Judos paslaptis.
Dvi tiktai būtybės pasauly težinojo Judos paslaptį: Kristus ir Išdavikas.
Šešios dešimtys krikščionių kartu laužė sau galvas apie šitą paslaptį, tačiau žmogus iš Karijoto, nors ir susirado žemėje begales pasekėjų, vis dar tebėra neatspėtas. Tai yra vienintelė žmogiška paslaptis, kurią užtinkame Evangelijose. Lengvai galime suprasti Erodų demoniškumą, įtūžusį užsidegimą Farizėjų, nuodingą kerštingumą Ananijos ir Kaifos, bailią Piloto niekšybę. Bet negalime tokiu pat aiškumu suprasti Judos šiurpulingo šlykštumo. Keturi istorikai labai mažai mums apie jį tesako ir apie tuos išskaičiavimus, kurie pastūmėjo jį parduoti savo Karalių.
„Šėtonas — sakoma— į jį įėjo.“ Bet šitie žodžiai tėra tik jo nusikaltimo aptarimas. Blogis užvaldė jo širdį: vadinas, tai įvyko netikėtai. Pirmiau dar, gal būt, diena anksčiau prieš vakarienę Betanijoje, Juda nebuvo priešininko rankose. Bet kodėl gi, staiga jį apniko? Kodėl jį pasirinko Šėtonas, o ne kurį kitą?
Trysdešimts Sidabrinių sudaro labai mažą sumą, ypatingai godžiam pinigų žmogui. Iškeltus į mūsų laikų pinigus, nebūtų nė šimto lyrų, ir tegu sau būtų faktinė vertė, arba, kaip sako ekonomistai, kad ir įgijimo veiksnys, anais laikais, buvo dešimts kartų didesnis, tai ir tuomet sunku būtų suprasti, kad tūkstantis lyrų yra pakankamas kiekis sugundyti žmogų, kurį draugai aprašo kaip šykštuolį padaryti bjauriausią išdavimą, kokį tik istorija prisimena. Sakoma buvo, kad Trisdešimt Sidabrinių buvusi vergų kaina. Bet Išėjimo knygos tekstas sako, atvirkščiai, kad trisdešimts siklių turėdavo mokėti atlyginimo savininkas jaučio, kuris subadė vergą arba vergę. Šitas atsitikimas buvo visai skirtingas, kad Sinedriono daktarai būtų galėję šituo momentu galvoti apie skrupuliatišką precedento pagerbimą.
Baisiausia padavimo dėmė yra tos pareigos, kurias Juda ėjo Dvylikos tarpe. Jų tarpe buvo vienas senas muitų rinkliavų rinkėjas, Matas, kuriam, berods iš teisės, turėjo atitekti tie centai, reikalingi bendruomenės išlaidoms. Vietoj Mato matome išmaldų laikytoju žmogų iš Karioto. Paprasčiausias pinigų vartojimas, net ir ne savų, yra pavojingas, užkrečia. Nenuostabu, kad Jonas laikė Judą vagim: „kadangi laikė piniginę, pasilaikydavo sau tai, ką jon įmesdavo.“
Tačiau negalima sutikti su ta mintimi, kad godus pinigų žmogus būtų ilgai pasilikęs tokioj vargšų draugijoj. Jeigu būtų norėjęs pasipelnyti vogimais, būtų pasiieškojęs vietos, tinkamesnės ir pelningesnės už tą, kurią priėmė. Ir jeigu jam būtų buvę reikalinga tų, nelaimingų Trisdešimts Dinarų, tai argi nebūtų galėjęs juos įsigyti kitokiu būdu, nors kad ir pabėgdamas su pinigine, be reikalo pasiūlyti kunigams išduoti Jėzų?
