Sudraskyti rūbai.
Tikrasis Kaifo vardas yra Juozapas. Kaifas yra pavardė ir yra tas pats žodis Kefa, kuris yra Simano pavardė — tai reiškia: Uola. Tarp šitų dviejų Uolų buvo suimtas ano penktadienio apiaušry Žmogaus Sūnus. Simanas - Petras vaizduoja bailius draugus, kurie nesugebėjo jį išgelbėti; Juozas — Petras vaizduoja priešus, kurie kaip beįmanydami nori jį užmušti. Tarp Simano užsigynimo ir Juozapo neapykantos, tarp mirštančios Bažnyčios galvos ir gimstančios Bažnyčios galvos, tarp šitų dviejų Uolų Jėzus yra lyg grūdas tarp girnų akmenų.
Sinedrionas jau susirinko ir laukia jo. Be Ananijo ir Kaifo, kurie jam pirmininkauja, čia yra Jonas, Aleksandras ir visa aukštesniojo luomo tuščia ir išpuikusi diduomenė. Pagal taisykles Sinedrioną sudarydavo dvidešimts trys kunigai, dvidešimts trys Raštų žinovai ir dvidešimts trys senesni amžiumi ir du pirmininkai, viso septyniasdešimts vienas asmuo. Tačiau tą dieną ne visi buvo susirinkę; nebuvo tų, kuriuose sambrūzdžio baimė buvo stipresnė už neapykantą piktžodžiautojui, nedaugelis buvo tokių, kurie nebūtų norėję pakelti rankos už Jėzaus pasmerkimą, bet kuriems stigo taip pat drąsos atvirai jį ginti: tokiems, aišku, priklausė Nikodemas, naktinis mokinys, ir Juozapas iš Arimatejos, pamaldusis laidotojas.
Tačiau pakankamai buvo esančių, kad, tariamuoju teisėtumu prisidengus, galima būtų sankcionuoti žudymo nutarimą, jau iš anksto parašytą jų visų širdyse. Šventyklos, Mokyklos ir Banko atstovams atrodė, kad jau senai atėjo patogus laikas patvirtinti keršto nutarimą, dėl kurio kiekvienas turėjo savo pagrindą. Didysis Tarybos kambarys jau pilnas žmonių labai gerai vaizdavo kaž kokių nakties baidyklių šunų tvartą. Nedrąsiai aušo nauja diena: pomerantinės spalvos balanų liepsnos visai menkai beplevėsavo pilkoje aušros prieblandoje. Tokiame tat pavojingame prietamsy laukė teisėjai: seni, turtingi, didžianosiai, pasipūtę, įniršę, apsigaubę baltais apsiaustais, apsirišę skaromis galvas, su žvilgančiomis barzdomis, sukeliančiomis pagarbos, paniurusiomis akimis, susėdę pusiauračiu, atrodė, lyg būtų buvęs burtininkų susirinkimas, laukiąs gyvos aukos. Likusioj kambario daly buvo posėdžiaujančių klijentai, sargyba su lazdomis rankose, ir žemesnieji namų tarnai. Oras tačiau buvo tirštas ir sunkus, lyg, rodos, ne vienų gyvųjų prikvėpuotas.
Jėzus, kurio rankos vis dar tebebuvo surištos virvėmis, buvo įstumtas į šitą šunininką, kaip būdavo įstūmiamas pasmerktasis ad bestias cezarių amfiteatruose. Ananijas pirmuoju klaidatikio atsakymu įžeistas surinko paskubomis ir karščiuodamasis iš buvusios čia pat smalsuolių minios kelioliką neteisių liudininkų, kad, esant reikalo, atremtų visokius pasipriešinimo bei apsigynimo mėginimus. Teismo karikatūra buvo pradėta iššaukiant šitus sąmoningai pastatytus kaltintojus.
Du iš minios išėjo priekin ir prisiekė girdėję sakant šiuos žodžius:
— Galiu sugriauti šitą Šventyklą, žmogaus ranka padarytą, ir per tris dienas atstatyti kitą, kuri bus ne žmogaus ranka padaryta.
