Pontijus Pilotas.
Nuo 26 metų Prokuratorium buvo, Tiberio Cezariaus vardu, Pontijus Pilotas, ligi atvykdamas į Judėją istorikams nežinomas. Jeigu vardas Pilotas yra kilęs iš Pileatus, galima manyti, kad jis buvo paleistas iš vergijos vergas, arba bent paleistojo iš vergijos įpėdinis, nes pileum buvo vadinama atleistų iš vergijos galvos priedanga.
Tik keli metai jis čia tebuvo, bet per tą trumpą buvimo laiką jau buvo įsigijęs aštriausios valdinių neapykantos. Teisybė, visa tai, ką apie jį žinome, yra iš Žydų paimta arba iš Krikščionių, tai yra, iš aiškių jo priešų; atrodo, pagaliau, kad jis įkyrėjo ir saviems valdovams, nes 36 metais Sirijos vietininkas Vitellius pasiuntė jį į Romą pasiteisinti Tiberijui. Imperatorius mirė anksčiau, negu Pilotas atvyko į sostinę, tačiau pagal seną tradiciją Kaligulos buvo pasmerktas ištremti į Galiją, kur baigė gyvenimą nusižudydamas.
Žydų neapykanta jam buvo šaltinis jo gilios paniekos, kurią jis nuo pat pradžios parodė šitai nesuvaldomai ir nebepataisomai tautai, kuri jam, išauklėtam Romos idėjomis, turėjo atrodyti lyg kažkoks nuodingas gyvatynas, kažkokia nešvari atsilikusi padermė, kuri tegalėjo būti suvaldoma samdininkų lazdomis. Įsivaizduokit Anglijos vice - karalių Indijoje, abonuojantį dienraštį „Times“, Stuarto Millio arba Shaw’o skaitytoją, turintį savo knygyne Byroną ir Swinburną, besistebintį ir sužavėtą „kilniais pažangos keliais“, paskirtą tvarkyti nudriskėlę, sofistinę tautelę; išbadėjusią ir nerimaujančią, kuri likimo yra įvelta į grumtynes su ištisu kastų mišku, su mitologijomis ir prietarais, kuriems jis privalo savyje pajusti pasibiaurėjimo, žiūrėdamas iš baltojo žmogaus vertingumo aukštybių, kaip europietis, britas ir liberalas. Pilotas, kaip matyti iš klausimų, kuriuos Jėzui davė, buvo vienas iš tų dekadentiškosios Romos skeptikų, užsikrėtęs pirronizmu ir Epikūro pasekėjas, buvo helenizmo enciklopedistas, kuris jau nebetikėjo tėvynės Dievu ir tuo pačiu metu nesugebąs daleisti. kad egzistuotų tikras Dievas, ir tuo mažiau, kad Jis galėtų atsirasti šitoje, utėlėmis apskretusioje ir prietaringoje liaudyje, šitų savanaudžių ir pavydulingų kunigų apsuptoje, šitoje religijoje, kuri jam atrodė barbariškuoju mišiniu tarp sirietiškų ir chaldėjiškų orakulų. Vienintelis tikėjimas, kuris jam atiteko arba kurį turėjo rodyti dėl pačios tarnybos, buvo nauja romėnų religija, pilietinė ir perdėm politinė, kaip buvusi respublikoniškoji, bet visa sutelkta imperatoriaus kulte. Pirmas susidūrimas su žydais kaip tik buvo dėl šitos religijos. Pakeisdamas Jeruzalės įgulą, Pilotas davė įsakymą kareiviams įeiti miestan naktį, nenuimant nuo vėliavų sidabrinių Cezario atvaizdų. Rytą, kai tik žydai tai pajuto, mieste kilo triukšmas ir bruzdėjimas: tai buvo pirmas kartas, kad romėnai nepagerbė išoriškai, kaip visuomet pagerbdavo, religiją savo valdinių palestiniečių. Dievinamo cezario atvaizdas netoliese Šventyklos pakabintas jiems buvo pagoniška provokacija, išniekinimo ir pavergimo pradžia. Visoje šalyje pradėta