Prakaitas ir kraujas.
Pabaigęs maldą, sugrįžo atgal pas mokinius, kurie, gal būt, jo laukė. Tačiau visi trys buvo sumigę. Išsitiesę ant žemės, stropiai apsisupę apsiaustais, Petras, Jokūbas ir Jonas, tie ištikimiausieji, iš rinktinių parinktieji, leidosi miego nugalimi. Neaiški, baimė, paskutiniųjų dienų pergyvenimai, slegianti vakarienės nuotaika, kurią lydėjo pasakyti didelės svarbos žodžiai su gedulos ženklais, visa tai paveikė juos tarsi kokia sloga, kuri labiau galėtų būti panaši į nualpimą, negu į miegą.
Mokytojo balsas — kas gi galės pajusti savo sieloje to balso užakcentavimą, kuris nuaidėjo klaikioje nakties glūdumoje? — kreipiasi į juos:
— Vienos valandėlės negalėjote budėti su manim? Budėkite ir melskitės, kad nebūtute gundomi, nes dvasia yra pasiryžusi, bet kūnas yra silpnas.
Ar išgirdo pro miegus tuos žodžius? Ar atsiliepė, susigėdinę, trindamies rankomis mieguistas akis, kurios negalėjo pakęsti net balzganos nakties šviesos? Ką gi būtų galėję atsakyti staiga pažadinti tam neramiajam, kuris jau niekados nebeužmigs?
Jėzus antrą kartą pasišalina nuo jų, dar didesnio ir gilesnio neramumo suimtas. Ar gi ta pagunda, dėl kurios perspėjo mokinius, buvo tiktai mokiniams pavojinga, ar ir jame glūdėjo? Ar gi būtų buvusi pagunda pabėgti? Išsiginti savęs, kaip ir kiti jo išsigins? Kad prievartai priešais pastatytų prievartą, kad savo gyvastį išpirktų kitų gyvastimi? Arba dar kartą prašyti su giliausiu beviltiškumu, kad gresiąs pavojus būtų nuo jo nukreiptas?
Dabar Jėzus vėl vienas, dar labiau jaučiasi vienas esąs, negu pirmiau buvo, jaučiasi esąs absoliutėje vienumoje, kuri labai panaši į begalinę vienumą. Ligi šiol dar galėjo tikėtis, kad čia pat budi draugai, kuriuos jis buvo daugiau už kitus pamilęs. Bet ir jie nuovargio slegiami nutolo nuo jo siela pirmiau, negu paliko jį kūnu.
Paliko jį vieną. Nesugebėjo net gi parodyti jam paskutinę malonę, kurios prašė, tie, kurie tiek daug malonių buvo gavę. Kaip atpildo už savo kraują ir savo sielą, už visus savo pažadus, už visą savo meilę vieno dalyko teprašė: kad nepasiduotų miegui. Bet ir šito mažmožio jisai negavo. Tuo tarpu gi jis kankinasi ir kovoja, kovoja ir už tuos, kurie miega. Kas visas atsidavė, nieko negaus. Šitą atstūmimo naktį kiekvienas jo prašymas yra atmestas. Nei Tėvas jo neišklauso, nei žmonės.
Net ir Šėtonas dingo tamsybėse, kurios jam priklauso ir Kristus lieka vienas, nebeatšaukiamai vienas. Atsiskyręs vienas, kaip esti atsiskyrę visados tie, kurie iškyla už visus aukščiau, kurie kankinasi tamsybėse, kad duotų visiems šviesos. Kiekvienas karžygys būna visuomet vienas budėti miegančiame pasaulyje, kaip vairininkas, vairuojąs laivą marių ir nakties vienumoje, tuo tarpu kai jo draugai ilsisi.
Jėzus dar labiau vienas už šituos amžinai esančius vienyšius. Aplink ji visi miega. Miega miestas anapus Cedrono upės, pailga balzgana skverbdamasis iš nakties šešėlių; miega tą valandą visuose miestuose, visuose pasaulio namuose, akla vienadienių padermė. Tiktai moteriškė, kuri laukia, kad vyras pašauktų, tą valandą budi; pasislėpęs tamsumoje vagis su padėta ranka ant durklo rankenos; gal būt filosofas, kuris ieško, ar nėra Dievo.
Bet nemiega tą naktį žydų vadai ir jiems pataikaujantieji. Tie, kurie turėtų ginti Jėzų, kurie galėtų bent suraminti jį, tie, kurie sakosi jį mylį, kurie savotiškai, kai kada jį tikrai myli, miega, giliai įmigę. Bet nemiega tie, kurie jo neapkenčia, tie, kurie nori jį išniekinti ir nužudyti. Nemiega Kaifas, ir vienintelis mokinys, kuris tą valandą budi, Juda.
Ir kol Juda pasirodo, jo Mokytojas telieka vienas su savo skausmingu liūdesiu, kuris panašus yra į mirtį. Ir kad nesijaustų esąs toks vienas, vėl pradeda melstis į Tėvą ir vėl norėtų kreiptis maldavimo žodžiais, kurie veržiasi iš lūpų. Pastangos nusmelkti juos ir jų išvengti, kova, kuri perima visą jo būtybę, — nes jo dievybė, kuri yra jame, su džiaugsmu priima tai, ko troško, kai tuo pačiu metu tas rausvasis molis, kuriuo ji yra apdengta, purtosi nuo to ir dreba, nežmogiškoji, bet antžmogiškoji kova, pagaliau duoda jam laimėjimą. Alpsta, bet nugali; išsemtas, jėgų netekęs, bet laimi.