Anais laikais ir tokioje vietoje padarytas kaltinimas buvo labai didelis: tai buvo piktžodžiavimo ir šventvagystės kaltinimas. Kadangi Jeruzalės Šventykla, jos laikytojų išmanymu, buvo vienintele ir neliečiama Viešpaties buveinė, tad grasyti Šventyklai buvo tas pat, ką įžeisti tikrąjį jos šeimininką, visų Žydų valdovą. Bet Jėzus niekados nebuvo pasakęs tokių žodžių, arba bent nebuvo pasakęs tokia forma ir ne ta prasme. Jis tiktai apreiškė, kad iš Šventyklos nepaliks akmens ant akmens, bet jam nedalyvaujant. Pasakymas gi apie šventyklą, ne žmogaus ranka padarytą ir per tris dienas atstatytą, buvo kito apreiškimo dalis, taip kalbėjo panaudodamas vaizdą apie savo atsikėlimą. Tai yra faktas, nes neteisieji liudininkai negali savo parodymų dėl šitų žodžių, piktai ir neaiškiai pasakytų, suderinti, vienas kito parodymams prieštarauja ir vienos Jėzaus replikos būtų užtekę juos sumušti ir prispausti prie sienos. Bet Jėzus tylėjo.
Vyriausias kunigas negalėjo iškęsti šio tylėjimo ir, pakilęs nuo kėdės, suriko:
— Tu nieko neatsakai? Ką tie prieš tave parodo?
Bet Jėzus nieko neatsakė.
Jėzaus tylėjimas yra tokios didelės antprigimtinio iškalbingumo reikšmės, kad jo teisėjus priveda prie pasiutimo. Į pirmą Ananijo klausimą neatsakė, ir dabar tyli į Kaitos klausimą, neatsakys nei Antipui, nei Pilotui. Tai, ką jis galėtų pasakyti, jau buvo pasakęs tūkstančius kartų; tai, ką galėtų atsakyti, nesuprastų arba tik pasinaudotų sugauti jam naujais spąstais. Antprigimtinės tiesos pagal savo esmę negali būti išreikštos žodžiais, ir, jeigu ir galima išreikšti tam tikrą šešėlį meilei prasiveržus, tai gali pastebėti jas tiktai tie, kurie tam turi reikalingo nusiteikimo,, ir kurie jau yra palytėti šitos prošvaistės spinduliu, nors ir jie perpranta daugiausia vidaus nujautimu, o ne klaidžių ir nepastoviu liežuviu.
Jėzus nekalba, tiktai žvalgosi aplinkui giedriomis giliomis akimis į įniršusius ir iškraipytus šitų žmogžudžių veidus ir duoda savo sprendimą visiems amžiams šitoms teisėjų baidyklėms. Viena akimirka kiekvienas iš jų yra aptartas ir pasmerktas šituo žvilgsniu, kuris eina tiesiog į sielą. Ar gi jos vertos to, tos sunykusios ir kirminais pavirtusios sielos, išsimetėlių ir pažeistųjų sielos, sielos, kurios yra niekas, kai jos neaptekusios šašais ir puvenomis, nejau jos būtų vertos klausyti jo žodžių? Ar gi būtų galėjęs jisai, kokiuo nors neprileidžiamu savęs išsižadėjimo stebuklu, nusižeminti net tiek, kad prieš juos pasiteisintų?
Tai galėjo padaryti priėmėjos sūnus, plokščianosis mokinys ir sofistų rengėjas. Prieš Atėnų teisėjus septynių dešimčių metų kalbėtojas, kuris per tiek metų įkyrėjo amatininkams ir dykaduoniams miesto aikštėse, galėjo pasirodyti ir padeklamuoti gražiausią ir gerai paruoštą apsigynimo kalbą, kuri nuo painių dialektikos sričių pamažėle žengė prie teisminių ypatumų. Senas pašiepėjas, kuris siekė greičiausia galvojimo meną reformuoti, negu gyvenimo prasmę surasti, ir ėjo taip toli, kad nesibodėjo skolinti už procentus, ir, nesitenkindamas Santippe, turėjo du vaiku su gulove Mirto, ir, labiau, negu pritiktų šeimos tėvui, mėgo glamonėtis su gražiais jaunuoliais, taip, buvo pasiruošęs iškęsti mirtį ir mokėjo kilnia ramybe numirti, bet savo sielos gelmėse troško persikelti į Hadą labiau tinkančiu prigimčiai būdu.. Kad tai tiesa parodo ir tas faktas, kad baigdamas apgalvotą apsigynimo kalbą jis mėgino suminkštinti teisėjus, primindamas, savo senatvę — nereikia manęs žudyti, vistiek greitai numirsiu;
— ir pasisiūlė trisdešimts minų pabaudos sumokėti, kad atleistų jį ramybėje.
Tačiau Kristus,—su kuriuo, norėdami jį sumažinti, tiek vėlesniųjų laikų Pilotų norėjo palyginti daug žemesnį Sokratą — nieko bendro neturi savyje su sofistu bei advokatu, ir, kaip ans Dantės angelas, atmeta „žmogiškus argumentus.“ Jis atsakinėja tylėjimu, arba, verčiamas atsakyti, kalba trumpai ir ramiai.