bruzdėti: pasiųsta Cezarejon atstovai, kad Pilotas lieptų atvaizdus nuimti. Pilotas atsisakė; penkias dienas nuo jo atstovai neatsitraukė, dieną ir naktį darydavo naujus bandymus.. Pagaliau norėdamas atsikratyti šito įkyraus trukdymo Prokuratorius vylingai sušaukė juos į amfiteatrą, liepė kareiviams su nuogais ginklais apsupti juos, pareikšdamas, kad nei vienas iš tenai neišeis gyvas, jeigu jie nenustos reikalavę. Tačiau žydai, užuot prašę pasigailėjimo, pakišo savo galvas po kalavijų ašmenimis, ir Pilotas įveiktas šituo užsispyrėlių pasiryžimu įsakė vėliavas su cezario atvaizdais grąžinti Cezarėjon. Bet jeigu šis nusileidimas nesušvelnino žydų neapykantos naujam Prokuratoriui, tai Piloto asmenyje dar labiau padidėjo jo panieka žydams ir noras atkeršyti. Neilgai trukus po to įvykio jis liepė į Erodo rūmus — kur sustodavo atsilankydamas Jeruzalėje — įnešti aukų lenteles, skirtas imperatoriui. Tačiau ir apie tai kunigai sužinojo, ir vėl žmonėse kilo bruzdėjimas ir grasymai. Reikalauta iš jo tuojau išnešti tuos stabmeldystės dokumentus, grasinant skųstis Cezariui ir pranešti jam išnaudojimus ir žiaurumus, kuriuos jis buvo lig tos dienos padaręs. Ir šį kartą Pilotas nenusileido. Žydai kreipėsi į Tiberijų, kuris įsakė grąžinti lenteles į Cezarėją.
Du kartu Pilotas bylą pralaimėjo, tačiau trečią sykį jam pavyko žydus nugalėti. Atvykęs iš maudyklių ir vandentraukių miesto, mėgėjas, kaip visi žino, dažnai praustis pastebėjo, kad Jeruzalėje pristigdavo vandens, tad sumanė padaryti didelę cisterną ir vandentraukį keleto mylių ilgumo. Bet darbas buvo brangus, ir jis išlaidoms padengti išnaudojo gana stambią sumą iš Šventyklos iždo. Iždas buvo turtingas — visi žydai, išsklaidyti po plačiąją imperiją, susirinkdavo jon sudėti aukas arba atsiųsdavo jas iš tolo, kai negalėdavo patys atvykti — tačiau kunigai pakėlė riksmą, kad papildyta šventvagystė, ir liaudis jų užsiundyta, taip smarkiai subruzdo, kad Pilotui atvykus Paschos šventėms į Jeruzalę, tūkstančiai žmonių, susirinkę ties jo rūmais, pradėjo grasyti. Bet šį kartą pasiuntė jisai į minią didelį skaičių pervilktų kareivių, taip, kad vienu akimirksniu jie užpuolė suerzintą minią mušdami įžūlesniuosius: minia išsisklaidė, o Pilotas galėjo apsirūpinti vandeniu iš cisternos, pastatytos Žydų pinigais, ir naudotis juo savo paįvairintose pirtyse.
Nedaug laiko tepraėjo nuo to susirėmimo, kada tie patys kunigų vyresnieji, kurie triskart buvo sukilę prieš jo valdymą, tie patys, kurie norėjo ir bandė jį nuversti, tie patys, kurie jo labiausiai nekentė, nekentė jo kaip Romėno, kaip svetimos valdžios simbolio ir jų pavergimo, ir neapkentė jo dar labiau, kaip asmens, kaip Pontijaus Piloto, kaip jų kulto paneigėjo ir jų pinigų lupiko — buvo verčiami kreiptis į jį, norint duoti progos kitai neapykantai išsilieti, šituo momentu smarkiau vyraujančiai jų užnuodytose širdyse. Tai buvo kietas prisivertimas, kurio negalėjo išvengti, kadangi mirties sprendimų nebuvo galima vykdyti, jeigu jie nebūdavo patvirtinti Cezario atstovo.