Šitie sveikos nuovakos sumetimai, akivaizdoje tokio nepaprasto nusikaltimo, nuo seniausių krikščionybės laikų vertė daugelį ieškoti kitų šito niekšingo išdavimo priežasčių. Viena eretikų Kainitų sekta pliauškė, jog Juda, žinodamas Jėzų savo valia ir savojo Tėvo valia turintį numirti išdavus — kad nieko atpirkimo kančioje netrūktų — ryžosi su skausmu pasiimti sau amžiną gėdą, kad viskas išsipildytų. Kaip būtinas ir laisvanoris Atpirkimo įrankis, Juda, pasak jų, buvo didvyris ir kankinys, vertas ne neapykantos ir prakeikimo, bet palaiminimo.
Anot kitų, Iskariotas, kuris mylėjo savo tautą ir troško jos laisvės, o gal būt, net buvo linkęs prie Užsispyrėlių, pristojo prie Jėzaus, tikėdamasis, kad jisai bus tas Mesiją, kokį liaudis anais laikais įsivaizdavo: kad bus Karalius, kuris galės užtikrinti laimėjimą ir Izraelio valstybės atstatymą. Kada palengvėle, nors nesugebėdavo perprasti dalykų, iš Jėzaus pamokslų suprato patekęs pas visai kitokios rūšies Mesiją, savo nusivylimo pykčiui išlieti nutarė išduoti jį priešams. Bet šita fantazija, nors nei kanoniškuose nei apokrifiniuose tekstuose neturi nė mažiausios atramos, jau pati savaime nepadeda išaiškinti ir pateisinti Kristaus pardaviko: būtų galėjęs palikti Dvyliką ir susirasti tinkamesnių sau draugų, kurių, kaip matėme, anais laikais netrūko.
Kai kurie tvirtino, kad tikros priežasties reikia ieškoti tikėjimo praradime. Juda tvirtai įtikėjo į Jėzų, o dabar nebegalėjo tikėti. Pranašavimai apie greitą mirti, grasinąs nusiteikimas prieš sostinę, nugalėtojo pasireiškimo vilkinimas, Judai pakirto visiškai pasitikėjimą tuo, kurį jis ligi tol sekė. Nematė prisiartinančios
Karalystės, o tuo tarpu artėjo mirtis. Gal būt, valkiodamasis tarp žmonių, buvo nugirdęs kokį sąmokslininkų grasymą ir bijojosi, kad Sinedrionas nepasitenkins viena tiktai auka, bet galės pasmerkti visus tuos, kurie jau ilgą laiką ėjo su Jėzumi. Baimės nugalėtas, kuri galėjo būti tas Šėtono paveikslas, kuris jį apniko, nutarė išduoti Jėzų ir šiuo išdavimu išgelbėti savo gyvastį. Tikėjimo stoka ir bailumas galėję būti, anot jų, tie niekšiški jo niekšystės veiksniai.
Vienas anglas, žinomas opiumo vartotojas, išgalvojo, pats sau prieštaraudamas, naujo Išdaviko apologiją: Juda tikėjo, net perdaug buvo tikįs. Taip giliai buvo įsitikinęs, kad Jėzus buvo tikrai Kristus, kad, išduodamas jį teismui, norėjo pagaliau, palenkti jį įrodyti savo teisėtą Mesianiškumą. Negalėjo patikėti, nes jo viltis tiek buvo stipri, kad Jėzus galėtų būti nužudytas. Arba, jeigu tikrai turėjo numirti, tikrai žinojo, kad tuojau po mirties atsikels, kad pasirodytų Tėvo dešinėje, kaip Izraelio ir viso pasaulio Karalius. Kad pagreitintų didelę dieną, kurioje Mokiniams pagaliau būtų duotas atpildas už jų ištikimumą, Juda, įsitikinęs savo dieviškojo prietelio neliečiamybe, norėjo padaryti jam įtakos ir, statydamas akis į akį su tais, kuriuos jis turėjo apdovanoti, duoti jam progos parodyti tikrą Dievo Sūnaus galybę. Vadinas, tai ką Juda padarė nebuvo išdavimas, bet klaida, kurią jis padarė, nesupratęs tikros Mokytojo mokslo prasmės. Neišdavė norėdamas pasipelnyti, nei kerštaudamas arba iš bailumo, bet dėl savo kvailumo.