Ir šį kartą dvasia nugalėjo kūną, tačiau ir kūnas jau bėra tik masė, kuri jau paplūdo krauju ir irsta. Kraštutinumo priešingybės įtempimas pakirto ligi šaknų jo žemiškąją dalį, ir liejasi prakaitas, lyg būtų atlikęs kokį labai sunkų darbą. Prakaituoja visa sava būtybe, tačiau ne vien tuo prakaitu, kuris sunkiasi iš žmogaus smilkinių, esant jam saulėkaity, arba dirbant lauke, arba besiraitant karštligėje. Kraują, kurį buvo žmonėms pažadėjęs, pradeda lieti ant žolės Alyvų Kalne. Dideli kraujo lašai, susimaišę su prakaitu, varva ant žemės, kaip pirmoji pasidavusio kūno auka. Tai yra gelbėjimo pradžia, kaip prasiveržimas ir atsipalaidavimas to žmogiškumo, kuris yra didžiausia atpirkimo sunkenybė.
Tuomet iš šitų ašaromis suvilgytų, prakaitu ir krauju permerktų lūpų, — galėjo nauja malda išsiveržti.
— Mano Tėve, jeigu negalima, kad šita taurė mane aplenktų be to, kad iš jos negerčiau, tegu išsipildo tavo valia. Ne kaip aš noriu, bet kaip tau patinka!
Visoks niekingumas įveiktas: valia — tai reiškia asmenybė
— atsisako nuo savo teisių vardan paklusnumo, kuris patikrina laisvę visur. Nebėra daugiau žmogaus, bet Žmogus; Žmogus sutapęs Dievuje, vienetas sutapęs su Dievu: to noriu, ko tu nori. Kad jis nugalėjo mirtį jau užtikrinta, kadangi negali numirti tas, kuris persidievina6) Praamžiuje. „Kas nori savo gyvybę išgelbėti, praras ją, o kas ją prarastų, tas ją išgelbės“.
6 Tekste sakoma: Praamžiuje patampa Dievu. P. M.
Nurimęs, pakyla nuo žemės ir grįžta pas mokinius. Nieko nepadėjo liūdnas Jėzaus priekaištas. Nuovargio užklupti trys mokiniai vėl buvo sumigę. Tačiau šį kartą Jėzus nebekelia jų, nebežadina — jis rado didesnį susiraminimą, negu jie būtų galėję jam duoti — ir antrą kartą puola ant žemės pakartoti Tėvui didelius savęs paneigimo žodžius:
— Ne kaip aš noriu, bet kaip tu nori.
Jau Dievas nustojo būti Žmogaus tarnu. Ligi šiol jis maldavo patenkinti visus savo asmens reikalus giesmėmis ir atnašavimais. Noriu gero derliaus — meldėsi žmogus — noriu sveikatos, ištvermės, laukų derliaus, priešų žlugimo. Bet, štai, atėjo perversmininkas ir įprastos maldos būdą pakeičia. Ne tai, kas man patinka, tebūnie, bet tai, kas tau patinka. „Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėj“. Tiktai suderinimas suvereninės Tėvo valios su jam nuolankia Žmogaus valia, sutapimas dviejų valių gali būti palaima. Kas gali rūpėti, jeigu Tėvo valia paduoda mane kankintojų rankosna ir mane nukryžiuoja, kaip kokį prakeiktą ir nuodingą gyvulį, ant dviejų medžio rąstų? Jeigu tikiu į Tėvą, kaip į Tėvą, žinau, kad labiau myli mane, negu aš pats galėčiau save mylėti, ir kad daugiau žino, negu aš žinau. Todėl jis tegali norėti tik gero man, nors tas geras, žmonių akimis žiūrint, būtų klaikiausia iš visų blogybė, aš gi, trokšdamas to, ko trokšta mano Tėvas, trokštu tikrosios savo laimės. Jeigu tad jo beprotybė yra neįsivaizduojamai protingesnė už mūsų išmintį ir jo teikiama kančia bus nepalyginti gausesnė malonėmis už visus žemiškus malonumus.
Tegu miega mokiniai; tegu miega ramiai visi žmonės: jau Kristus nebe vienas. Su džiaugsmu sutiks kentėti ir mirti; merdėjime atrado savo ramybę.
Dabar gali įtempti klausą, lyg su išsilgimu norėdamas nugirsti nakties klaikioje tyloje besiartinančio Judos žingsnių atgarsius.
Pradžioje jis tegirdi plakant širdį, dabar, kai pavojus jau visai arti, beveik visai ramiai. Vėliau jį pasiekia atsargių žingsnių atgarsys, kuris kaskart darosi aiškesnis, o tenai, apačioje, tarp medžių, kuriais apaugęs kelias, pasirodo rausvi žibintuvų blykstelėjimai, kurie čia pasirodo, čia vėl pranyksta tamsumoje. Tai yra žmogžudžių samdiniai, kurie atvyksta Judos vedami.
Jėzus prisiartina prie mokinių, kurie visados miega, ir tvirtu balsu kreipdamasis į juos pažadina:
— Štai atėjo valanda. Kelkitės, eikime; štai tas, kuris išduos mane, jau prisiartino.
Likusieji aštuoni, kurie atokiau miegojo, jau buvo nubudę dėl einančiųjų sukelto bildesio, bet neturėjo laiko Mokytojui atsakyti, nes tuo laiku, kai jis kalba jiems, gauja prisiartina ir sustoja.