Šitą penktadienio rytą Pontijus Pilotas, apsisupęs toga, dar tebebūdamas mieguistas ir žiovaudamas, laukia jų Erodo rūmuose, blogai nusiteikęs šitiems rėksniams, kurie savo bruzdėjimais privertė jį anksčiau, negu buvo pratęs atsikelti.
Kaltintojų ir skundėjų gauja pagaliau susirenka Pretorijos aikštėje. Bet sustoja lauke, nes, jeigu įeitų į namus, kur yra rūkštis ir pakepta rauginta duona, susiteptų visai dienai ir negalėtų valgyti Paschos. Nekaltojo kraujas nesutepa, o raugalas sutepa.
Įspėtas, Pilotas pasirodo prieangy ir šiurkščiai klausia:
— Kuo kaltinate šitą žmogų?
Stovintieji priešaky yra jo ir to žmogaus priešai, o ans žmogus, kiek galima spręsti, yra jų priešas ir Pilotas instinktyviai stoja jo pusėn. Ne todėl, kad ji užjaustų — ar gi jis ne žydas, kaip kiti, ir be to dar ne vargšas? — bet jeigu atsitiktinai tai būtų nekaltas žmogus, tikrai nenusileis šitam nekenčiamam kirmėlynui ir neįvykdys jo įgeidžių.
Kaifas, lyg įžeistas tuojau atsiliepė:
— Jeigu jisai nebūtų piktadaris, nebūtume jo čionai atvedę.
Tuomet Pilotas, nenorėdamas gaišinti laiko dėl kaž kokių bažnytinių ginčų ir negalvodamas, kad čia dalykas nusikaltimo, už kurį gresia mirties bausmė, sausai atsako:
— Pasiimkite jį ir teiskite pagal savo įstatymus. Jau šituose žodžiuose matyti noro išgelbėti tą žmogų, nors ir nerodant aiškaus nusistatymo. Bet Prokuratoriaus nusileidimas, kuris kitais atvejais būtų patenkinęs Kaifą ir jo bandą, šį kartą nesudarė jiems pasitenkinimo, kadangi Sinedrionas tegali taikyti lengvesnes bausmes, tuo tarpu, kai jie nori šiandien aukščiausios bausmės už visas, o be to dar negali apsieiti be romėnų pagalbos.
— Gerai žinai, kad neturime teisės nieko nubausti mirties bausme, atsako jam.
Pilotas staiga supranta kokį sprendimą jie priėmė šitam vargšui, kuris prieš ji stovi, ir nori sužinoti kokį nusikaltimą jis yra papildęs: kas šitiems įniršusiems skundikams atrodo verta aukščiausios bausmės, gali Romėnų akyse atrodyti tik paprastu nusikaltimu. Šventyklos lapės jau buvo iš kalno numatę šitą sunkenybę ir jau turėjo būdą jai apeiti. Žino gerai, kad Pilotas nepatenkintų jų užsispyrimo, jeigu jie pasakytų, kad šisai griauna jų tėvų religijos pamatus ir skelbia Dievo Karalystę. Tad pasakys netiesą. Kas vieną niekšybę daro, tas nesusilaikys ir nuo kitų niekšybių pridėjimo, atsitiktinių bei antraeilių. Pilotas negali būti nugalėtas, kaip tik jo paties ginklais, kreipiantis į jo lojališkumą Romos ir Imperatoriaus atžvilgiu ir kreipiant dėmesio į jo valdžios pagrindus. Jau yra iš anksto susitarę duoti savo skundui politinį atspalvį. Jeigu jam pasakytų, kad Jėzus yra netikras Mesiją, Pilotas nusišypsos; bet jeigu patvirtins, kad jis yra maištininkas, kad siundo žmones, kad kelia minias pasipriešinti Romai, Pilotas negalės jo nenubausti mirtim.