Kiti, priešingumai, grįžta prie keršto temos. Neišduodama, sako, be neapykantos. Kodėl Juda neapkentė Jėzaus? Primenama vakarienė Simano namuose ir verkiančiosios kvepiąs aliejus. Jėzaus prikaišiojimas galėjo mokinį labai suerzinti, kuris, galimas dalykas, nebe pirmą kartą girdėjo priekaištų už savo veidmainystę ir gobšumą. Prie pažeminimo įsižeidimo prisidėjo pavydas, kuris visuomet įsiskverbia į vulgariškas sielas. Ir, kai tik pasitaikė proga pagiežai, be jokios baimės nuėjo į Kaifos rūmus.
Bet ar pagalvojo, iš tikrųjų, kad jo įskundimas bus Jėzaus mirties priežastis? Arba gal manė, kad pasitenkins nuplakimu ir uždraudimu kalbėti žmonėms? Jo istorijos tolimesnė eiga leidžia manyti, kad Jėzaus pasmerkimas baisiai jį paveikė, kaip baisus ir netikėtas padarinys jo pabučiavimo. Matas atpasakoja jo nusiminimą tokiu būdu, kad galima padaryti išvadą, jog jis tikrai pajuto tą baisenybę, kuri įvyko dėl jo kaltės. Pinigai, kuriuos jis paėmė, jį degina ir, kai kunigai atsisako juos priimti atgal, numeta juos šventykloje. Net ir sugrąžinęs juos, ramybės nebeturi: bėga pasikarti, kad tą pačią dieną numirtų su savo auka. Toks sąžinės griaužimas, kuris priverčia su tokia pajėga nustoti gyvenimo, kiša mintį, kad nebuvo numatytas netikėto atsipeikėjimo baisumas.
Nors yra nepasitenkinančių ieškotojų, paslaptys vis dėlto dauginasi apie Judos paslaptį. Bet dar nebuvome pasirėmę liudijimu To, kuris už visus geriau žinojo, geriau ir už Judą, tikrąją išdavimo paslaptį. Tiktai Jėzus, kuris ligi gelmių matė Iskarioto sielą, kaip matė visų žmonių sielas, ir žinojo iš anksto tai, ką Juda darys, galėtų tarti paskutinį žodį.
Jėzus išrinko Judą, kad būtų vienas iš Dvylikos, lygiai kaip ir kiti, Linksmos Naujienos nešėjas. Argi būtų išrinkęs, argi būtų laikęs šalia savęs, prie savo stalo, tiek laiko, jeigu būtų tikėjęs, kad jis yra nebepataisomas nedorėlis? Argi jam būtų patikėjęs tai, ką turėjo brangiausio, kas buvo brangiausia visam pasauly: Dievo Karalystės skelbimą?
Ligi paskutinių dienų, ligi paskutinės vakarienės, Jėzus ne kitaip elgiasi ir su Juda, kaip su kitais. Ir jam taip pat, kaip ir Vienuolikai, duoda savo kūną duonos pavidalo ir savo kraują vyno pavidalo. Ir Judos kojas — tas kojas, kurios jį nunešė į Kaifos rūmus — nuplovė ir nušluostė tos rankos, kurios turėjo būti pervertos vinimis rytojaus dieną, Judai dalyvaujant. Ir kai, ginklams švyturuojant ir švyturiams blyksint, atvyksta Juda nakties prieblandoje į Alyvų Daržą ir bučiuoja, „susijaudinęs“, kaip sako Matas, tą veidą, kuris tebėra drėgnas nuo kruvino prakaito, Jėzus neatstumė jo, bet sako jam:
Prieteliau, ko atėjai?
