Ananijas7).
Netrukus piktadarį atlydėjo ligi Ananijos rūmų, kuriuose gyveno ir jo žentas vyresnysis žydų kunigas Kaifas. Nors jau naktis baigėsi, ir nors jau prieš dieną šventyklos valdovai buvo įspėti, kad apiaušry bus piktžodžiautojas suimtas, daugumas Sinedriono narių dar tebemiegojo, todėl nebuvo galima pradėti bylą tuojau. Vyresniesiems labai rūpėjo viską baigti tą patį rytą, kad nebūtų progos žmonėms sukelti sambrūzdį ir Pilotui — atidėti bylą apsvarstyti. Tačiau dažniausiai nemiega tie, kurie gina teisinguosius ir tie, kurie daro neteisybę. Dalis sargybinių, sugrįžusių iš Alyvų kalno, buvo pasiųsta miestan pažadinti vyresniuosius Raštų žinovus ir šventyklos Senesniuosius, tuo tarpu gi senas Ananijas, kuris visą naktį nesumerkė akių, nutarė savo atsakomybe apklausti netikrą pranašą.
7 Kitaip: Annas.
Ananijas, Setho sūnus, septynerius metus buvo vyriausiuoju žydų kunigu, ir, nors 14-ais metais, kai valdžią paėmė į savo rankas Tiberijus, buvo nuo vietos atstatytas, pasiliko visados Žydų Šventyklos tikruoju primatu. Kaip Sadukėjas, o drauge vienas iš turtingiausių ir galingiausių žydų Šventyklos šeimynų galva, jis nuolat tebebuvo savo kastos valdovas, veikdamas per savo žentą. Penki jo sūnūs iš eilės buvo vyriausi žydų kunigai; vienas jų taip pat vardu Ananijas, lieps akmenimis užmušti Jokūbą, Viešpaties brolį.
Atvesta pas jį Jėzus. Pirmą kartą stalius iš Nazareto susitiko akis į akį su savo tautos religijos valdovu, su tikruoju ir vyriausiuoju savo priešu. Ligi šiol jis sutikdavo Šventykloje ir susiremdavo su valdiniais ir tarnautojais, Raštų žinovais ir Fa-rizėjais; dabar stovi vyriausio kunigo akivaizdoje, kaip kaltinamasis, o ne kaip kaltintojas. Tai yra tos dienos pirmasis tardymas. Per kelias valandas jį tardys keturios valdžios įstaigos: du Šventyklos didžiūnai, Ananijas ir Kaifas, ir du žemės valdovai, Antipa ir Pilotas.
Pirmuoju savo klausimu Ananijas nori sužinoti iš Jėzaus, kas yra jo mokiniai. Senas kunigas — politikas, kaip visi Sadukėjai, neduoda jokios reikšmės mesianiškoms svajonėms, nori patirti, kas per vieni tie, kurie seka naują pranašą, iš kur kilę tie sekėjai, kad įsitikintų, kaip plačiai yra išbujojusi pavojingoji epidemija. Bet Jėzus žiūri į jį, nieko neatsakydamas. Kaip galėjo manyti senas prekiautojas balandžiais, kad Jėzus galės išduoti tuos, kurie jį išdavė?
Tuomet klausia jį, kuo remiasi jo mokslas. Jėzus atsako, kad ne jam tenka į tai atsakyti:
— Aš atvirai kalbėjau žmonėms; visados mokydavau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi Žydai, ir nieko slaptai nepasakiau. Kam manęs klausi? Paklausk tuos, kurie manęs klausė ir girdėjo, ką sakiau; jie žino gerai, ką aš sakiau.
Tai tiesa: Jėzus nėra ekzaltatorius; jeigu kartais ir pasakė mokiniams žodžius, kurių nebepakartojo viešose vietose, tačiau jis ragino juos pakartoti ir skelbti tai ant namų stogų, ką jiems buvo pasakęs namuose. Bet Ananijas, matyt, turėjo smarkiai susiraukti dėl tokio atsakymo, nes vienas sargybinių, arčiau stovėjusių prie kaltinamojo, sudavė jam veidan, sakydamas:
Taip atsakinėji vyriausiam kunigui?
Šitas šalia buvusio samdininko smogimas veidan yra pradžia įžeidimų, kurie lydės Kristų ligi pat Kryžiaus. Tačiau įžeistasis, su paraudusiu nuo niekšiškos rankos smūgio veidu, kreipiasi į mušeiką:
— Jeigu blogai pasakiau, parodyk, ką esu pasakęs blogai; bet, jeigu gerai pasakiau, kam mane užgauni?
Niekšas sugėdintas tokiu dideliu ramumu nežinojo, ką atsakyti. Ananijas pradeda matyti, kad šitas galilejietis nėra paprastas nuotykių ieškotojas, ir juo labiau jis susirūpina greičiausia jo atsikratyti. Matydamas, tačiau, kad nieko iš jo neišgaus, siunčia jį surištą pas Kaifą, kad tuojau būtų pradėta paprastojo teismo fikcija.