— Sugavome jį, kai jis kurstė mūsų liaudį ir draudė mokėti mokesčius Cezariui ir vadino save Kristumi Žydų Karalium. Jis kursto žmones, mokydamas juos po visas Judėjas; pradėjo nuo Galilėjos ir atsikraustė lig čia.
Kiek žodžių, tiek melagysčių. Jėzus liepė atiduoti Cezariui, kas yra Cezario; nesirūpina Romėnais; sakosi esąs Kristus, tačiau ne ta prasme Žydų Karalius, pagaliau, nekursto liaudies, bet nori padaryti iš nelaimingos ir sugyvulėjusios tautos šventųjų karalystę. Šios rūšies skundai, nors ir dideli jo akimis žiūrint, jeigu būtų teisingi, Pilotui sukelia įtarimų. Ar gi galima pamanyti, kad šitos vylingos gyvatės, kurios neapkenčia ir Romos ir jo paties, kurios tiek kartų buvo jam pakišusios koją ir apie nieką kitą negalvojančios, kaip tik apie tai, kad atsikratytų ir išvytų pagoniškus valdovus, staiga būtų užsidegusios tokia meile Romai, kad pasidarytų sukilimų išdavikais, kurie gresia iš jų pačių tautiečio?
Pilotas dar nesijaučia įtikintas ir nori pats persitikrinti, apklausdamas apskųstąjį pats vienas. Sugrįžta Pretorijon ir liepia atvesti Jėzų pas save. Aplenkdamas mažesnius dalykus, pereina tuojau prie esminių dalykų:
— Ar tu esi Žydų Karalius?
Tačiau Jėzus neatsako. Kaip gi jis galėtų išaiškinti šitam Romėnui, kuris nežino Dievo pažadų, ateistui pirroniečiui, kuris visą savo religiją suveda į dirbtinę ir velnišką gyvenančio žmogaus kultą — ir dar kokio žmogaus! Tiberijaus—kaip gi galėtų išaiškinti šitam išlaisvintam vergui, teisininkų retorikų Romoje išauklėtam, šitoj šlykščiausioj tų laikų šiukšlynėj, kokia prasme jis gali vadintis Karalium dar neįsteigtos Karalystės, vien tik dvasios Karalystės, kuri sugriaus kiekvieną žmogišką Karalystę?
Jėzus skaito Piloto sielos gelmėje ir neatsako jam, kaip neatsakė pradžioje Ananijui ir Kaifui. Prokuratorius negali suprasti šito tylėjimo žmoguje, ant kurio galvos jau nusviręs mirties kalavijas. — Ar negirdi, kiek dalykų prieš tave keliama? Bet Jėzus ir toliau tebetyli. Pilotas, norėdamas byle kokia kaina neprileisti prie triumfo tuos, kurie jo neapkenčia, ir draug su juo nekenčia štai šito žmogaus, primygtinai tikisi iš jo išgauti bent kokį užginčijimą, kuris jam leistų jį paleisti.
Tad tu esi Žydų Karalius?
Jeigu Jėzus būtų užginčijęs, pats save išduotų; buvo prisipažinęs savo Mokiniams ir Teisėjų akivaizdoje, kad yra Kristus; nenori gelbėtis ir meluoti. Kad dar labiau Romėno nuvokimą pasunkintų, savo įpratimu atsako klausimu į klausimą:
— Pats iš savęs sakai šitą apie mane, ar tau kiti sakė apie mane?
Pilotas lyg pasijuto įžeistas.
— Ar gi aš esu Žydas? — Tavo tautos žmonės ir kunigų vyresnieji padavė tave į mano rankas. Ką padarei? Ar ištikrųjų tu esi Žydų Karalius.