Prieteliau! Paskutinį kartą Jėzus prabyla į Judą ir net šitoj akimirkoj nemoka surasti kito žodžio, kaip tą paprastą, kokiu jį ir pirmą kartą pasveikino. Juda jam nėra tamsybių žmogus, ateinąs patamsy išduoti jį budeliams, bet draugas, tas pats, kuris prieš keletą valandų sėdėjo šalia jo prie stalo, apdėto daržovėmis ir aviniena mėsa, kuris savo lūpomis buvo palietęs taurę; tas pats, kuris tiek kartų, poilsio valandomis, medžių ar namų sienų paūksmėje, klausėsi draug su kitais, kaip mokinys, kaip draugas, kaip brolis didelių Pažadėjimo žodžių.
Prie Vakarienės stalo Kristus pasakė: „Vargas tam žmogui, per kuri Sūnus Žmogaus bus išduotas! Geriau būtų tam žmogui, kad jis niekados nebūtų užgimęs? Bet dabar, kai Išdavikas yra čia pat prieš jį, ir išdavimas jau įvykdytas, ir prie išdavimo neištikimybės Juda prideda dar įžeidimą bučiuodamas lūpas To, kuris liepė mylėti net priešus, grįžta saldus, paprastas, dieviškas žodis:
Ko atėjai, prieteliau?
Net ir Išduotojo liudijimas mūsų nerimą sustiprina, užuot pakėlęs uždangą nuo tos pasibaisėtinos paslapties. Žino jisai, kad Juda yra vagis, bet patiki jam piniginę; žino, kad Juda yra nepatikimas ir nepastovus, o patiki jam labiau vertingesnį už visus pasaulio turtus teisybės turtą; žino, kad Juda turės jį išduoti, o padaro jį savo dievybės dalininku, lauždamas su juo duonos kepalėlį ir duodamas jam gurkšnį vyno; mato, kaip Juda veda sargybą suimti jo, o jis kreipiasi į jį dar kartą, kaip ir seniau, kaip visuomet, šventuoju prietelybės vardu.
„Geriau jam būtų, kad jis visai nebūtų užgimęs!“ Šitie žodžiai gali būti ne vien pasmerkimu, kiek gailesio pareiškimu dėl likimo, kurio išvengti negalima. Jeigu Juda neapkenčia Jėzaus, tai nei vienu momentu nematom, kad Jėzus būtų turėjęs Judai pasibiaurėjimo. Žino Jėzus, kad niekšiška Judos prekyba yra reikalinga, kaip reikalingas Piloto silpnumas, Kaifos rūstybė, kareivių spiaudymai ir kryžiaus vinys. Žino, kad Juda turi daryti tai, ką daro, ir nebara jo, kaip nekeikia ir žmonių, kurie nori jo mirties, arba plaktuko, kuris jį prikals prie medžio. Tik vieną prašymą į jį nukreipia: „Greičiau daryk tai, ką turi daryti."
Judos paslaptis dvigubu mazgu surišta su Atpirkimo paslaptimi ir mums, mažutėliams, pasiliks paslaptimi.
Jokia analogija negali jos nušviesti. Ir Juozapas buvo vieno savo brolių parduotas, kuris taip pat vadinosi Juda, kaip Iskariotas, ir buvo parduotas pirkliams, Ismaelitams už dvidešimts sidabrinių pinigų. Bet Juozapas, kūniškasis Kristaus pavaizdavimas, nebuvo priešams parduotas, neparduotas nužudyti. Ir už tą išdavimą gauna atpildą, tapdamas tiek turtingas, kad galėjo praturtinti savo tėvą, ir tiek yra geraširdis, kad galėjo atleisti savo broliams.
