti“, pagydo, nepaisydamas subatos dienos, o vyriausieji kunigai šaukia, kad papildyta šventvagystė. Pirmosios savo kelionės metu pagydo nuo karštligės Petro uošvę ir apvalo nuo piktųjų dvasių Magdaleną; prikelia Jairo dukrą ir pagydo Nežinomąją, kuri dvylika metų sirgo „kraujo plūdimo“ liga.
Tų laikų mokytesnieji vyrai nepripažindavo moteriai jokios reikšmės dvasios reikaluos. Pakęsdavo jas švenčių metu šventykloje, bet niekados nebūtų galėję pamanyti, kad galima moteriai atskleisti aukštesniuosius slaptus pagrindus. „įstatymo žodžius— pasak anų laikų rabinų posakio — pirm negu juos turėtum moterims paskelbti, geriau sudegink juos“. Jėzus, priešingai, nesipiktindavo kalbėtis su jomis net apie didžiausias paslaptis. Kai pavargęs iš kelionės, vienas, atsisėda pailsėti prie Sicharo šulinio ir prisiartina prie šulinio samarijietė, našlė po penkių vyrų, ne kiek nedvejodamas, nors tai yra moteris ir jo tautos priešininkė, apreiškia jai savo pasiuntinystės tiesas. „Ateina jau laikas, iš tikrųjų, jau yra atėjęs, kad tikrieji garbintojai garbins Tėvą teisybės dvasia; nes tokių garbintojų ir Tėvas ieško, kad garbintų jį; Dievas yra dvasia, todėl tie, kurie jį garbina, reikalinga kad garbintų teisybės dvasia“.
Atvyksta jo mokiniai ir nesupranta, ką daro jų Mokytojas: ,,ir stebėjosi, matydami jį kalbantį su moterimi“. Jie dar nežinojo, kad Kristaus Bažnyčia pastatys moterį tarpininke tarp vaikų ir Sūnaus, tą, kuri, viena iš visų, sujungė savyje dvi pagrindines moters tobulybes: Mergelės Motinos, kuri už mus kentėjo nuo Betliejaus nakties ligi Kaukuolių Kalno1) nakties
1 Kaukuolių Kalnas — Galgota.