Piloto atsakymas, aplenkus paniekinantį kreipimąsi pradžioje, skamba taikingumu. Kuo mane laikai? Ar nežinai, kad esu Romėnas ir kad netikiu tuo, kuo tiki tavo priešai? Ne aš tave skundžiu, bet kunigai; tačiau jie yra verčiami paduoti tave į mano rankas; tavo išgelbėjimas yra mano rankose; pasakyk, kad netiesa yra tai, ką jie tvirtina, ir esi laisvas. Jėzus nenori išvengti mirties, tačiau nutaria pamėginti apšviesti šitą pagonį. Tėvas viską gali: ar gi negalėtų Pilotas būti paskutinis šito pasmerktojo atsivertėlis?
— Mano karališkoji valdžia, sako jisai, neina iš šio pasaulio. Jeigu iš šio pasaulio būtų, mano valdiniai kovotų už ją, kad nebūčiau paduotas į Žydų rankas; bet mano karališkoji valdžia ne šio pasaulio dalykas.
Tiberijaus tarnas nesupranta. Skirtumas tarp „šio“ ir ,,ano“ pasaulio jam yra neaiškus. Aname pasaulyje, jeigu, apskritai sakant, jis egzistuoja,—aukštai yra geradariai Dievai arba pavydulingi žmonėms; Edene yra mirusiųjų šešėliai, jeigu apskritai kas iš mūsų pasilieka po to, kai mūsų kūnus sunaikina ugnis arba suėda kirminai; vienintelė tikra realybė yra „čionai“, didžiulė žemė su visomis savo karalystėmis. Ir vėl klausia:
— Tad tu esi karalius?
Jokios prasmės nebėra užginčyti. Tai, ką kitiems yra paskelbęs, pasakys ir šitam aklajam:
— Taip, tai tiesa, aš esmi Karalius. Tam aš užgimiau ir tam atėjau į pasaulį: kad paliudyčiau tiesai. Kiekvienas kurs myli tiesą, klauso mano balso.
Tuomet Pilotas suerzintas tuo, kas jam rodosi kaž kokia laukine mistika, atsiliepia jam žinomu posakiu:
— Kas tai yra Tiesa?
Ir nelaukdamas atsakymo atsistoja išeiti. Romėnų skeptikas, kuris gal būt daug kartų dalyvavo begaliniuose filosofų disputuose ir įsitikino, girdėdamas tiek, viena kitai priešingų, metafizikų, tiek sofistinių išsišokimų, kad tiesos visai nėra, o jeigu ir būtų, tai žmonės nepajėgtų jos suprasti ir pažinti, nei vieną akimirką neįsivaizduoja, kad tiesą jam galėtų pasakyti šitas tamsus žydas, kuris stovi prieš jį kaip piktadaris. Likimas buvo lėmęs Pilotui, tiktai tą vienintelę dieną jo gyvenime, pažvelgti į Tiesos veidą, į aukščiausią Tiesą, kuri tapo žmogumi, ir nesugebėjo jos pamatyti. Gyvenančią Tiesą, Tiesą, kuri būtų galėjusi prikelti jį ir padaryti iš jo naują žmogų, stovi prieš jį, apvilkta žmogaus kūnu, kukliais rūbais, su sumuštu veidu ir surištomis rankomis. Bet, savo išdidumu apsvaigęs, jis nė negali suprasti, kokia antprigimtinė laimė jį sutiko, laimė, kurios jam pavydės milijonai žmonių po jo mirties. Tas, kuris jam būtų pasakęs tuomet, kad tik dėl šito susitikimo, tik dėl šios šiurpios garbės, kad jis galėjo su Jėzumi kalbėtis ir kad jį išdavė mirčiai ant kryžiaus, jo vardas bus žinomas, nors negarbingas ir prakeiktas, visais amžiais ir visos žmonijos, būtų jam atrodęs pasiutėlis.
Pilotas yra aklas bailys ir nebepataisomas aklumas, tačiau Kristus, dar tą pačią dieną, dovanos ir jam, kadangi aklieji mažiau težino už kitus, ką jie daro.