Jėzus buvo ne tik išduotas, bet ir parduotas, išduotas už sutartą kainą, parduotas už menką kainą, iškeistas į smulkius pinigus. Tapo maino objektu, užmokėta ir įteikta preke. Juda, piniginės laikytojas, kasininkas, pasireiškė ne vien kaip įskundėjas, bet kaip pirklys, kaip kraujo prekiautojas. Žydai, kurie nusimanė apie kraują, kasdieniai žudytojai ir aukų skirstytojai, Aukščiausiojo skerdėjai buvo pirmi ir paskutiniai Judos klijentai. Jėzaus pardavimas buvo pirmas biznis šito improvizuoto pirklio: tai buvo menkas biznis, teisybė, bet vis tiktai buvo, tikra žodžio prasme, prekybinė transakcija, tikras pirkimo — pardavimo kontraktas, susitarimas žodžiu, bet kontragentų sąžiningai išpildytas.
Jeigu Jėzus nebūtų buvęs parduotas, būtų kažko stigę tobulai pasiaukojimo niekšybei; jeigu brangiai būtų už jį užmokėję, tris šimtus siklių, vietoj trijų dešimčių, auksu vietoj sidabro, niekšybė būtų buvusi mažesnė, nors ir nedaug mažesnė, bet mažesnė. Nuo amžių buvo nulemta, kad jisai bus nupirktas, bet nupirktas už menką sumą, kad tiktai tuo, ar kitais būdais pinigai būtų už jį paimti. Kad galėtų atsirasti begalinė vertė ir antprigimtinė, bet perduodamoji, buvo reikalinga ją pakeisti mažiausia verte, metalo verte, kuris pats savaime jokios vertės neturi. Argi ir jis, parduotasis, ne tą patį darė, norėdamas vieno krauju išpirkti visą kraują išlietą žemėje nuo Kaino ligi Kaifos?
O jeigu ir būtų buvęs parduotas už vergo kainą, kaip tiek kūnų, sielomis apdovanotų, buvo tais laikais pardavinėjama aikštėse, jeigu būtų buvęs parduotas kaip pelningas daiktas, kaip kokis žmoniškas kapitalas, kaip gyvas darbo įrankis, niekšybė būtų paversta niekais, ir Atpirkimas atidėtas. Bet buvo parduotas, kaip parduodama nekaltuosius, kaip avinų pirkėjas perka jėriuką papiauti, pardavinėti ji gabalais mėsos valgytojams. Šventasis pjovėjas, Kaifas, niekad savo laikais neturėjo rankose tikros begalinės aukos. Jau veik du tūkstančiai metų krikščionys maitinasi šita auka, o vienok jį tebėra dar nuolatos nepaliesta, ir rijikai jos dar nepasisotinę.
Kiekvienas iš mūsų pridėjo savo dalį, nors ir mažiausią dalelę, kad įsigytų iš Judos tą nesuvartojamą auką. Visi bendrai prisidėjome prie tos matomos sumos, kuri mokėta už Atpirkėjo kraują: Kaifas tebuvo tik mūsų įgaliotinis. Aceldamos dirva už tą sumą nupirkta, laukas kraujo kaina įgytas tapo mūsų paveldėjimu, mūsų savybe. Ir šitas laukas paslaptingai išaugo, išsiplėtė taip, kad užima pusę žemės paviršiaus ištisi miestai, miestai tirštai gyvenami, blizgą, apšviesti, iššluojami, miestai pilni krautuvių ir paleistuvystės namų, žvilga nuo žiemių ligi pietų pusės. Ir kad paslaptis kaskart būtų didesnė, taip pat ir Judos sidabriniai, daugindamiesi išdavimais, per tiek amžių dėl sutartų biznių, dar daugiau, padidėję procentais, pasidarė nebeapskaičiuojami.
Šiandien gali tai patvirtinti visi sąskaitybininkai, tie tikrieji mūsų laikų lėmėjai — visuose kiemuose ir Šventyklos prieangiuose negalėtų tilpti pinigai, kurie ligi šios dienos yra pasidauginę iš tų trijų dešimčių, kuriuos, netekęs proto, susigraužęs, numetė Juda: žmogus, kuris pardavė savo Dievą.