Kaifas, suerzintas šiuo jo užgaulingu tylėjimu, pagaliau randa būdą priversti jį kalbėti.
— Prisiekdinu tave Gyvuoju Dievu pasakyti, ar tu ištiesų esi Kristus, Palaimintojo sūnus?
Kol tardė jį paprasta vylinga procedūra, primesdami jam sugalvotus dalykus, arba reikalaudami visiems žinomų tiesų pakartojimo, Jėzus nė vienu žodžiu neatsiliepia. Bet kreipimasis Gyvojo Dievo vardu net ir suterštomis Vyriausiojo kunigo lūpomis, turi neįveikiamos galios. Klausiamas vardu Dievo, kuris yra Dievo, kuris amžinai bus, kuris yra visuose mumyse, kuris yra net šitoje begėdžių lindinėje, Jėzus negali atsisakyti kalbėti. Tačiau dar momentą vilkina, prieš apakindamas šiuos išpuikėlius savo didžios paslapties spindėjimu.
— Jeigu ir pasakyčiau jums, nepatikėsite man, ir jeigu jūsų paklausčiau, neatsakytumėt man.
Dabar jau nebe vienas Kaifas reikalauja, bet visi, pasipiktinę, atsikelia ir rėkia visa gerkle, kreipdamiesi jo pusėn su sugniaužtais kumščiais:
— Tad tu esi Kristus, Dievo Sūnus?
Jėzus negali išsiginti, kaip tat yra padaręs Simanas, neįveikiamo įsitikinimo, kuris yra jo gyvenimo ir mirties prasmė. Jis neša atsakomybę prieš savo tautą ir viso pasaulio tautas. Atsakingas yra tas, kuris gali atsakyti, kuris sugeba atsakyti, kuris, pagaliau, stačiai klausiamas, atsako. Tačiau jisai nori, kaip ties Pilypo Cezareja, kad kiti balsu pasakytų tikrąjį jo vardą — ir, kada jį pasako, neužsigina, nors už šitą patvirtinimą gresia mirties bausmė.
— Jūs patys sakote, kad esmi. Štai aš sakau jums, kad nuo šiol pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Dievo galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.
— Tais žodžiais savo lūpomis jis paskelbė sau pasmerkimą. Griežianti dantimis minia, kuri jį buvo apsupusi, lūpose turi jau džiaugsmo ir rūstybės seilių. Žmogžudžių akivaizdoje jisai pasakė tai, ką buvo slaptai pasakęs jautriausiems savo prieteliams. Jeigu ir išdavė jį, tai jis neišdavė pats savęs ir savo Tėvo. Dabar gali priimti viską ligi dugno: tai, ką turėjo pasakyti, pasakė.
Kaifas triumfuoja. Rodydamas tariamąjį pasibaisėjimo šiurpulį, kurio nejaučia — nes, kaip visi Sadukėjai, netiki apokalipsais, o antra vertus niekuo kitu nesirūpina, kaip tik pasipelnymu ir iš Šventyklos teikiama pagarba —perplėšia savo kunigiškus rūbus, rėkdamas:
— Jis piktžodžiauja! Jis piktžodžiauja!
Ar gi mums bereikia liudininkų? Girdėjome patys iš jo paties lūpų! Kaip jums atrodo?
O šunininkas, triukšmaudamas choru sulojo:
— Kaltas mirties!
Ir visi, be jokių tolimesnių parodymų, be jokio iš šalies ginčijimo, pasmerkė jį, kaip piktžodžiautoją ir netikrą pranašą, mirti.
Teisminė komedija pasibaigė; susisupusios į apsiaustus žmogystos lengviau atsikvėpė, lyg kokią sunkenybę nusimetusios nuo pečių. Vyriausias kunigas nusimetė viršutinius rūbus, leisdamas sudraskyto rūbo gabalams laisvai kabalduoti, kaip garbingiems laimėtos kovos ženklams. Nežino, kad tą pačią dieną perpliš daug brangesnė uždanga už jo apsiausto medžiagą, ir neįsivaizduoja, kad jo žygis baimingai simbolinis yra kito sprendimo pripažinimas. Kunigų luomas, kurio vyresnysis buvo jis pats, buvo nuverstas ir visiškai panaikintas. Jo įpėdiniai bus tik tušti pavaizdavimai, kaip nešvarūs ir neteisėti, o po keliolikos metų sugrius ir išdidus iš marmuro ir akmens žydų šventovės šydas, sudraskytas romėnų pykčio.
